Avarijos ištiktos Japonijos atominės jėgainės projektuotojai nepakankamai įvertino cunamių pavojų, ignoravo svarbius mokslinius duomenis ir beveik 3 tūkst. metų geologinę istoriją, rodo naujienų agentūros AP tyrimas.

Bendrovė “Tokyo Electric Power Co.” (TEPCO) demonstravo pernelyg didelį optimizmą, pagrįstą prielaidomis, jog jėgainės statybos rajone negali įvykti stichinė nelaimė, panaši į smogusią prieš daugiau nei dvi savaites, dėl kurios Fukušimos 1-ajai atominei elektrinei šiuo metu gresia kelių reaktorių išsilydimas.

Planuojant didžiausių nelaimių scenarijus nebuvo atsižvelgta, kad reaktorių blokai gali būti užlieti daug aukštesnės ir galingesnės bangos nei rodė TEPCO prognozės, praneša AP, išnagrinėjusi mokslininkų analizes, taip pat bendrovės ir Japonijos branduolinės saugos agentūros įrašus bei dokumentus.

TEPCO ir vyriausybės pareigūnai tvirtina, kad niekas negalėjo tikėtis tokio galingo cunamio. Tačiau iš tikrųjų esama svarių įrodymų, kad tokios bangos anksčiau buvo smogusios Japonijos šiaurės vakarų pakrantėje ir kad panašių incidentų gali vėl nutikti palei tektoninio lūžio liniją, einančią apytikriai iš šiaurės į pietus už maždaug 350 kilometrų į rytus nuo Fukušimos jėgainės.

TEPCO pareigūnai sako turėję gerą cunamių prognozavimo sistemą, tačiau atsisakė paaiškinti išsamiau, argumentuodami, jog dabar bendrovė sutelkusi dėmesį į krizės likvidavimą.

Tačiau aišku, kad TEPCO pareigūnai neskyrė pakankamo dėmesio Pasaulinės vietos nustatymo sistemos (GPS) matavimų stočių tinklo svarbiems duomenims, rodantiems, kad abipus lūžio esančios tektoninės plokštės smarkiai “sukibusios”, todėl šimtų kilometrų ilgio ruože susikaupė didelė įtampa. Pasak ekspertų, juo stipriau ir juo ilgesniame ruože sukimba tektoninės plokštės, juo daugiau energijos susikaupia lūžio zonoje, kuri gali būti audringai atpalaiduota per žemės drebėjimą.

Šie duomenys, pradėti skelbti mokslo žurnaluose jau prieš dešimtmetį, rodė, kad esama charakteringų požymių, jog šis lūžis gali sukelti didžiulio masto žemės drebėjimą, taip pat cunamį. Šios prielaidos anksčiau šį mėnesį akivaizdžiai pasitvirtino.

Be to, TEPCO didžiausių tikėtinų cunamių poveikį modeliavo naudodama savo sukurtas kompiuterines programas, o ne tarptautiniu lygiu pripažįstamą prognozavimo metodą.

Labai svarbu, pagal kokį metodą Japonijos specialistai apskaičiavo riziką. Ekspertai naudojasi duomenimis apie ankstesnes stichines katastrofas, prognozuojant panašių incidentų riziką, net jeigu jų tikimybė nepaprastai maža. Jeigu pradiniai duomenys nėra tikslūs, šios prognozės gali būti nepatikimos.

Tuo tarpu TEPCO ignoravo daugelį duomenų apie anksčiau Japonijai smogusius cunamius.

Prognozuojant didžiausius žemės drebėjimus ir cunamius, galinčius paveikti Fukušimos 1-ąją jėgainę, TEPCO inžinieriai nusprendė neatsižvelgti į duomenis apie požeminius smūgius, įvykusius anksčiau nei 1896 metais. Dėl šios priežasties specialistai ignoravo seniau nei prieš tūkstantį metų įvykusį žemės drebėjimą. Pastarasis sukėlė didelį cunamį, smogusį daugeliui vietovių, kurios taip pat nukentėjo per kovo 11 dieną įvykusią katastrofą.

Pakartotiniai TEPCO skaičiavimai, pateikti vos prieš keturis mėnesius, rodė, jog didžiausias cunamio bangos aukštis ties Fukušimos jėgaine neviršytų 5,7 metro. Šios elektrinės reaktoriai pastatyti ant nedidelės pakilumos, kurios aukštis – 4,3-6,3 metro virš bendrovės apskaičiuoto didžiausio potvynio lygio, nurodoma pranešime, kurį pernai lapkritį Japonijoje vykusioje seisminės saugos konferencijoje pristatė TEPCO civilinės saugos inžinierius Makoto Takao (Makotas Takao).

“Mes įvertinome ir patvirtinome branduolinių jėgainių saugumą”, – tąsyk tvirtino M.Takao.

Tačiau kovo 11 dieną į krantą atsiritusi banga buvo maždaug 8,2 metro aukštesnė nei prognozavo TEPCO. Cunamis užliejo jėgainės požeminėse patalpose arba pirmuosiuose aukštuose įrengtus atsarginius elektros generatorius, kurie avarijos atveju turėjo tiekti srovę elektrinės aušinimo sistemoms. Išsijungus visoms aušinimo sistemoms, kilo branduolinio kuro strypų, esančių reaktoriuose ir blokuose įrengtose panaudoto kuro saugyklose, perkaitimo pavojus.

Faktai byloja, kad veiksniai, nulėmę šiemet Japonijai smogusį cunamį, susiklostė jau labai seniai – prieš kelis tūkstantmečius.

869 mūsų eros metais įvykę Džogano cunamis buvo stulbinamai panašus į įvykius Fukušimos 1-osios jėgainės apylinkėse. Ekspertai sakė AP, kad prognozuojant didžiausių katastrofų scenarijus turėjo būti atsižvelgta duomenis į ankstesnes didžiausias stichines nelaimes, įvykusias per kiek įmanoma ilgesnį laikotarpį. Kitaip sakant, reikėjo panaudoti kiek įmanoma daugiau duomenų.

Jėgainę eksploatuojanti bendrovei buvo prieinami duomenys, kurie leistų tiksliau įvertinti pavojų. Faktai rodo, kad TEPCO ignoravo šią informaciją, net jeigu apie ją žinojo.

Dar 2001 metais grupė mokslininkų paskelbė straipsnį apie Džogano cunamį. Jie apskaičiavo, kad Somos vietovėje, esančioje už maždaug 40 kilometrų į šiaurę nuo Fukušimos elektrinės, tąsyk cunamio bangos aukštis siekė apie 8 metrus. Tyrėjai nustatė, kad šiaurėje plytinčioje Sendajaus lygumoje ši banga pajūrio smėlį nunešė keturis kilometrus į sausumą. Tuo tarpu šiemet atsiritusio cunamio vanduo užliejo teritorijas, esančias iki 2 kilometrų nuo kranto.

Mokslininkai taip pat aptiko du kitus smėlio sluoksnius ir padarė išvadą, kad šiam regionui per pastaruosius 3 tūkst. metų smogė kiti du “milžiniški cunamiai”, kurių galia buvo panaši į Džogano katastrofos. Datavimas radioaktyviosios anglies metodu nepadėjo tiksliai nustatyti, kada Japonijai smogė dvi ankstesnės bangos, tačiau straipsnio autoriai mano, kad pirmasis cunamis įvyko 910-670 metais prieš mūsų erą, o antrasis – 150-140 metais prieš mūsų erą.

2007 metais žurnale “Pure and Applied Geophysics” išspausdintame straipsnyje du TEPCO darbuotojai ir trys kiti mokslininkai paaiškino savo metodiką, pagal kurią vertinama cunamių grėsmė Japonijos atominėms jėgainėms.

Visi 54 Japonijos atominiai reaktoriai yra jūrų arba vandenyno pakrantėse.

Siekiant užtikrinti Japonijos pakrantėse veikiančių elektrinių saugumą, specialistai rekomendavo projektuoti šiuos kompleksus, kad jie galėtų atlaikyti didžiausius cunamius, galinčius “smogti toms vietovėms, atsižvelgiant į visus istorinius arba tikėtinus būsimus cunamius, kurių (tikimybę) galima apskaičiuoti” pagal šių vietovių seismines ypatybes.

Tačiau TEPCO specialistai ir jų kolegos straipsnyje argumentavo, jog duomenys apie cunamius, įvykusius anksčiau nei 1896 metais, yra mažiau patikimi dėl “klaidingo interpretavimo, klaidingų matavimų, taip pat prieinamų matavimų technologijų žemo lygio”.

“Duomenys, kurie tikriausiai yra nepatikimi, neturėtų būti naudojami”, – pabrėžė straipsnio autoriai.

2009 metais kita tyrėjų grupė padarė išvadą, kad Džogano cunamis Nami vietovėje, esančioje už dešimties kilometrų į šiaurę nuo Fukušimos 1-osios jėgainės, buvo nusiritęs 1,5 kilometro į sausumą.

Perspėjimas, pateiktas 2001 metais, remiantis trijų tūkstantmečių istorija, sako daugiausiai: “Didelio masto cunamių pasikartojimo intervalas – 800-1 100 metų. Nuo Džogano cunamio praėjo 1 100 metų, todėl, žinant pasikartojimo intervalą, tikimybė, kad Sendajaus lygumai smogs didelis cunamis, yra didelė.”

Lūžis, sukėlęs Fukušimos jėgainę nuniokojusį cunamį, yra vadinamojoje nirimo zonoje, kurioje viena tektoninė plokštė grimzta po kita. Pasislinkus plokštėms, jūros dugnas pakyla į viršų, stumdamas virš jo esančią vandens storymę, o tokiais atvejais neretai susidaro cunamiai.

Tektoninių plokščių nirimo zona apima Japoniją ir kitus Ramiojo vandenyno pakrančių regionus.

Naujausi TEPCO apskaičiavimai buvo pradėti po 8,8 balo žemės drebėjimo nirimo zonos lūžyje prie Čilės krantų, įvykusio pernai vasarį.

Per pastaruosius 50 metų nirimo zonose prie Aliaskos, Čilės ir Indonezijos yra įvykę 9 balų arba stipresnių žemės drebėjimų, kurie visi sukėlė didelius cunamius.

Nirimo zonoje dviem tektoninėms plokštėms sukibus dideliame ruože, smarkių žemės drebėjimų tikimybė padidėja. Šios sąlygos buvo susiklosčiusios ir prieš kovo 11 dieną įvykusius požeminius smūgius.