Lietuvos šilumos ūkis išgyvena sparčius pokyčius – statomi nauji terminalai, keičiasi šilumos gamybai naudojamų kuro rūšių proporcijos, skiriamas vis didesnis dėmesys ekologijai. Apie svarbiausius pokyčius šioje ūkio šakoje per pastaruosius dešimtmečius ir tai, kokių šilumos kainų vartotojams tikėtis netolimoje ateityje, kalbamės su UAB „Mažeikių šilumos tinklai“ direktoriumi, buvusiu Seimo nariu Jonu Jurkumi.

VEIDAS: Kaip vertinate visos šalies šilumos ūkio evoliuciją per pastaruosius kelis dešimtmečius? Kokius žingsnius šiame sektoriuje Lietuvos mastu laikote sėkmingais?

J.J.: Vertinu labai teigiamai, nes lietuviai perėmė geras tradicijas iš Europos Sąjungos. Daug keliauju po Daniją, Švediją, kitas šalis ir matau, kad biokuro plėtros požiūriu tikrai nesame nuo šių valstybių atsilikę. Ir projektuotojai, ir mokslininkai, ir gamintojai gamina puikius biokuro katilus. Manau, mūsų bėda tik ta, kad mus, kurie biokuro plėtrą pradėjome vieni pirmųjų, po daugybę kartų tikrindavo, ar tinkamai investavome lėšas. Tai atmušdavo norą pradėti ką nors nauja. Bet vis dėlto manau, kad tai, ką mes darome, yra labai gerai ir tai būtina tęsti.

VEIDAS: O ar buvo padaryta esminių klaidų?

J.J.: Apie klaidas kalbėti labai sunku, bet, žinoma, jų yra. Esu įsitikinęs, kad Vilnius, Kaunas turėtų investuoti ne į biokurą, o į kogeneracines jėgaines, kurios kūrentų mūsų atliekas. Tai sėkmingai daro Danija, Švedija ir kitos valstybės. Biokurą reikėtų palikti antros pakopos įmonėms, o didžiosios turėtų kūrenti atliekas, nes biokuras bet kuriuo atveju pradeda brangti.

VEIDAS: Kokios per pastaruosius dešimtmečius investicijos buvo svarbiausios šilumos ūkiui Lietuvoje? O Mažeikiuose? Kurios iš jų buvo nepakankamos?

J.J.: Manau, kad Lietuvos šilumos ūkiui apskritai buvo skiriama per mažai dėmesio. Pavyzdžiui, vandentiekio ir kanalizacijos įmonės gaudavo šimtus milijonų litų paramos, o mums, nuo 2000 m. pradėjus įsisavinti biokurą,

parama siekė apie milijoną litų, nors prie biokuro mes, galima sakyti, buvome priversti pereiti dėl brangių gamtinių dujų.

Beje, pačioje pradžioje, kai biokurui pritaikėme nuo tarybinių laikų turėtą katilinę, kasmet pridarydavusią po 600 tūkst. Lt nuostolių, paramos iš viso negavome nė lito, bet vis tiek sugebėjome pasiekti, kad ta katilinė pradėtų duoti nedidelį pelną.

Beje, ir vartotojams gaminama šiluma Mažeikiuose ilgą laiką buvo viena pigiausių Lietuvoje. Tik perėjus prie gamtinių dujų situacija pasikeitė, nes turime vieną didžiausių gamtinių dujų perdirbimo mokesčių. Dabar perdirbti 1000 kub. m gamtinių dujų kainuoja 540 Lt, kai visoje Lietuvoje kaina siekia apie 150 Lt. Bet nuo kitų metų atsisakysime gamtinių dujų ir bandysime išsiversti be jų.

Be to, šiemet užbaigta 10 mv biokuro katilinė, kurios statybos 50 proc. išlaidų buvo padengta iš paramos. Taigi vienoje įmonėje turime dvi katilines ir tikimės, kad 97 proc. šilumos energijos bus pagaminta iš biokuro. Na, o jei gausime paramą ir pasikeisime senus katilus į naujus, manau, kad biokuras sudarys ir visus šimtą procentų.

VEIDAS: Kokia jūsų nuomonė apie investicijas į suskystintų gamtinių dujų terminalą bei Būtingės terminalą? Kaip šie terminalai keičia šalies šilumos ūkį?

J.J.: Abu terminalai yra svarbūs, bet suskystintų dujų terminalas, mano nuomone, yra per didelis. Jis arba turėjo būti mažesnis, arba jį turėjo statyti kelios valstybės, nes mūsų šaliai vienai tokio jo nereikia. Atsižvelgiant į tai, kaip mažėja dujų panaudojimas, ir į tai, kad gali ir nebūti jungčių su Latvija bei Lenkija, toks didelis terminalas neigiamai atsilieps vartotojų kišenei.

Juk kas iš to, jei Mažeikiuose pastatysi Vilniaus dydžio katilinę? Tai nepraktiška.

VEIDAS: Kokie pokyčiai laukia Lietuvos šilumos ūkio po euro įvedimo? Ar didės šilumos kaina vartotojams visoje Lietuvoje?

J.J.: Abejoju, kad ji didės. Šilumos kainą lemia naudojamas kuras, technologijos ir namų renovacija.

Technologijų požiūriu Lietuvoje padėtis yra gana gera – lietuviai patys gamina puikius katilus, keičiami vamzdynai. Mažeikiai šiuo atžvilgiu netgi lenkia daugelį kitų Lietuvos šilumos ūkio įmonių.

Jei kalbėsime apie kurą, daugelyje rajonų, daugelyje įmonių vadovai anksčiau skeptiškai žiūrėjo į biokurą. Esą tai grįžimas į praėjusį šimtmetį. O dabar daugelis jų jau yra pastatę biokuro katilines – viską nulemia kaina. Taigi einame teisingu keliu. Na, o dėl renovacijos Mažeikiuose padėtis irgi labai gera, renovuota jau per 40 daugiabučių.

Taigi, kad kaina po euro įvedimo nedidėtų, šilumos įmonėms reikia modernizuotis, taip pat – paspartinti namų renovaciją, nes tai dar viena šilumos kainą lemianti sudedamoji dalis, ir galėsime pamiršti dideles šilumos kainas.

VEIDAS: Kodėl vienuose Lietuvos miestuose, kuriuose šiluma gaminama naudojant biokurą, šilumos energija yra viena pigiausių (pavyzdžiui, Tauragėje, Molėtuose), o kituose (Aukštadvaryje, Lentvaryje, net Vilniuje) – viena brangiausių šalyje? Kokią reikšmę kainai turi tiekėjai, kiek lemia kiti veiksniai?

J.J.: Sunku atsakyti, nes tam reikia analizės. Reikia įvertinti ir investicijas, ir konkursus. Kuo mažesnis miestelis, tuo jam sudėtingiau. O jei dar bandoma išsiversti be paramos, tuomet kaina ir nekrinta, nes tik gavus europinę paramą galima atpiginti objektus.

VEIDAS: Ar, jūsų vertinimu, Lietuvoje galima pasiekti, kad šilumos gamyba būtų ekologiškesnė? Ir kaip?

J.J.: Prieš 12 metų Mažeikiuose šilumos gamybos tarša buvo viena didžiausių, o dabar, pereinant prie biokuro, CO išmetimas bus vienas mažiausių, nes biokuras yra viena ekologiškiausių kuro rūšių. Tuo labiau daugelis įmonių dabar stato ekonomaizerius, kuriuose dūmas pereina per specialius įrenginius ir išeina baltas, gražus, tris kartus vėsesnis, todėl gauname dar ir šilumos energijos. Tokie įrenginiai labai brangūs, bet atsiperka per kelerius metus. Pavyzdžiui, praėjusiais metais “iš dūmo” gavome 2,2 mln. Lt naudos, o už šiuos pinigus įsigijome biokuro.