Praėjus metams po cunamio Japonijoje likę jau nedaug ženklų, kad šalis buvo suniokota, o jos verslas – parklupdytas.

“Ishinomaki Hibi Shimbun” yra regioninis nuo 1912-ųjų leidžiamas Japonijos laikraštis. Per šimtmečio gyvavimo istoriją jis tik vieną savaitę buvo ne spausdinamas, o rašomas ranka: pernai kovo 11-ąją be elektros likusi laikraščio redakcija griebėsi rašiklių ir ant paprastų popieriaus lapų ėmė rašyti, kas įvyko. Vėliau, suradę baterijomis maitinamą kopijavimo aparatą, “prispausdino” kelis tūkstančius kopijų ir patys nešiojo šį neeilinį laikraščio numerį gyventojams, klijavo lapus su svarbia informacija ant pastatų sienų.
Taip žurnalistai darbavosi ištisą savaitę, iki kovo 19-osios. Daugelio jų šeimos nariai buvo evakuoti, dalis nebeturėjo namų ir gyveno iki pusės apsemtoje redakcijoje, tačiau buvo apsisprendę, kad jų pareiga – bet kokia kaina skelbti naujienas ir svarbią informaciją išsigandusiems, artimųjų netekusiems, radiacijos baimės kankinamiems gyventojams.
Tačiau praėjus metams po šios tragiškos visai Japonijai savaitės pažvelgęs į redakcijos pastatą nė nepasakytum, kad prieš metus jis priminė vaizdus iš filmo “Pasaulių karai”. Redakcija visiškai atstatyta ir renovuota, o prieš metus vykusį siaubą primena nebent ant sienos kabantys keli rašytiniai “Ishinomaki Hibi Shimbun” numeriai, o šalia jų – Tarptautinio spaudos instituto apdovanojimas, pernai rugsėjį įteiktas išskirtinėmis sąlygomis dirbusiai laikraščio komandai.
Per metus vaizdas neatpažįstamai pasikeitė ne tik šioje vietos laikraščio redakcijoje.
Priminsime, kad prieš metus, kai Japoniją supurtė devynių balų stiprumo žemės drebėjimas, o po to kilo didžiulė cunamio banga, atrodė, kad šaliai atsitokėti prireiks dešimtmečio. Juk buvo sugriauti ištisi kaimai ir miestai, suniokoti keliai ir geležinkeliai, o stichija, nusinešusi beveik 20 tūkst. gyvybių, pridarė Japonijai beveik 310 mlrd. JAV dolerių tiesioginių nuostolių ir tapo brangiausia katastrofa pasaulio istorijoje.
Ką jau kalbėti apie netiesioginius padarinius šalies pramonei, kurią sukrėtė ne tik tiesioginė stichijos žala gamykloms ir produkcijai, bet ir tai, kad smarkiai pabrango elektra, kurios didžiąją dalį Japonija dabar priversta importuoti, mat po Fukušimos avarijos šiuo metu uždarytos 52 iš 54-ių Japonijos atominių elektrinių. Savo ruožtu tai sumažino ir japoniškų prekių patrauklumą užsienio rinkose, tad gerokai smuktelėjo visos Japonijos eksportas. Vis dėlto šios negandos nesustabdė japonų – priešingai, maksimaliai mobilizavo.
Skaičiuojama, kad darbininkai per metus išvalė daugiau nei 23 mln. tonų nuolaužų – tiek, kiek Japonijoje prikaupiama per 20 metų. Be to, visiškai atstatyti sugriauti keliai ir geležinkeliai. Žinoma, tai mažai stebina, nes pirmas sugriautas greitkelis buvo atstatytas per šešias valandas po žemės drebėjimo, o traukinių eismas atnaujintas per pirmąją savaitę po viską pakeliui šlavusios cunamio bangos.
Beje, Japonijos vyriausybė netgi rado lėšų 2008 m. pradėto aukščiausio pasaulyje televizijos bokšto statybai užbaigti: šį vasarį Tokijuje buvo visiškai baigtas Japonijos atsigavimo simboliu vadinamas 600 metrų aukščio “Sky Tree” bokštas, valstybei kainavęs 806 mln. dolerių.
Teigiama, jog šis bokštas įkūnija naują Japonijos statybų erą, mat po pernykščio žemės drebėjimo inžinieriai pasirūpino, kad bokštas būtų itin atsparus požeminiams smūgiams. Pasak bokštą stačiusios bendrovės atstovo Hirotake Takanishi, šis dangoraižis turėtų atlaikyti net aštuonių balų stiprumo žemės drebėjimą – tiek atlaikyti turėtų visi nauji ir dėl to gerokai brangesni Japonijos statiniai.

Radiacijos baimės akys plačios

Kita medalio pusė – per metus niekur neišsisklaidė šalies gyventojų baimė dėl radiacijos. Reikia pripažinti, kad nors Japonijos vyriausybė ir pramonė rodo fantastišką pavyzdį, kaip galima atsitiesti bei atsinaujinti, šalyje esama ir nemažai netikrumo, kurį skatina viena kitai pieštaraujančios ataskaitos apie radiacijos lygį tiek Fukušimos apylinkėse, tiek vandenyje ar maisto produktuose.
Radiacija – viena populiariausių temų Japonijos žiniasklaidoje, jaudinanti ir gydytojus, ir mokytojus ar mažus vaikus auginančius tėvus. Jei peržvelgtume bent vienos dienos Japonijos spaudą, matytume, kad straipsniai apie radiaciją neretai sudaro pusę visų publikacijų.
Ypač daug nerimo gyventojams kelia tai, kad vyriausybės bei įmonės, valdančios Fukušimos atominę elektrinę, radiacijos matavimo rezultatai kartais net septynis kartus skiriasi nuo tų, kuriuos pateikia nepriklausomos tarptautinės organizacijos.
Deja, šios abejonės bus išsklaidytos dar negreitai. Tik 2013 m. gegužę bus paskelbtos Jungtinių Tautų komiteto UNSCEAR išvados apie tai, kiek radioaktyviųjų medžiagų iš tiesų pateko į aplinką, kiek jų pasiliko dirvožemyje, galiausiai ar dabar tikrai saugu ragauti populiariųjų japoniškų šitaki grybų.
“Mūsų analizė pirmiausia skirta žmonėms – ne valstybės institucijoms ar privačioms bendrovėms. Mes norime būti tikri, kad radiacijos lygis tikrai saugus, o pavojaus žmonėms nėra. Tačiau išvadų dar teks palaukti”, – aiškina šio komiteto pirmininkas Wolfgangas Weissas.