Apie tai, kokie pokyčiai ateityje laukia Lietuvos maisto pramonės, kokios mūsų gamintojų perspektyvos naujose rinkose ir kokia pažanga padaryta nuo tada, kai įstojome į ES, kalbamės su Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) direktoriumi dr. Jonu Miliumi.

VEIDAS: Ar maisto produktų gamintojams, didiesiems žemdirbiams ir smulkiesiems ūkininkams svarbu, kad Lietuva jau dešimt metų yra NATO narė?
J.M.: Kiekvienas ūkininkas ar gamintojas galvoja apie verslo perspektyvas ir plėtrą, todėl labai svarbu, kad valstybė būtų stabili bei saugi. Užsieniečiams, investuojantiems į Lietuvos žemės ūkį ar maisto pramonę, taip pat svarbu žinoti, kad mūsų šalyje užtikrintas saugumas. Tai suteikia pasitikėjimo visa valstybe, yra svarbus garantas ieškant naujų eksporto rinkų ar bendradarbiavimo galimybių.
Galima paminėti ir labai praktinių pavyzdžių. Tarkim, NATO reikmėms rekonstravus iki tol apleistą Zoknių oro uosto taką bei visą infrastruktūrą ir 2006 m. atnaujinus civilinių krovininių orlaivių skrydžius, atsivėrė galimybės patogiau ir greičiau gabenti krovinius.
VEIDAS: Kokie ryškiausi pastarojo dešimtmečio pokyčiai Lietuvos maisto pramonėje?
J.M.: Visose įmonėse 180 laipsnių kampu į gerąją pusę pasikeitė maisto sauga ir sanitarija. Pokyčiams didelės įtakos turėjo Lietuvos įstojimas į Europos Sąjungą, nes privalome laikytis visoms narėms bendrų reglamentų ir direktyvų. Jose numatyti sanitariniai ir saugos reikalavimai stipriai pakėlė ir gamybos, ir viešojo maitinimo įmonių lygį.
Šiuo metu vadovaujamės daugiau kaip 500 skirtingų teisės aktų. Tai labai gerai, nes aiškiai sureguliuoti praktiškai visi veiklos aspektai. Juk tarp sąžiningų verslininkų visuomet atsiranda tokių, kurie galvoja tik apie naudą sau, o vartotojų poreikius ir lūkesčius pamiršta.
VEIDAS: Kaip maisto gamybos procesus pakeitė kasmet tobulėjančios technologijos?
J.M.: Mėsos, pieno, konditerijos gaminių cechai pasikeitę neatpažįstamai. Pavyzdžiui, pienas prieš dešimt ir daugiau metų buvo pilstomas į stiklinius butelius, kurių kakliukus netobuli įrenginiai neretai nudauždavo, tad šukių patekdavo ir į pieną. Panaudotus ir surinktus iš gyventojų butelius moterys plaudavo rankomis, o to steriliai tikrai nepavykdavo padaryti. Dabar pienas keliauja įrenginiais ir neturi jokio sąlyčio nei su oru, nei su žmogaus rankomis. Popierinės pakuotės dezinfekuojamos specialia įranga. Be to, pats pienas filtruojamas, todėl jeigu iš ūkių jis atkeliauja ne visada švarus, gamykloje yra idealiai išvalomas. Daugelyje įmonių sumontuoti net tokie įrenginiai, kurie užmuša įvairias bakterijas. Taip vartotojas gauna ypač saugų produktą, o jo realizacijos terminas yra pailgėjęs.
Šiuolaikinės technologijos leidžia išlaikyti visuomet vienodą pagal tam tikrą receptūrą gaminamų produktų skonį. Mat kompiuteriai reguliuoja, kiek, pavyzdžiui, į mėsos produktą reikia įdėti lašinukų ar prieskonių. Tad nepatenka riebesnės ar liesesnės mėsos. Jeigu pakliūva ne tos rūšies mėsos, kuri numatyta receptūroje, gamyba automatiškai sustoja.
VEIDAS: Koks mūsų gamintojų technologinis lygis, palyginti su Vakarų Europos įmonėmis?
J.M.: Neseniai lankiausi vienoje gamybos įmonėje. Ten įrenginiai dezinfekuojami ne cheminėmis medžiagomis, bet karštais vandens garais. Tokias pažangias, aplinką tausojančias technologijas Europoje naudoja tik kelios geriausios įmonės.
Mūsų maisto pramonės šakų atstovai neatsilieka nuo italų, ispanų ar vokiečių. Neretai net lenkia vakariečius, nes pasinaudoję ES paramos fondais lietuviai palyginti neseniai pradėjo modernizuoti gamybą, todėl įsigijo naujausių įrenginių. O ES šalyse senbuvėse dažnai naudojama senesnė įranga.
VEIDAS: Pasinaudoję ES parama, 2007–2013 m. naujausios technikos ar šiuolaikinių maisto produktų gamybos įrenginių įsigijo apie 4 tūkst. mūsų ūkininkų. Kaip šiuo metu atrodo lietuvio ūkis?
J.M.: Kardinaliai per dešimtmetį pasikeitusių ūkių kiekviename Lietuvos rajone yra šimtai. Darbininkus su šakėmis pakeitė pašarų dalytuvai, kurie karvėms ar kiaulėms ne tik pristumia pašaro, bet ir patys apskaičiuoja, kiek jo reikia. Mikroklimatą moderniose fermose taip pat reguliuoja kompiuteriai. Labai daug ūkininkų jau dirba kompiuterizuotais traktoriais. Užprogramuoja, kad į dirvą būtų beriama tik po vieną grūdą. Tiksliai išbarstomos ir trąšos, pesticidai.
VEIDAS: Modernizavus ūkį ir gamybą išauga darbo našumas, mažėja sąnaudos, bet ar nenukenčia produktų kokybė, nepasikeičia jų skonis?
J.M.: Tarp gamintojų ir augintojų – didelė konkurencija, todėl ieškoma būdų, kaip produktą pagaminti kuo pigiau. Daugelis naujausių technologijų būtent tam ir tarnauja. Prieš pirkdamas produktą kiekvienas vartotojas turi atidžiai perskaityti etiketę, kad būtų tikras dėl jo sudėties. Be pramoniniu būdu pagamintų produktų nebegalėtume išsiversti, tačiau būtina atskirti masinę ir ekologišką gamybą.
VEIDAS: Kaip per ateinantį dešimtmetį keisis Lietuvoje gaminamų maisto produktų eksporto rinkos?
J.M.: Nors šiuo metu Lietuvos gamintojai savo produktus turi galimybę vežti į 140 šalių, naujų rinkų reikėjo pradėti ieškoti prieš dešimtmetį – dabar būtume turėję dar geresnius rezultatus. Štai kol Olandija ir Italija įėjo į Kinijos rinką, praėjo maždaug septyneri metai. O mes naujų šalių savo produkcijai eksportuoti aktyviai ieškome vos trejus metus.
Tačiau tikėtina, kad po dešimties metų Lietuvos produkcija bus eksportuojama į Kiniją, Japoniją, Afriką, Pietų Korėją, JAV, Braziliją. Ypač pasikeis prekybos santykiai su Afrikos valstybėmis. Jau dabar vien tik Nigerijoje gyvena apie 150 mln. gyventojų. Gausėjant žmonių smarkiai padidės maisto ir vandens poreikis. Maisto gamintojai turi apie tai galvoti, kurti ilgalaikius planus.
VEIDAS: Kokia kryptimi turėtų eiti mūsų ūkininkai ir gamintojai, kad sėkmingai įsitvirtintų naujose rinkose?
J.M.: Šiuo metu pagal eksportuojamų grūdų kiekį nuo dirbamos žemės ploto Lietuva yra trečia pasaulyje. Šis rodiklis turi pasikeisti, mat grūdai nėra didelę pridėtinę vertę kuriantis produktas. Turime siekti, kad jie atkeliautų į mūsų ūkininkų fermas, būtų užauginami gyvuliai ir eksportuojami mėsos, pieno, duonos, konditerijos produktai. Galėtume gaminti trigubai daugiau negu dabar. Deja, mes, atvirkščiai, mažinam karvių.
O štai airiai parengė valstybinę programą, kurioje numatyta dvigubai padidinti fermose auginamų kiaulių ir karvių skaičių. Kitos ES šalys senbuvės taip pat planuoja didinti gamybą. Labai svarbu, kad ir mes eitume tuo keliu. Juk tik galėdami pasiūlyti didelį kiekį produktų galėsime įžengti į tokias šalis, kaip Kinija ar Pietų Korėja.
Šiuo metu rengiama nauja Lietuvos gyvulininkystės programa. Svarbiausia, kad ji neliktų dulkėti stalčiuje, o būtų įgyvendinta.
VEIDAS: Ar, jūsų nuomone, per dešimtmetį sustiprės ir vietinėje rinkoje įsitvirtins smulkūs lietuvių šeimos ūkiai?
J.M.: Taip, didieji ūkiai ir gamintojai užtikrins eksportą į kitas šalis, o smulkieji – gamins Lietuvos rinkai.
Žemės ūkio ministerija vienu svarbiausių savo prioritetų yra įvardijusi nedidelių šeimos ūkių kūrimosi skatinimą. VMVT supaprastino sąlygas gamybos cechams tokiuose ūkeliuose įsirengti. Norime, kad kuo daugiau smulkiųjų ūkininkų savo užaugintą produkciją galėtų perdirbti vietoje. Tada galutinis produktas vartotoją pasiekia tiesiai iš šeimos ūkio, o ūkininkai turi galimybę daugiau uždirbti.
Populiarinant šį verslo modelį labai svarbu, kad kontroliuojančios valstybinės institucijos pirmiausia konsultuotų ūkininkus, o ne baustų. Beje, įvairių institucijų inspektorių bendravimo tiek su verslininkais, tiek su ūkininkais stilius per pastaruosius dešimt metų taip pat stipriai pasikeitė. Dabar jie ne baudėjai, o patarėjai. Žinoma, nesąžiningiems verslininkams sankcijos yra taikomos.
VEIDAS: Kaip vertinate ekologiškų produktų gamybos perspektyvas Lietuvoje?
J.M.: Ekologiško maisto gamyba turėtų būti vienas svarbiausių mūsų šalies prioritetų. Juo labiau kad turime puikias, išskirtines sąlygas ekologiškiems produktams gaminti. Nuolat vykdoma pašarų, maisto produktų, gyvūnų, žemės, vidaus vandenų stebėsena ir labai retai aptinkama sunkiųjų metalų, kitų teršalų. Tad užsieniečiams galime pasiūlyti išskirtinės kokybės medaus, turime galimybę valgyti cheminėmis medžiagomis neužterštas vidaus vandenų žuvis, galime didžiuotis gausiais gėlo požeminio vandens ištekliais.
Beje, ekologiškų produktų gamybą skatina daugelis Europos šalių. Populiarėja tokio maisto restoranai. Danija yra net parengusi valstybinę programą, pagal kurią sieks, kad artimiausiais metais kiekvieno dano maisto racioną sudarytų 80 proc. ekologiško maisto.
VEIDAS: Kokie iššūkiai mūsų laukia Lietuvai įsivedus eurą?
J.M.: Įsivedę eurą tapsime dar stipresni ir patrauklesni užsienio investuotojams. To labai reikia ir mūsų gamintojams, ir ūkininkams. Daugelis vartotojų be reikalo baiminasi, kad nesąžiningi verslininkai kilstelės produktų kainas. Nuo liepos 1 d. ir dar pusmetį įvedus eurą VMVT inspektoriai stebės, ar nepiktnaudžiaujama maisto produktų kainomis.