Jorgas Asmussenas – vienas ES finansų vairą šiuo metu sukiojančių aukščiausio lygio vadovų ir autoritetų. Europos centrinio banko (ECB) valdybos narys, atsakingas už tarptautinius ryšius, iki šio atsakingo posto užėmė taip pat itin svarbias pasaulio finansams pareigas – buvo Pasaulio banko viceprezidentas, Vokietijos finansų ministro pavaduotojas, dirbo ES finansų ir ekonomikos komitete. Tad jo įžvalgos labai svarbios Lietuvai, kaip ir visai Europai.
J.Asmusseno pozicija taupymo, finansinio stabilumo, ekonomikos skatinimo klausimais vienareikšmė: jis nė neabejoja, kad tik taupydama Europa nepraras konkurencingumo pasaulyje. Kaip to siekti ir kaip visai Europai, taip pat ir Lietuvai, skatinti ekonomikos augimą, “Prognozių” interviu su šiuo garsiu Europos ekonomistu ir politiku.
PROGNOZĖS: Esate valstybių taupymo šalininkas. O kaip ECB gali prisidėti užtikrinant finansinę drausmę visoje euro zonoje?
J.A.: Ne ECB turi užtikrinti finansinę ar fiskalinę drausmę. Fiskalinės politikos srityje atsakomybė tenka šalių vyriausybėms. Tačiau ECB pareiga – įspėti vyriausybes, o ypač euro zonos šalių finansų ministrus, apie neigiamus netvarios fiskalinės politikos padarinius. Galiausiai pačios finansų rinkos turės drausminantį poveikį, nes iš vyriausybių, kurios nevykdo tvarios fiskalinės politikos, investuotojai reikalaus didesnių skolinimo rizikos premijų.
PROGNOZĖS: Paskolos verslui tokiose šalyse kaip Ispanija ar Graikija yra gerokai brangesnės negu Vokietijoje. Ar tokia situacija Jums atrodo normali?
J.A.: ECB svarbu, kad jo vykdoma pinigų politika be iškraipymų veiktų visoje pinigų sąjungoje. Finansų krizės metu pastebėjome finansų rinkų susiskaldymą. Iš tiesų, viena iš tokio susiskaldymo pasekmių buvo tai, kad kai kuriose šalyse įmonės moka didesnes palūkanas. Ir tai nebūtinai reiškia, kad jos kaip skolininkės yra mažiau patikimos; taip yra tik dėl jų geografinės vietos. ECB sprendė šią problemą taikydamas iki finansų krizės nenaudotas specialiąsias pinigų politikos priemones, nors, beje, visos jos priklauso arsenalui, kuriuo ECB galėjo naudotis ir anksčiau.
PROGNOZĖS:  Kaip galėtumėte paaiškinti vieną naujausių ECB sprendimų – esant kritinei situacijai vienoje ar kitoje ES šalyje bankui tapti jų paskutiniu skolinimosi šaltiniu ir supirkti vyriausybių obligacijas antrinėje rinkoje? Argi tai nepažeidžia Lisabonos sutarties nuostatų, kad ECB draudžiama būti valstybių finansiniu donoru?
J.A.: Jūs į viena suplakate keletą dalykų, kuriuos reikėtų atskirti. ECB nėra paskutinis vyriausybių skolinimosi šaltinis, todėl ECB visiškai nepažeidžia draudimo dėl valstybių finansavimo. Nauja specialioji priemonė, kurią mes vadiname vienakrypčiais pinigų politikos sandoriais, kaip pinigų politikos priemonė suteikia euro sistemai galimybę vykdyti intervenciją į vyriausybių obligacijų antrinę rinką. Tokie sandoriai ECB leidžiami – jie aiškiai apibrėžti ECB statuto 18-ame straipsnyje, tad jeigu reikėtų pradėti vykdyti vienakrypčių pinigų politikos sandorių programą, ECB veiktų nepažeisdamas savo įgaliojimų.
PROGNOZĖS: Ką manote apie siūlomą ES įvesti įvesti finansinių sandorių mokestį (Tobino mokestį)? Yra manančių, kad tai galėtų atnešti milijardus eurų papildomų pajamų iš mokesčių. Ar to pakanka, kad mokestis būtų įvestas? Ką jūs atsakytumėte tiems, kurie teigia, kad šis mokestis yra ekonomikos augimo stabdis?
J.A.: Kaip ir daugumos idėjų atveju, taip ir finansinių sandorių mokestis turi privalumų ir trūkumų. Kalbant apie konkrečius pasiūlymus, reikėtų pamąstyti, kam šis mokestis skirtas ir kaip jį įvesti. Šiuo mokesčiu gali būti siekiama sumažinti svyravimus finansų rinkose, pažaboti spekuliaciją ar tiesiog padidinti pajamas. Mano nuomone, toks mokestis gali atnešti papildomų pajamų, tačiau nereikėtų tikėtis labai didelio poveikio rinkų svyravimams ar piktnaudžiavimui. Nederėtų nuvertinti ir dar vieno aspekto. Turint omenyje pastaraisiais metais Europoje kilusias finansų krizes, įvedus finansinių sandorių mokestį atsirastų sąžiningo naštos pasidalijimo sąvoka.
PROGNOZĖS: ES konvergencijos tikslas buvo tai, kad skurdesnės šalys galėtų pasivyti turtingesnes. Tačiau dabar, panašu, pinigai paprasčiausiai pervedami iš stiprių šalių neturtingoms šalims. Ar, Jūsų nuomone, nėra pavojaus, kad tai gali sumažinti Europos konkurencingumą pasaulyje?
J.A.: ECB nuomone, konvergencijos tarp šalių reikia tam, kad ekonominė ir pinigų sąjunga galėtų tinkamai funkcionuoti. Mes tai vertiname pagal Mastrichto konvergencijos kriterijus, tačiau analizė nebūtinai turi tuo neapsiriboti. ???Nesutinku su Jūsų pasakymu, kad konvergencija pagrįsta pinigų pervedimais iš vienų valstybių kitoms. Mano manymu, konvergencija – tai į stabilumą orientuotos ir augimą skatinančios politikos rezultatas. Vertinant iš tokios pozicijos, konvergenciją galima būtų pasiekti vykdant tinkamą struktūrinę ir tvirtą fiskalinę politiką ir derinant ją su patikima pinigų politika, užtikrinančia stabilias kainas. Struktūrine ir fiskaline politika turi pasirūpinti vyriausybės, o centrinis bankas yra atsakingas už pinigų politiką.
PROGNOZĖS: Kaip vertinate Lietuvos sprendimą finansinių neramumų laikotarpiu skolintis rinkoje , o ne pasinaudoti pigesniu oficialiu finansavimu, pavyzdžiui, iš TVF?
J.A.: Šiuo atveju kalbame ne vien tik apie skolinimosi sąlygas. Negaliu kalbėti už TVF, tačiau neabejoju, kad žinote tai, jog TVF teikia finansavimą tik tuo atveju, jei viena iš jo šalių narių susiduria su rimtais finansavimo sunkumais. Tačiau ir tokiais atvejais skolinimuisi iš TVF keliamos tam tikros sąlygos. Todėl, jei tik įmanoma, geriausia, kad savo reikmėms patenkinti vyriausybės siektų finansavimo rinkoje.
PROGNOZĖS: Kokia, Jūsų nuomone, yra euro zonos ateitis, atsižvelgiant į riziką, kad po skolų krizės gali kilti dar viena bankų krizė?
J.A.: Europos Sąjungoje bendrai, o ypač euro zonoje pagerėjus ekonomikos valdymui, politika bus įgyvendinama daug griežčiau, negu praeityje, laikantis disciplinos. Vyriausybėms, finansų sistemai ir, galiausiai, visiems piliečiams bus naudingas didesnis stabilumas, kurį padės pasiekti naujoji sistema. Be to, rengiamės sukurti finansų rinkos sąjungą ir aš labai palankiai vertinu tai, kad gruodžio mėn. finansų ministrams pavyko susitarti dėl bendro priežiūros mechanizmo, kuriam pradėjus veikti, bankų priežiūra bus vykdoma Europos lygiu. Todėl manau, kad šiuo metu naujos bankų krizės rizika yra daug mažesnė, negu iki politikų sprendimu įgyvendintų minėtų pakeitimų. Tačiau vien tuo negalima pasitenkinti, reikia dar daug ką padaryti: 2013 m. pradžioje turėtume nedelsdami Europoje pradėti taikyti naująsias kapitalo poreikio taisykles, žinomas pavadinimu „Bazelis III“, o tam, kad Europos bankų priežiūros mechanizmas galėtų kuo greičiau pradėti veikti, jį turėtų papildyti bendras bankų pertvarkymo mechanizmas ir Europos bankų pertvarkymo fondas.
PROGNOZĖS: Ar realu tikėtis, kad valstybės narės laikysis naujųjų fiskalinių taisyklių? Juk beveik nėra euro zonos šalių, kurios atitiktų bent jau visus Mastrichto kriterijus.
J.A.: Pirma norėčiau paminėti faktą, kad 2011 m. Estija, Liuksemburgas ir Suomija atitiko Stabilumo ir augimo pakto reikalavimus. Šias šalis verta išskirti.
Neseniai išgyvenome didžiausią nuo Antrojo pasaulinio karo laikų ekonomikos krizę. Ekonomikos nuosmukis valstybių narių biudžetuose paliko didelius plyšius. Tačiau turiu pasakyti, kad per porą paskutinių metų situacija labai pagerėjo tiek pavienėse valstybėse, tiek euro zonoje bendrai. Palyginti su kitomis didžiosiomis pasaulio valstybėmis, euro zonos padėtis yra santykinai gera. Kaip pavyzdį paminėsiu skolos ir BVP santykį: euro zonoje jis yra 93 proc., palyginti su 107 proc. JAV ir 236 proc. Japonijoje. Nenorėčiau, kad tai nuskambėtų pernelyg užtikrintai, tačiau esu įsitikinęs, kad vyriausybės suvokė fiskalinės drausmės svarbą, ir tai yra jų pačių naudai.

“Iš vyriausybių, kurios nevykdo tvarios fiskalinės politikos, investuotojai reikalaus didesnių skolinimo rizikos premijų.”