Vieni iš prioritetinių Vyriausybės darbų energetikos srityje – ir renovacija, ir sprendimas dėl Visagino AE projekto tęstinumo – Energetikos ministerijai gali ir nepriklausyti.

Iš visų ministrų tinkamiausias pareigoms
Kone svarbiausias bruožas, krintantis į akis bendraujant su ministru Jaroslavu Neverovičiumi, – nepriekaištingai perimtos diplomatinės mokyklos pamokos. Jauniausias šios Vyriausybės ministras – jam 36-eri, pasak bendražygių, – žmogus be priekaištų, kurį išvesti iš kantrybės šansų nedaug.
O ankstesnei savo darbovietei, bendrovei „LitPol Link“, įgyvendinančiai parengiamuosius Lietuvos ir Lenkijos elektros energijos jungties statybos darbus, kurios akcijas perpus valdo lietuviškasis elektros perdavimo sistemos operatorius „Litgrid“ ir analogiškas funkcijas Lenkijoje vykdanti „PSE Operator S. A.“, jis buvo tiesiog atradimas, o ne vadovas. Puikiai besijaučiantis tiek Vilniuje, tiek Varšuvoje, turintis diplomatinio bendravimo patirties ir, kaip buvęs Lietuvos užsienio reikalų viceministras, pakankamai įtakingas politiniuose koridoriuose.
Todėl kai J.Neverovičius, dar kaip pretendentas į energetikos ministrus, Prezidentūroje žurnalistų apsuptas, nesimaivydamas pareiškė besijaučiantis tinkamas ministro pareigoms – niekas to nepalaikė tuščiomis ir nepamatuotomis ambicijomis. Atvirkščiai: visiems buvo aišku, kad sunkiai formuojamai Vyriausybei tokia kandidatūra – tarsi gelbėjimo ratas.
Pirmiausia todėl, kad energetikos sektoriui vadovaujantis Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) siūlomas atstovas šiuo laikotarpiu gali turėti daugiau pranašumų nei trūkumų: juk premjeras Algirdas Butkevičius tvirtina remiantis tiek įsibėgėjusius Lietuvos–Lenkijos elektros linijos tiesimo parengiamuosius darbus, tiek iki šiol ekonominio atsipirkimo skaičiavimų variantų miglose skendintį Lietuvos ir Lenkijos dujotiekių sistemas jungsiantį vamzdį. Šiaip ar taip, persiorientuojant prie Vakarų Europos energetikos sistemų Lenkijos apeiti lietuviams niekaip nepavyks, o politiniai santykiai su šia kaimyne idiliškumu jau senokai nepasižymi.
Taigi šalies ekonomikai reikšmingą postą užimantis lenkų tautybės lietuvių diplomatas, kalbantis apie būtinybę energetikos klausimus kiek įmanoma labiau depolitizuoti, – labai patogi Lietuvai pozicija. Tikrai priimtinesnė nei LLRA kandidato atėjimas į kurią nors labiau „humanitarinio“ profilio ministeriją.
Beje, pats J.Neverovičius nėra LLRA partijos narys, bet sako labai vertinąs jam parodytą pasitikėjimą: „Jaučiu didelę atsakomybę, nes suprantu, kad būsiu vertinamas ne tik už savo, kaip energetikos ministro, priimtus sprendimus ir nuveiktus darbus, bet ir kaip pirmą kartą Lietuvos lenkų bendruomenės deleguotas atstovas į vienas aukščiausių vykdomosios valdžios pareigų. Tai įpareigoja mane ne tik siekti geriausių rezultatų man patikėtoje veiklos srityje, įgyvendinant svarbius valstybinius strateginius projektus, bet ir parodyti, kad Lietuvos lenkams rūpi Lietuvos ateitis“.

Išjudino „LitPol Link“ projektą
Vilniuje vidurinę mokyklą baigęs J.Neverovičius studijavo Varšuvos ekonomikos mokykloje, kurioje įgijo tarptautinių ekonominių ir politinių santykių magistro laipsnį. Studijų metais praktinės veiklos patirties įgijo darbuodamasis banko „Citibank“ projektų vadovu. Stažavo ir Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje, kuri po studijų priėmė gabų jaunuolį į savo glėbį, – J.Neverovičius netrukus išvyko dirbti į Lietuvos ambasadą Vašingtone. Ten jaunasis ambasados darbuotojas tapo ir pasaulį sukrėtusių Rugsėjo 11-osios įvykių liudininku.
Sugrįžęs po trejų metų darbavosi ministerijos Saugumo politikos ir Europos Sąjungos departamentuose, kol 2006-aisiais vėlgi LLRA iniciatyva tapo užsienio reikalų viceministru. Prezidentas Valdas Adamkus tokį paskyrimą pavadino „keisčiausiu ir nesuprantamiausiu“, tačiau savo kadenciją viceministro poste J.Neverovičius baigė nesulaukęs rimtesnių priekaištų, o jam tiesiogiai vadovavęs ministras Petras Vaitiekūnas jaunąjį kolegą prisimena kaip konstruktyvų, dalykišką ir santūrų.
2008-ųjų pabaigoje darbą baigiančios Vyriausybės valia J.Neverovičius tapo “LitPol Link” valdybos pirmininku ir sugebėjo išjudinti gerą dešimtmetį vietoje trypčiojantį energetikos projektą. Pernai lietuviškajai projekto daliai pavyko patvirtinti poveikio aplinkai vertinimo ataskaitą ir specialųjį planą, nustačiusį tikslią būsimosios linijos trasą, taip pat – gauti beveik pusės tūkstančio žemės sklypų, per kuriuos Lietuvos teritorijoje eis ši trasa, servitutus.
„1000 MW galios elektros jungtį vertinčiau kaip rimtą pirmąjį žingsnį. Tokia galia sugebės užtikrinti solidžią dalį Lietuvos, tačiau tik apie 1 proc. Lenkijos elektros energijos poreikio. Suprantama, jos reikšmė Lietuvos pusei bus gerokai didesnė“, – dar būdamas „LitPol Link“ valdybos pirmininkas „Veidui“ sakė Jaroslavas Neverovičius. Ir pažadėjo, kad statybų rangovo konkursas bus skelbiamas jau 2013 m. pabaigoje.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/prognozes-2013 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.