Derlius šiemet neblogas, tad prognozuojama, kad 2013 m. Lietuvos žemės ūkio produkcijos eksportas bus tik nedaug mažesnis nei pernai. O pernai jis buvo iš tiesų didžiulis – net 14,6 mlrd. Lt. Tačiau gerais rezultatais pasigirti gali tik stambūs ūkiai, o smulkiesiems prognozuojamos gerokai liūdnesnės perspektyvos: esą visoje ES ūkiams laipsniškai stambėjant, ir Lietuvoje mažieji turi nedaug šansų prasigyventi.

Jau dabar skirtumai tarp žemdirbių ūkių Lietuvoje didžiuliai ir problemos jų skirtingos: mažieji nori kuo daugiau paramos, bet niekaip nenori gelbėtis ir jungtis į kooperatyvus, o didieji šiandien jau pasiekę visai kitą lygmenį. Dabar jie skelbia, kad sutiktų, jog išmokos ūkininkams būtų ir visai panaikintos, bet tai turėtų būti padaryta visoje Europos Sąjungoje. Esą tada lietuviška produkcija nesunkiai konkuruotų su senųjų ES šalių.
Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas Jonas Talmantas primena, kad nevienodos konkurencijos sąlygos trukdo ne tik užsienio rinkose, – jos atsiliepia ir vietos vartotojams, nes dėl dvejopų standartų Lietuvos prekybos centre pirkėjai perka ne lietuviškas, o prancūziškas morkas.
Apie visa tai – pokalbis su J.Talmantu.

VEIDAS: Kaip vertinate Lietuvos žemės ūkio raidą per pastaruosius 23 metus?
J.T.: Pirmuosius dešimt Lietuvos nepriklausomybės metų nebuvo ūkininkų, normalios technikos, žemės derlingumas buvo suprastėjęs, o visas žemės ūkis – gerokai nusmukęs. Tačiau trylika pastarųjų metų jis jau kilo: stiprėjo ūkininkai, daugėjo paramos, praktiškai atsinaujino žemės ūkio technikos parkas, vėl padidėjo derliai. Manyčiau, kad pastarąjį penkmetį žemės ūkis Lietuvoje pasiekė geresnių rezultatų nei kitose ES šalyse: juk dabar kasmet vidutiniškai nukuliama po 4 mln. tonų javų, arba po 4,2 t iš ha.
Žinoma, kaip ir kituose versluose, žemės ūkyje vieni bankrutuoja, kiti sustiprėja, bet iš esmės Lietuvoje, kaip ir visoje ES, ūkiai stambėja, o smulkių ūkininkų mažėja. Tokie jau rinkos dėsniai, ir visų išgelbėti neįmanoma. Versle, kaip ir sporte, visiems gerai būti negali.
Didžiausia šio laikmečio problema ta, kad mūsų ūkininkams sudarytos nevienodos sąlygos, palyginti su senosiomis ES šalimis, kitaip tariant, lietuviai ūkininkai gauna mažiausias išmokas.
VEIDAS: Ar galima tikėtis, kad jos pagaliau bus suvienodintos?
J.T.: Sprendimų priėmimą Briuselyje galima palyginti su nacionalinio lygio praktika: Seime yra 141 narys, tačiau jei daugumą turi kiti, opozicija gali spardytis kiek nori, vis tiek nieko nepadarys. Mes esame maža šalis, ES institucijose turime mažai atstovų, tad perkalbėti didžiuosius šansų beveik neturime. Mes kovojome, traktorių į Briuselį nuvarėme, bet vis dėlto mus diskriminuoja: palyginti su prancūzais ar vokiečiais, gauname ašaras.
Kita vertus, negalima užmiršti ir to, kad mokėdami vieną eurą, gauname tris eurus, bet norime penkių. Ir kartais tai gali atrodyti kaip Dievo varymas į medį.
VEIDAS: Atsiranda vertinimų, kad vienodų išmokų Lietuvos ūkininkams ir nereikia, nes lietuviška produkcija užsienio rinkose nekonkuruoja su vokiška ar prancūziška. Tad koks skirtumas?
J.T.: Mes apskritai negalime konkuruoti. Prancūzas ūkininkas gauna apie 2700 Lt, vokietis – 1700 Lt, o mes – 400 Lt už hektarą. Mes turime ypač radikalų siūlymą ir kviestume apskritai panaikinti išmokas visų šalių žemdirbiams. Tada galėtume išsiaiškinti, kuriems iš tiesų sekasi geriau. Lietuviai pratę gyventi visaip, o jie be išmokų tikrai neišgyventų.
VEIDAS: 2011 m. europarlamentaras Zigmantas Balčytis yra teigęs, kad įstojus į ES per šešerius metus Lietuvos žemės ūkio konkurencingumas smarkiai sumažėjo. O ar konkurencingas jis šiandien?
J.T.: Priešingai, mūsų produktai labai gerai vertinami ne tik ES šalyse, bet ir trečiosiose valstybėse. Svarbu tai, kad senosios ES šalys žemės hektarui sunaudoja vidutiniškai 14 l pesticidų, o mes – 4,5 l, tai yra naudojame tris kartus mažiau augalų apsaugos, todėl mūsų produkcija sveikesnė ir ekologiškesnė. Vis dėlto konkurencijos sąlygos nėra ir nebus vienodos, kol nesusilyginsime išmokomis.
VEIDAS: Kokie dar išoriniai ir vidiniai veiksniai lemia Lietuvos žemės ūkio konkurencingumą?
J.T.: Svarbiausia, kad netrukdytų gamta ir valdžia. Nepamatuoti valdžios sprendimai žemės ūkiui gali pridaryti nemenkų nuostolių. Pavyzdžiui, tinkamai paskirstyti ES paramą gali toli gražu ne kiekviena Vyriausybė.