Liepos pabaigoje netikėtai mirė turtingiausias Lenkijos verslininkas Janas Kulczykas. Mirė dėl komplikacijų po onkologinės patikros. Prieš metus jam buvo atlikta prostatos operacija. Vieniems J.Kulczykas buvo klestinčio verslininko pavyzdys ir filantropas, kitiems – oligarchas, kuris savo verslui plėtoti naudojosi ryšiais su politikais.

Verslininko karjerą visame pasaulyje išgarsėjęs Janas Kulczykas pradėjo už tėvo pinigus. 1981 m. Jano tėvas, turtingas Vokietijoje gyvenęs verslininkas, davė jam milijoną dolerių. J.Kulczykas pradėjo prekiauti vokiškomis prekėmis,  o ypač jam sekėsi prekyba vokiškais automobiliais. Po septynerių metų J.Kulczykas tapo oficialiu „Wolksvagen“ koncerno atstovu Lenkijoje.

Pirmoji rimta sėkmė jo karjeroje – 1991 m. laimėtas Vidaus reikalų ministerijos konkursas dėl 3 tūkst. „Vokswagen“ automobilių tiekimo policijai ir specialiosioms tarnyboms. Panašių „lūžių“ jo karjeroje vėliau būta ne vieno. Per keletą metų lenkas sukūrė tarptautinę imperiją, investavusią į energetikos ir gamtinių išteklių sektorius Europoje, Afrikoje, Azijoje ir Pietų Amerikoje. Lenkijoje J.Kulczykas statė greitkelius ir plėtojo kitus infrastruktūros projektus. „Forbes“ žurnalas jo turtą vertino 4 mlrd. JAV dolerių.

Po žinios apie verslininko mirtį politikai ir žurnalistai pradėjo lenktyniauti girdami jo nuopelnus. J.Kulczykas buvo filantropas. Finansiškai rėmė slaugos ligonines, padėjo pastatyti Nacionalinį muziejų Poznanėje ir Lenkijos žydų istorijos muziejų POLIN Varšuvoje, finansiškai rėmė šalies olimpinę rinktinę, taip pat teatro spektaklių ir kino filmų kūrimą.

Tiesa, J.Kulczyko kritikai ir po mirties jį vadino oligarchu, primindami, kad visi jo privatizuoti objektai buvo gauti su aukščiausių politikų palaiminimu. Vėliau privatizuotas įmones J.Kulczykas perparduodavo užsienio investuotojams. Vienas ryškiausių pavyzdžių – Lenkijos telekomo („Telekomunikacja Polska“) privatizavimas. Vyriausybė nenorėjo šios bendrovės parduoti užsieniečiams ir ieškojo lenkų investuotojo, kaip garanto, kad iš dalies telekomas liks lenkiškas. Tada J.Kulczykas susitarė su Prancūzijos „France Télécom“ dėl bendros investicijos.

Vyriausybei patiko tokia kombinacija, juolab kad prancūzų koncernas buvo valstybinis ir negailėjo pinigų naujai investicijai. Pasiūlė geriausią kainą, bet su sąlyga, kad Lenkijoje per keletą metų privatizuota įmonė turės monopoliją. Lenkija su prancūzų sąlygomis sutiko – reikėjo pinigų, kad užsienio bankams būtų galima grąžinti dalį senųjų Lenkijos skolų.

Tačiau J.Kulczykas netrukus po „Telekomunikacja Polska“ privatizavimo savo dalį perpardavė prancūzams. Taip visa įmonė atsidūrė prancūzų bendrovės rankose. Dėl to lenkai keletą metų mokėjo vienus didžiausių telefono tarifų Europoje, o J.Kulczykas papildomai uždirbo 300 mln. JAV dolerių.

Vis dėlto pagyrų J.Kulczykui po jo mirties skambėjo daugiau. „Negalima sąžiningai parašyti Lenkijos transformacijos istorijos po 1989 m., neatsižvelgiant į J.Kulczyko vaidmenį“, – pareiškė pirmasis laisvos Lenkijos finansų ministras, reformų architektas Leszekas Balcerowiczius.

Su pagarba apie J.Kulczyką per jo laidotuves kalbėjo ir prezidentas Lechas Walęsa: „Aš, kaip ir daugelis, įtarinėjau, jog tokie žmonės yra tik tam, kad galėtų daryti visokius savo versliukus. Tačiau Dievo ir Bažnyčios akivaizdoje turiu prisipažinti, kad nieko tokio neįvyko. Jūs su niekuo nerungtyniavote, jūs tik nenorėjote, kad jums niekas trukdytų.“

65-erių J.Kulczykas mirė po paprastų onkologinių tyrimų prestižinėje Vienos klinikoje, todėl bulvarinė ir radikaliai dešinioji žiniasklaida pradėjo įtarinėti, kad tai neatsitiktinė mirtis. Kaip argumentas minimas faktas, kad verslininkas jau buvo pasiruošęs palikti kliniką, o Varšuvoje kitą dieną buvo susitaręs dėl įvairių susitikimų.

Papildomų įtarimų kėlė tai, kad mirtis turtuolį ištiko Vienoje. Radikalus portalas wPolityce.pl priminė, kad Viena nuo seno yra viso pasaulio spectarnybų interesų susikirtimo vieta, o J.Kulczykas buvo svarbus žaidėjas tokiose srityse, kaip energetika, naftos ir chemijos pramonė, kurios visada domina specialiąsias tarnybas.

Niekas nepamiršo, kad dar 2002 m. J.Kulczykas vakarieniavo su buvusiu KGB rezidentu Varšuvoje Vladimiru Alganovu – šios vakarienės metu buvo tariamasi dėl valstybinio „Orlen“ koncerno pardavimo bendrovei „LUKoil“. Pats J.Kulczykas turėjo kelis procentus naftos koncerno ir norėjo iš „Orlen“ padaryti Vidurio ir Rytų Europos milžiną, kuris ateityje turėjo tapti globaliu žaidėju.

Verslininko idėją palaikė tuometis kairysis Lenkijos premjeras Leszekas Milleris ir prezidentas Aleksandras Kwasniewskis. Nors J.Kulczykas tada turėjo tik kelis procentus „Orlen“ akcijų, nieko nelaukdamas ir naudodamasis politikų palankumu jis ėmėsi įvedinėti koncerne savo tvarką.

J.Kulczykas manė, kad iš pradžių reikia sujungti „Orlen“, Vengrijos energetikos koncerną „Mol“ ir galbūt „LUKoil“. Būtent dėl galimybės pritraukti Rusijos pinigus J.Kulczykas tada susitiko su V.Alganovu. Vakarienės detalės paaiškėjo tik Seimo specialiosios komisijos darbo metu – komisija bandė rasti atsakymą, kodėl kairiųjų vyriausybė po laimėtų rinkimų 2002 m. palaimino tuomečio „Orlen“ vadovo sulaikymą.

Pasirodė, kad Lenkijos kairieji norėjo jį sukompromituoti ir pakeisti savu žmogumi. Lenkijos Seimo dešinioji opozicija, kurios pastangomis buvo sukurta specialioji komisija, bandė įrodyti, kad J.Kulczykas dalyvavo šitame plane, ir netgi kėlė klausimą dėl valstybės išdavystės.

Dėl „Orlen“ aferos J.Kulczykas prarado įtaką Lenkijoje. Politikai su juo ėmė bendrauti labai atsargiai. Jam tapo sunku laimėti privatizacijos konkursus. J.Kulczykas pasijuto lyg narve. Tačiau vietoje jis negalėjo nusėdėti. Persikėlė gyventi į Šveicariją. 2013 m. interviu „Gazeta Wyborcza“ priedui „Dužy format“ turtuolis sakė: „Kas žino, kaip būtų ėję mano reikalai, jei būčiau neišvažiavęs. Gal dabar nebūčiau lenkų Indiana Džounsas Afrikoje. Gal nebūčiau pardavęs kai kurių investicijų Lenkijoje. Dėkoju Dievui, kad tai padariau. Investavau tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku.“

„Mums reikia verslininkų, turinčių viziją, žmonių, kurie nebijo užkariauti pasaulio. J.Kulczykas toks ir buvo“, – po J.Kulczyko mirties įvertino ekonomikos profesorius Witoldas Orłowskis.

Šiek tiek anksčiau interviu laikraščiui „Puls Biznesu“ verslininkas sakė, jog iš šalies išvažiavo norėdamas pats sau įrodyti, kad gali plaukioti platesniuose vandenyse: „Savo šalyje nebemačiau iššūkių. Nutariau pakilti vienu aukštu aukščiau.“