„Keista mūsų istorija. Tas dvaras tarsi iš dangaus pamėtėtas“, – pasakojimą apie istorinį XVI a. pabaigos klasicistinių bruožų statinį Joniškio rajono Jakiškių kaime pradeda jį prikėlusi Meilė Zaleckienė.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

Sovietų okupacijos metais Jakiškių dvare veikė senelių namai, vaikų darželis, valgykla, kurį laiką dvaras dar buvo grūdų saugykla, ir tik patekęs į 54-erių edukologės Meilės Zaleckienės rankas atgavo ankstesnę savo paskirtį.

Septynerius metus Joniškyje koldūnus su pussesere gaminusi M.Zaleckienė neblogai uždirbo, o pardavusi savo verslo dalį ketino investuoti į nekilnojamąjį turtą. Kol dairėsi, ką pirkti, pusseserės vyras įsisodino į mašiną ir nuvežė į Jakiškių kaimą.

„Joniškio apylinkėse labai skurdi gamta – nei ežerų, nei pušynų, o prie dvaro – ir pušys, ir senų liepų alėja. Iš netikėtumo net šūktelėjau: į kokią Palangą mane veža, tačiau netrukus savęs klausiau, kur dėsiu statinį su 17 kambarių“, – pirmąjį įspūdį išvydus Jakiškių dvarą prisimena moteris.

Apie dvarų autentiką ir išliekamąją vertę nelabai ką išmaniusi M.Zaleckienė pirmiausia atkreipė dėmesį į senus laiptus, miegamuosiuose išlikusias originalias krosnis, medines grindis, duris su vyriais ir senų rąstų palėpę. „Po pirmojo vizito mane pagavo noras ten apsigyventi, dvarą net sapnuodavau, ir brolis Gytis Skirmantas paskatino – pirk.“

Tačiau vien dokumentų tvarkymas užtruko apie metus. Nors ir smarkiai apleistą, įsigyti dvarą nebuvo paprasta – jis priklausė net 28 savininkams, iš kurių teko gauti sutikimą savo dalį parduoti. „Bet šį pasiūlymą jie priėmė noriai – iki tol dvaru domėjęsi žmonės siūlė 14 tūkst. eurų, o aš kainą padvigubinau ir įsigijau už 25 tūkst. eurų.“

Pirmus kelerius metus teko atsidėti sienų grandymo ir švarinimo darbams. Reikėjo  nuvalyti sienas dengusį sovietinių aliejinių dažų sluoksnį, atverti dekorą. Dvare tuo metu nebuvo elektros, langų, o palėpes dengė storas paukščių išmatų ir duženų sluoksnis.

„Su šeimos nariais ir bičiuliais šitą gerą gabenome priekabomis, o apie dvarininkės gyvenimą galėjau tik pasvajoti. Šiaip tai aristokratiškomis manieromis nepasižymiu – ne man dvarininke būti, bet šią vietą nepaprastai myliu“, – jausmų dvarui neslepia moteris.

Jai ypač sunku tapdavo apsilankius gražiai restauruotuose Lietuvos dvaruose. Joniškietė kurį laiką net gėdijosi savo pirkinio, bet, sulaukusi aplinkinių palaikymo, atkuto: surasti dvarą, kuris būtų išlaikęs savastį, Lietuvoje ne taip paprasta. O Jakiškių dvaras būtent toks ir yra.

Restauruotojai rodo kaip pavyzdį

„Daugiau kaip 90 proc. šio dvaro interjero – autentika. Vos įžengus vidun jo erdvės priverčia pasijusti ypatingai, tarsi pats būtum iš čia kilęs“, – įspūdžiais dalijasi  Kurtuvėnų dvarą atstatinėjęs restauratorius Laimonas Bartkus. Trečią sezoną medines Jakiškių dvaro konstrukcijas restauruojantis kelmiškis per metus dvare praleidžia po tris keturis mėnesius.

L.Bartkus sako, kad ne veltui paveldo saugotojai siūlo į Jakiškius vežti ekskursijas ir rodyti, kaip reikia prižiūrėti istorinius statinius. Dvaro šeimininkai patys atkūrė senuosius rūmų laiptus, turėklų kolonas.

Restauratoriaus darbas reikalauja laiko, todėl L.Bartkus džiaugiasi, kad Jakiškių dvaro šeimininkai niekur neskuba – restauruoja dvarą palengva, stengdamiesi išsaugoti kiekvieną originalių dažų ar medžio sluoksnį. Pašnekovas negaili pagyrų ir gerai išsilaikiusiai ano meto medienai.

Įstojusi į Lietuvos pilių ir dvarų asociaciją M.Zaleckienė nebegalėjo ilgiau žiūrėti į pilką prakiurusią šiferinę stogo dangą, kuri grasė supūdyti dvaro patalpas. Su vyru palėpėje aptikę senų raudonų čerpių pavyzdį jie parsisiuntė panašių iš Danijos.

Sutvarkę stogą, Meilė ir Jordanas pardavė žemę, o gautus 26 tūkst. eurų investavo į langų atnaujinimą, bet šių pinigų užteko tik daliai jų. Buvo pakeista tik 10 iš 40 langų. Maždaug nuo tada sako ir nebeskaičiuojantys, kiek lėšų dar reikės: „Iki šiol viduje netrūksta erdvių, kurios reikalauja dėmesio, laiko bei investicijų, o galo vis nematyti.“

Dalį dienos odontologijos kabinete administratore dirbanti Meilė prasitaria: nėra nė dienos, kad ji neskirtų savo energijos dvarui. „Savaitgaliais dvare vyksta vestuvės, taigi man lieka šiokiadieniai, – pasakoja nuo 2010 m. dvarą šventinėms fotosesijoms ir atkakliausiems vestuvininkams nuomojanti pašnekovė. – Taip dvaras pats sau pinigus uždirba, o mes su vyru galime toliau jį gražinti.“

23 metus Joniškyje gyvenanti Meilės ir Jordano pora dvare praleidžia didžiąją dalį savo laisvo laiko, į jį sudeda kone visą savo uždarbį. Padeda ir artimieji. M.Zaleckienės tėvas prisidėjo kurdamas trūkstamų laiptų turėklų elementus, idėjomis ne kartą gelbėjo dukros Aušrinė ir Ieva.

Nepaisant gausių šeimos ir bičiulių pajėgų dvaro puošimo darbai juda lėčiau, nei norėtųsi. „Vis dėl to mūsų neturto“, – neslepia pašnekovai, palengva renovuojantys ir apstatantys dvejų aukštų dvarą, kuriame yra svetainė, didžioji menė, priimamasis ir 7 miegamieji.

Erdvius ir aukštus dvaro kambarius šeimininkai apstatė senoviniais baldais, dovanotais vietos gyventojų. Sienas papuošė fotografijomis ir dailininkų tapytais portretais, įsiklausę į keramikės Reginos Mataitienės patarimus pasiuvo ir nuo karnizų žemyn nuleido draperijas, dekoravo palanges.

Meilė ir Jordanas patys šveitė Jakiškių dvaro sienas, duris, rekonstravo grindis ir langus, tad dvaras atgijo, ėmė spinduliuoti šilumą ir savumą.

Senieji dvarininkai sutarė su kaimu

Dešimtmetį dvaru besirūpinanti naujoji jo šeimininkė sakosi iki šiol tęsianti 1898 m. dvarininko Jono Koškolio statytų dvaro rūmų vasaros rezidencijos tradicijas: „Kadangi viduje erdvės labai daug, o šildomės tik krosnimi, rudenį ir žiemą gyvenimas dvare aprimsta, kaip ir senieji jo dvarininkai, jame glaudžiamės tik vasarą.“

Nuo XVI a. pabaigos iki 1940-ųjų birželio už 6 km nuo Joniškio esantis Jakiškių dvaras priklausė vokiečiams dvarininkams Koškoliams. Šimtametė dvaro tarnaitės dukra M.Zaleckienei pasakojo, kad Koškoliai buvo geri ir garbingi žmonės, sutarė su kaimiečiais, vargšus sušelpdavo apdarais. Olga Koškolienė globojo gyvūnus, o jos dukra Katerina Koškolytė buvo akušerė ir garsėjo meile žirgams. Iš viso penkis vaikus užauginę paskutiniai Jakiškių dvarininkai su kaimiečiais sugyveno. Nei Leonas Otas Valteris, nei netekėjusios jo seserys Katerina ir Mėta nebuvo pasipūtę. Mėta minima kaip paskutinė dvaro gyventoja, po tėvo mirties pasitraukusi į Vokietiją.

Vyriausi Jakiškių bendruomenės gyventojai liudija, kad dvarininko dukterų labai laukdavo kaimo vaikai. „Važiuodamos iš miesto jos parveždavo visokiausių skanėstų, o viena iš seserų buvo prisijaukinusi stirnaitę ir šerdavo ją iš rankų“, – pasakoja M.Zaleckienė, išsaugojusi nuotraukos kopiją, kurioje užfiksuota ši akimirka.

Pasidomėjus, ar nuo įkūrimo dvaras smarkiai keitėsi, pašnekovė prabyla apie dar senųjų dvarininkų sodintą liepų alėją, išlikusį garinį malūną su ledaine. Antrojo pasaulinio karo metais kilęs gaisras pasiglemžė tik ūkinius pastatus.

„Iš tų laikų likęs vienintelis autentiškas baldas – tarnaičių lova, Rudiškių muziejuje išsaugotas ir tarnų stalas su suolais. Visa kitą sunaikino karas. Net ir dokumentinės medžiagos įrašai archyvuose skurdūs, ne kažin kuo mums pagelbėjo likę gyvi Koškolių palikuoniai“, – guodžiasi naujoji dvarininkė.

Sovietų okupacijos metais dvare iš pradžių veikė senelių namai, vaikų darželis, valgykla, verslo cechas, retas žino, kad čia gamintos fabriko „Rūta“ saldainių dėžutės. Vėliau dvaras buvo paverstas grūdų sandėliu.

Gaivinamos mecenatystės tradicijos

Dabar Jakiškių dvare kasmet rengiami dailininkų plenerai, džiazo projektai, vyksta labdaros koncertai, čia užsuka fotografai ir istorikai.

Muzikos ir teatro akademijos docentė Zita Martinavičiūtė-Grigienė svarsto, kad žmones į šią vietą traukia ir patys naujieji dvarininkai: „Kiekvieną atvykusį jie nuoširdžiu dėmesiu ar šiltos sriubos dubeniu pasitinka, lyg seniai lauktą svečią sušildo. Tai ir paaiškina, kodėl žmonės čia plūste plūsta. Pastarąjį kartą lankiausi ten labdaros tikslais: dalyvavau koncerte, už kurį surinktos lėšos buvo skirtos onkologinėmis ligomis sergantiems ligoniams paremti.“

„Man didžiausią įspūdį padarė dvaro autentika. Nemėgstu nudailintų sienų, perdažytų baldų, o ten viskas taip tikra. Išsaugota dvaro dvasia. Po apsilankymo Jakiškių dvare jaučiausi pakylėta“, – pasakoja iš grafų Tiškevičių giminės kilusi aktorė ir TV laidų vedėja Beata Tiškevič.

„2005 m. įsigiję dvarą netrukome pajusti, kad jis lyg magnetas traukia garsius, įdomius žmones. Profesoriai, dailininkai, fotografai patys mus susiranda“, – kone dešimtmetį trunkančiomis vis įdomesnėmis pažintimis džiaugiasi naujoji dvarininkė.

Meilė ir Jordanas ieško lėšų tolesnei restauracijai, skolinasi, parduoda turimą nekilnojamąjį turtą, kad sukištų pinigus į dvarą, nors ir suvokia, jog ši investicija, jei ir atsipirks, tai tik kažkelintai jų palikuonių kartai.

Iš komercinės veiklos dvare geriausiu atveju pavyksta padengti būtiniausias dvaro išlaikymo išlaidas, o kad būtų atlikti daug lėšų kainuojantys atkūrimo darbai, gali pasikeisti ne viena, bet kelios giminės kartos.