Septintoje iš šešiolikos Vyriausybių dirbsiantis politikas rengiasi keisti nemažai savo pirmtakės R.Juknevičienės padarytų sprendimų.

Aukščiausi postai labai arti, bet nepasiekti
57-erių Juozas Olekas – paradoksalus politikas. Viena vertus, jo karjeros galėtų pavydėti dauguma varžovų: talentingas mikrochirurgas, 1988-aisiais nuėjęs kartu su Sąjūdžiu, iš karto šoktelėjo į valstybinį olimpą ir ilgam įsitvirtino tarp tų kelių dešimčių politikų, kurie priiminėja valstybės gyvenimą lemiančius sprendimus.
Kita vertus, J.Olekui per visą buvimo politikoje laiką nė karto nepavyko užlipti ant aukščiausios pakopos. Jis visados būdavo minimas ir tarp kandidatų į partijos pirmininkus, ir tarp kandidatų į ministrus pirmininkus, teko girdėti jo pavardę ir tarp partijos kandidatų į valstybės vadovo postą, nors buvo aišku, kad tai būtų labiau principinis dalyvavimas, bet ne reali kova. Tačiau vienas dalykas būti minimam tarp kandidatų, kitas – kandidatuoti ir dar kitas – laimėti.
Jo biografija – ideali politikui. Sibire gimęs tremtinių vaikas, po grįžimo į Lietuvą augęs tautiškumo bastionu dar nuo XIX a. esančioje Suvalkijoje, vien savo gabumais mokslui ir darbštumu prasimušęs į žmones ir ne bet kur, o vienoje labiausiai gerbiamų sričių – medicinoje. Vos persiritęs per trisdešimtmetį – jau Vilniaus universiteto Mikrochirurgijos laboratorijos vyresnysis mokslinis bendradarbis, mokslų daktaras, 1988-aisiais – Valstybinės premijos laureatas. Tų pačių metų rudenį su atgimimo banga pasuka į politiką, išrenkamas Sąjūdžio Seimo nariu, kaip Sąjūdžio iškeltas kandidatas laimi rinkimus į SSRS Aukščiausiąją Tarybą. Įstoja į tuo metu atkurtą Socialdemokratų partiją.
Po dvejų metų, Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, tampa pirmosios Vyriausybės sveikatos apsaugos ministru. Bet 1992-ųjų pabaigoje, rinkimus laimėjus Algirdo Brazausko LDDP, atsisako siūlymų likti dirbti valstybiniame poste ir grįžta į mediciną. Daro unikalias operacijas, po dvejų metų – jis jau prestižinės universitetinės „Žalgirio“ ligoninės vyr. gydytojas, vienas garsiausių šalies chirurgų, įvairiausių šalies ir tarptautinių medikų organizacijų narys ir vadovas. Geresnę profesinę karjerą sunku ir įsivaizduoti, perspektyvos, tiek profesinės, tiek finansinės, pačios šviesiausios.
Vis dėlto 1996-aisiais J.Olekas iš esmės baigia gydytojo karjerą ir vėl grįžta į politiką. Sėkmingai. Nors tai buvo visuotinio balsavimo už konservatorius metai, savojoje Suvalkijos apygardoje (kurioje laimėjo rinkimus ir dabar) J.Olekas įveikia konservatorių kandidatą, ateina į Seimą kaip socialdemokratų atstovas ir nuo tol aukštosios politikos nebepalieka. Jis – penkta kadencija paeiliui Seimo narys, sveikatos apsaugos ministras penkiose Vyriausybėse, krašto apsaugos ministru tapo antrąkart.

Kai reikia rizikuoti, sėda skaičiuoti
Partijoje jis taip pat buvo labai arti aukščiausio posto, bet jo taip ir nepasiekė. Viena vertus, nuo pat 1999-ųjų jis – su nedidele pertrauka vienas aukščiausios vadovybės narių pirma „grynoje“, arba, kaip ją dar vadina, tikrųjų socialdemokratų, partijoje, o vėliau, šiai įsiliejus į LDDP, ir naujoje, jungtinėje partijoje. Kita vertus, visi bandymai palypėti aukščiau baigdavosi nesėkme: iš pradžių trukdė socdemų patriarcho Aloyzo Sakalo autoritetas ir Vytenio Andriukaičio energija, vėliau – A.Brazausko autoritetas, su kuriuo apskritai niekas nedrįsdavo varžytis.
Prieš trejetą metų, kai pagaliau pasitraukus A.Brazauskui ir galutinai susikompromitavus Gediminui Kirkilui socialdemokratų vadovybėje įvyko ilgai lauktas perversmas, J.Olekas nebedrįso kandidatuoti. Regis, šis apsisprendimas  buvo viena rimčiausių J.Oleko politinių klaidų. Artėjant partijos pirmininko rinkimams tiek A.Butkevičius, tiek J.Olekas, tiek visi jų rėmėjai buvo įsitikinę, kad šansų laimėti neturi jokių. Vis dėlto bičiuliams pavyko prikalbinti A.Butkevičių kandidatuoti. O slaptas balsavimas davė netikėtą rezultatą – A.Butkevičius su trenksmu laimėjo. Tad jeigu J.Olekas tuomet būtų surizikavęs, tikimybė, kad šiandien jis būtų socialdemokratų lyderis, būtų labai didelė. Bet jis vėl liko antras.
Kodėl taip atsitiko? „Sunku pasakyti. Juozas apskritai keistokas politikas. Jis vienu metu tarsi ir yra, ir tarsi jo nesimato, – sakė vienas senųjų socialdemokratų. – Gal tam tikros charizmos jam trūksta? Nors kas iš Lietuvos politikų po to, kai pasitraukė Brazauskas, gali pasigirti jos turintis? Juozui veikiau trūksta politinės drąsos, jis pernelyg viską skaičiuoja, tarsi norėtų šimtaprocentinės sėkmės garantijų, lemiamu momentu nesiryžta eiti iki galo.“
Tiesa, J.Olekas yra bandęs mesti iššūkį netgi pačiam A.Brazauskui. 2005-ųjų pavasarį, kai vienas buvo neginčytiną autoritetą valstybėje ir partijoje turintis Vyriausybės vadovas, o kitas – Seimo Socialdemokratų partijos frakcijos seniūnas, J.Olekas suorganizavo balsavimą dėl Vyriausybės pasiūlytos mokesčių reformos projekto. Frakcija premjero siūlymams nepritarė, nes šie buvo neva nepakankamai socialdemokratiniai. Tai buvo J.Oleko paraiška dalyvauti tuo metu artėjusiuose partijos pirmininko rinkimuose.
Tačiau netrukus socdemai susitaikė ir J.Olekas surengęs spaudos konferenciją pareiškė: jei A.Brazauskas nuspręs vėl kandidatuoti į partijos vadovus, su juo niekas nesivaržys. Socdemus tuomet suvienijo baimė, nes jų tuometis koalicijos partneris Viktoras Uspaskichas sėkmingai augino savo ir savo partijos populiarumą, o Darbo partija taikė į tą patį rinkėją, kaip ir jie. Jeigu „senieji“ socdemai ir ypač J.Olekas tuomet būtų numatę, kad netrukus V.Uspaskichas turės bėgti į Maskvą, iš kurios grįš 2007-aisiais su antrankiais, gal viskas būtų pakrypę kitaip. Bet J.Olekas ir tuomet nesurizikavo.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/prognozes-2013 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.