Petro Malūko nuotr.

Didžiausias Jašiūnų miestelio rūpestis dabar – kaip įpūsti gyvybės naujumu švytinčiam XIX amžiaus dvarui. Praėjusį šeštadienį įvyko jo atidarymo iškilmės, ir jašiūniškiai tiki, kad Radvilų laikus siekianti istorija padės jiems ne tik pritraukti turistų, bet ir greičiau įvilkti miestelį į modernų rūbą.

Jūratė KILIULIENĖ

Pastaraisiais dešimtmečiais Jašiūnų dvarą lankė nebent vienumos ieškantys romantikai. Jo praeities didybė buvo virtusi griuvėsiais, o pastatą juosiantis parkas – sulaukėjęs. Ir tik didžiausi miestelio entuziastai, dvaro atgimimo idėjos puoselėtojai tikėjo, kad jis bus atstatytas.

Restauruotojai ir statybininkai dvarvietėje plušėjo dvejus metus. Per trumpą laiką pavyko atnaujinti tas autentiškas detales, kurių nepalietė dešimtmečiais čia vykę barbariški niokojimai, o tą aplinką, kurios nebeliko, sukurti pagal išlikusius dokumentus, nuotraukas ir graviūras.

„Prieš tai buvo daugiau nei 20 metų bandymų pradėti remontą, per tą laiką pastatas ėmė byrėti – per sienas tekėjo vanduo, viskas buvo išdraskyta, išvogta. Remontas šį architektūros paminklą apsaugojo nuo išnykimo“, – tikina prie to daug prisidėjęs Kazimieras Karpičius, dar vadovaujantis Jašiūnų Mykolo Balinskio gimnazijai, bet jau netrukus tapsiantis dvaro, tai yra Šalčininkų kultūros centro filialo, direktoriumi.

Sienos persunktos skausmu

1824 m. dvarą pradėjo statyti Vilniaus universiteto rektorius, tuo metu jau emeritas Jonas Sniadeckis. Darbai truko ketverius metus. J.Sniadeckis buvo nevedęs, palikuonių neturėjo, tad statinys turėjo atitekti brolio Andriaus, žymaus chemiko, mediko, dukrai Sofijai ir jos vyrui Mykolui Balinskiui, garsiam istorikui, tuomečiam Jašiūnų valdytojui.

„Jonas statybas finansavo iš savo pensijos, ir kai viskas buvo baigta, čia apsigyveno. Šį pastatą jis pats vadino namais, Balinskiai – dvaru, o mes dabar vadiname rūmais“, – ironiškai šypteli K.Karpičius.

Ši šeima nuosavybę išlaikė iki 1939 m. Visos kartos, išskyrus paskutinę, išsaugojo Balinskių pavardę. 1939-ųjų rugsėjo 18-ąją į Jašiūnus įvažiavus SSRS raudoniesiems tankams, dvare tuomet šeimininkavusi Annos Soltan iš Balinskių šeima, nepuoselėdama jokių iliuzijų dėl ateities, nutarė bėgti. A.Soltan su trimis vaikais karą praleido Anglijoje, paskui persikėlė į JAV, kur ir įleido šaknis. Jos vyras Aleksandras dvejus metus slėpėsi Jašiūnuose pas ūkininkus, paskui atsidūrė Lenkijoje.

Šeima niekada nesusiėjo, tik jaunesnysis sūnus Hubertas kelis kartus buvo aplankęs tėvą, likusį gyvenimą praleidusį Gdynėje. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę Hubertas dar spėjo dusyk iš Kanados atskristi į Jašiūnus. Prieš metus jis mirė. Su keliais septintos aštuntos kartos, skaičiuojant nuo Andriaus Sniadeckio, palikuoniais dabartiniai dvaro gaivintojai palaiko nuolatinį ryšį. Noro atkurti nuosavybės teises į nuosavybę Jašiūnuose iki šiol nepareiškė nei Lenkijoje, nei JAV ir Kanadoje gyvenančios giminės atšakos.

Pirmomis karo dienomis be šeimininkų likusio dvaro mūrai regėjo visas tos epochos baisybes. „Vietiniai liumpenai išnešė viską, ką galima buvo išnešti, o ko nepakėlė – kapojo, degino laužuose. Ne vienas Lenkijos šaltinis teigia, kad Jašiūnų dvarą išgrobstė stačiatikiai rusai iš gretimo Gojaus kaimo. Bet aš pats kalbėjausi su liudininkais, jie tvirtino, kad dalyvavo visi – ir žydai, ir lenkai, ir baltarusiai. Niekas nepaminėjo lietuvių, bet kaip tik tada čia juk nebuvo nė vieno deklaruoto lietuvio. Jie pasižymėjo vėliau – 1941-aisiais“, – teigia K.Karpičius.

Išgrobstyta ir labai turtinga Sniadeckių biblioteka. Išgelbėti pavyko tik nedidelę dalį – Vilniaus universiteto, Vrublevskių bibliotekų entuziastai iki 1943 m. važinėjo į nusiaubtus rūmus ir rinko, kas dar likę. Dvaras buvo taip nuniokotas, kad net pirmoji raudonoji valdžia nepanoro jame įsikurti, – valsčiaus centras buvo įsteigtas geležinkelio stotyje.

Dar vėliau buvo atverstas juodžiausias dvaro puslapis. „Jašiūnuose veikusiam saugumo policijos daliniui vokiečiai liepė saugoti surinktus žydus. Ruože nuo Tabariškių iki Pirčiupio buvo sugauti visi, iš viso 575 žmonės, ir 1941-ųjų rugsėjo pradžioje rūmai trims savaitėms virto getu. Pastatas be langų, durų buvo apjuostas spygliuota viela. Žydams nebuvo leista išeiti, į vidų pro langus buvo mėtomi žali burokai, morkos, bulvės. Galų gale pasakyta, kad vokiečiai veltėdžių netoleruos, ir liepta vyrams kasti duobę neva bulvėms per žiemą laikyti. Paskui visi 575 joje ir buvo užkasti – buvo vedami ten nedidelėmis grupėmis ir šaudomi“, – remdamasis išlikusiomis vieno iš Holokausto kaltininkų Karlo Jagerio, vadovavusio Lietuvos žydų išžudymui, ataskaitomis, taip pat prieš kelerius metus išleistais Varšuvoje gyvenančio jašiūniškio Januszo Beleckio prisiminimais, pasakoja K.Karpičius.

Masinė žydų kapavietė už kelių kilometrų nuo dvaro įamžinta paminkliniu akmeniu.

Paskui dvare kūrėsi kas netingėjo – buvo butai, klubas, kuriame vykdavo šokiai, ligoninė, gimdymo namai, kepykla, biblioteka. Šeštajame dešimtmetyje, sovietams įkūrus Jašiūnų sovietinį ūkį, dvaras atiteko jo direkcijai.

Sovietų okupacijos metais būta ne vieno užmojo restauruoti dvarą ir sutvarkyti šalia jo esančias kapinaites, kuriose ilsisi mokslininkai Mykolas ir Jonas Balinskiai, Jonas Sniadeckis. Bet apsiribota tik nedideliais remontais.

Persekiojo A.Buzūno prakeiksmas

Dvarui ir tiems, kuriems rūpėjo jį išsaugoti, su atkurta nepriklausomybe prasidėjusios permainos atnešė naujų išbandymų. „Sovchozo nebeliko, kontora per naktį išsikraustė, dvaras liko tuščias. Tada pasikartojo 1939-ųjų situacija: ką buvo galima išnešti, tas išnešta, ko negalima – suniokota, sudeginta. Keičiasi laikai, santvarkos, politinė situacija, bet žmogaus prigimtis, deja, nesikeičia“, – atsidūsta K.Karpičius.

Siautėjant metalo grobstytojams pirmiausia buvo nuplėšta lentelė su užrašu, kad objektas saugomas valstybės, tada išlupti radiatoriai, vamzdžiai, katilai, originalių krosnių durelės. Pamažu subyrėjo ir pačios krosnys, buvo išvogti XIX amžiaus kokliai. Tuo metu pastatą nusižiūrėjo skandalingasis verslininkas Albinas Buzūnas, vėliau, prezidentaujant Algirdui Brazauskui, dirbęs jo patarėju. Jam pavyko privatizuoti dvarą, bet vėliau per teismus privatizavimas buvo anuliuotas.

Tarp jašiūniškių iki šiol gyva legenda, kad išsinešdindamas A.Buzūnas dvarą prakeikė: kol jis gyvas, čia nevyksią jokie remontai, jokie renginiai.

Ir prakeiksmas, nors galbūt atsiradęs tik lakioje vietos gyventojų fantazijoje, gyvavo ištisus du dešimtmečius. K.Karpičius skaičiuodamas lenkia pirštus: nuo 1997-ųjų, kai jis atsikėlė dirbti į Jašiūnus, dalyvavo aštuoneriose dvaro remonto pradžios iškilmėse, pažymėtose pompastiškais koncertais, festivaliais. Prisimenant aštuntąją „pradžią“, kai Ūkio ministerija gruodžio pirmosiomis dienomis pinigus skyrė, o prieš pat Naujuosius metus atšaukė, devinto karto jau nutarta nebešvęsti. Bet kaip tik tada traukinys ir pajudėjo. Po dvejus metus vykusių darbų Jašiūnų dvaras ir jo aplinka jau priartėjo prie to vaizdo, kurį matome XIX amžiaus graviūrose.

„Bet tai ne pabaiga. Gal Buzūno prakeiksmas dar neprarado galios, nes vis atsiranda naujų kliūčių. Mums uždrausta atlikti darbus oficinos, kuris Sniadeckių laikais perstatyta iš Radvilų namelio, teritorijoje, kol nebus atlikti išsamūs tyrimai, mat rasta įrodymų, kad čia būta Radvilų rūmų. Atrodo, kad pinigų tyrimams gali neatsirasti labai ilgai, o mums griūva visa objekto koncepcija. Oficinoje buvo numatyta įrengti nakvynės vietas, o paaiškėjus, kad jų nebus, dingo ir kavinę rūmuose ketinę steigti verslininkai. Nežinau, kaip reikės užsidirbti lėšų rūmams išlaikyti“, – neslepia rūpesčių būsimasis rūmų direktorius.

Atvertas langas į pasaulį

Jašiūnų gyventojai dėl dvaro ateities turi kur kas mažiau abejonių. K.Karpičiui vadovaujant jų mokykla tapo viena geriausių, turtingiausių visame rajone, tad kodėl neturėtų sektis ir dvarui? Panaudodama per metus sutaupytas mokinio krepšelio lėšas, mokykla dabar turi viską, ko, anot K.Karpičiaus, norėjo: įsigyta naujų baldų, kompiuterių, modernių spausdintuvų, net baidarių, kuriomis per kūno kultūros pamokas mokiniai treniruojasi pro mokyklos langus tekančiame Merkyje.

Klausinėjamas, kodėl palieka sustyguotą veiklą mokykloje ir neria į didelius rūpesčius, pašnekovas atsako paprastai – nusibodo būti mokyklos direktoriumi: „Dabartinė švietimo ir mokslo ministrė – man jau trylikta. Mokytojauju nuo 1989-ųjų, šios mokyklos direktorius esu 18 metų. Didžiausia bėda, kad ir švietimui, ir kitoms sritims specialistai retai vadovauja, o politikų sprendimai neturi nieko bendro su realiu gyvenimu.“

Bet K.Karpičius nuo mokyklos nenutols, mat rajono valdžiai, įkalbinėjusiai tapti dvaro direktoriumi, jis iškėlė sąlygą pasilikti penkias matematikos pamokas per savaitę. Valdžia sutiko.

Jašiūnai iš pirmo žvilgsnio atrodo jaunas miestelis – gatvėmis traukia būriai paauglių, vaikštinėja mamos su vežimėliais. Skaičiai šį įspūdį patvirtina.

Po nepriklausomybės atkūrimo iškilusioje lietuviškoje „Aušros“ gimnazijoje pernai mokslo metus pradėjo 176 mokiniai, rusiškoje Jašiūnų pagrindinėje mokykloje – 106, lenkų M.Balinskio gimnazijoje – 255. Mokinių skaičiaus kreivė pastarojoje tarsi veidrodis atspindi nenuoseklią Vilniaus šeimos politiką. 1997 m. čia mokėsi 350 moksleivių, 2007 m. – 220,  šįmet – vėl šuolis iki 257-ių. Motinystės atostogų ilginimas, išmokų didinimas lėmė, kad dabar miestelyje klega neįprastai gausus ikimokyklinukų būrys, kitąmet jis sugužės į mokyklas. Po jų ateisianti karta, akivaizdu, bus kur kas kuklesnė.

Daugiakalbiame miestelyje gyvenantys jaunuoliai mikliai peršoka nuo gimtosios rusų ar lenkų, klausiami atsako lietuviškai – taria taisyklingai, kai kurie net be akcento. Miestelio senbuvė, ilgametė mokytoja, dabar Trečiojo amžiaus universiteto pirmininkė Teresa Čiulkevič tvirtina, kad jos anūkams nuo pat mažų dienų nebuvo jokio skirtumo, kaip kalbėti, nors namie bendraujama lenkiškai. Anksčiau taip nebuvo – lietuvių kalba buvo nustumta į užribį.

„Paaugliai anūkai kartais prikiša, kad man anie laikai atrodo geresni. Bet jiems kad tik priešgyniauti. Tikrai nesiilgiu praeities, nes anų ir dabartinių Jašiūnų negalima net lyginti. Anksčiau viena gatvė tebuvo, o dabar miestelis išsiplėtė, išsistatė. Atsirado nauja stambi įmonė, sukurta darbo vietų. Gal dabar tai nėra labai aktualu, nes Vilnius arti, visi turi automobilius“, – aiškina moteris.

Per pastaruosius dešimtmečius ir pasaulis įžengė į šį Šalčininkų rajono – dažnai nurašomo, ignoruojamo – miestelį, ir patys jašiūniškiai vis dažniau jį atranda. Dvi vyriausios T.Čiulkevič anūkės nebegyvena Lietuvoje, ir dėl to jai labai skauda širdį. 31 metų Olga, Jašiūnuose baigusi „Aušros“ gimnaziją, paskui teisę Vilniaus universitete, kaip geriausia studentė buvo išsiųsta atlikti metų praktikos į Šveicariją. Ten įsimylėjo vietinį vaikiną, ištekėjo ir pasiliko gyventi bei tęsti profesinės karjeros Bazelio universiteto doktorantūroje.

„Kita mano anūkė, jaunesnė Olgos sesuo Loreta, visada sakydavo, kad iš Lietuvos neišvažiuos, nori gyventi ir dirbti tik čia. Vilniaus universitete ji studijavo mediciną, svajojo būti chirurge. Kaip geriausia studentė gavo nemokamą vietą chirurgijos klinikinėje ordinatūroje, bet paskui paaiškėjo, kad į ją siunčiamas kitas žmogus, turintis prastesnius įvertinimus. Loreta labai įsiskaudino ir ėmė ieškoti galimybių tęsti mokslus užsienyje. Dabar ji įsitvirtinusi vienoje Leipcigo ligoninių Vokietijoje ir yra laiminga. Bet sakė: aš dar sugrįšiu į Lietuvą ir įrodysiu, ką galiu“, – pasakoja profesinių aukštumų svetur siekiančių Olgos ir Loretos močiutė.

Miestelyje juokaujama, kad iš čia kilusioms merginoms užsienyje apskritai lemta tapti žvaigždėmis. Pirmoji dar prieš gerus du dešimtmečius iškilo dabartinės Jašiūnų seniūnės Sofijos Griaznovos duktė. Supermodelis Svetlana Griaznova-Acquista žengė garsiausiais mados pasaulio podiumais, ir, ko gero, nė viena iš Lietuvos kilusi gražuolė savo pasiekimais mados srityje jos dar nepralenkė. Dabar 42-ejų Svetlana gyvena Niujorke, kartu su vyru, garsiu šio didmiesčio gydytoju dr. Angelo Acquista augina dukrą ir dvynukus sūnus ir jaučiasi laiminga galėdama atsiduoti šeimai.

Geriau nei Vilniuje ir Niujorke

Niujorkietė Svetlana į tėvų namus parvyksta tik atostogų, bet tokių jašiūniškių, kurie išvažiavo, o paskui grįžo, čia yra ne vienas ir ne du. Apskritai Jašiūnuose į emigraciją žiūrima ramiai, netgi palankiai. Miestelyje iš karto matyti, kuris kiemas turi emigrantų, – dirbantieji svetur siunčia pinigų artimųjų namų remontui, naujoms statyboms. Seniūnė Sofija sako, kad ir jos kaimynystėje gražius namus iš užsienyje uždirbtų pinigų statosi dvi ką tik grįžusios jaunos šeimos.

Kadangi Jašiūnai turi stiprų kaimyną – nuo Vilniaus centro juos skiria vos 27 kilometrai, – kaita čia vyksta kur kas intensyviau nei panašiuose miesteliuose. Baigę mokyklas jaunuoliai išvyksta studijuoti ir retas po studijų grįžta. Bet seniūnija vis pasipildo naujais gyventojais – naujakuriais iš sostinės. Tiesa, vilniečiai dažniau perka sodybas gamtos prieglobstyje, bet yra ir tokių, kurie atsikelia į patį miestelį.

Vos seniūnei apie tai prabilus, į jos kabinetą pasibeldžia gyvas pavyzdys – žurnalistė Aurelija Arlauskienė. Prieš kelerius metus ji kartu su vyru Lietuvos darbdavių konfederacijos vadovu Danu Arlausku paliko namus Vilniuje, prestižiniame Valakampių rajone, ir įsikūrė kaime netoli Jašiūnų. Kodėl? Aurelija vardija: čia nuostabi gamta, turtinga istorija, gyvena puikūs žmonės, tik kažkodėl daugelis Jašiūnus sieja vien su skandalingąja politike Renata Cytacka ir dvikalbėmis lentelėmis ant jos namo.

Žurnalistė užsibrėžė tikslą įveikti stereotipus ir paskleisti gerąją žinią apie šį Pietų Lietuvos kampelį. Ji jau išleido knygą „Povilas Ksaveras Bžostovskis. Paulavos respublika“, veda ekskursijas po šio krašto istorines, kultūrines vietas, siejamas su Žygimantu Augustu ir Barbora Radvilaite, Adomu Mickevičiumi, Kostu Kalinausku, kitomis šviesiomis asmenybėmis. Ir dar Aurelija aplink savo namus sukūrė lietuviškąjį Provansą – įveisė 50 arų levandų laukus. Tokie pat praėjusiais amžiais plytėjo Jašiūnų dvare.

Buvę vilniečiai Arlauskai miestelyje laikomi savais. Aurelija važiuodama pro šalį vis užbėga pas seniūnę Sofiją, atsinešdama skanėstą prie kavos ir šūsnį bendrų reikalų. Šįkart moterys styguoja paskutinius dvaro atidarymo reikalus, tą patį savaitgalį planuojamą derliaus šventę, dalijasi naujienomis iš leidyklos – šiomis dienomis turi pasirodyti monografija apie Jašiūnų dvarą. A.Arlauskienė yra jos bendraautorė.

„Gyventi čia patogu. Net ir mūsų žmonės apsipirkti dažniau važiuoja į Vilnių, o ne į Šalčininkus, nors iki jų beveik dešimt kilometrų arčiau. Miestelis sutvarkytas, gerai prižiūrimas. Kai pastarąjį kartą buvau Niujorke žiemą, ten labai snigo, bet niekas nevalė gatvių. Pasakiau žentui, kad Jašiūnuose taip niekada nebūna, ir jis buvo labai nepatenkintas“, – juokiasi S.Griaznova, nesistebinti, kad žmonės Vilnių keičia į Jašiūnus.

Prie dvaro šliejasi ir „Actas“

Jašiūnų gyventojai viliasi, kad atgimęs dvaras išgražins ir patį miestelį. Jau kitąmet ketinama pradėti vienos pagrindinių gatvių, vedančių dvaro link, rekonstrukciją. Bus klojama nauja danga, tiesiami šaligatviai, įrengiama lietaus vandens nutekėjimo sistema. Gerokai tolesnėje perspektyvoje – buvusio kumetyno pritaikymas kultūrinėms reikmėms. Dabar ten gyvena rūpesčių seniūnijai keliančios šeimos, bet ir jos, matydamos tvarkomą dvarą, pradėjo labiau rūpintis savo aplinka.

O štai šimtametis bendrovės „Actas“ pastatas jau švyti ką tik išdažytu fasadu. Skubėta susitvarkyti iki dvaro atidarymo iškilmių, kad atvykstantiems svečiams būtų gražiau. Tarsi mainais bendrovė gavo dovaną iš praeities – senuose dokumentuose pavyko rasti įdomių dalykų, leidžiančių ir šiai įmonei šlietis prie dvaro istorijos.

„Sklandė kalbų, kad dalis mūsų pastatų – buvę dvaro priklausiniai. Dabar jau turime to įrodymą. Vilniaus universiteto bibliotekos archyvuose radome dvaro savininko Balinskio raštą vyriausybės tarnybai. Juo prašoma atsiųsti komisiją priimti eksploatacijai pagal projektą pastatytos degtinės gamyklos. Raštas datuotas 1904 m. liepos 7 diena. Nutarėme, kad tai bus mūsų fabrikėlio gimtadienis, ir įmūrijome šiuos metus fasade“, – džiaugiasi „Acto“ vadovas Aloyzas Ubis.

Pavyko išsiaiškinti, kad gamykloje varoma degtinė buvo 30 laipsnių stiprumo. Po karo ji atiteko Šalčininkų spirito varyklai, o nuo 1959-ųjų čia gaminamas actas. Natūralus spirito actas tebėra pagrindinis įmonės produktas, įtvirtintas ir jos pavadinime. Bet įmonės gaminių asortimentas kur kas platesnis. Be kitų acto produktų, gaminamas majonezas, garstyčios, padažai, sirupai, vaisvandeniai, neseniai atsirado ir švaros priemonių linija.

Pernai įmonės apyvarta viršijo 6 mln. Lt, uždirbta 300 tūkst. Lt grynojo pelno. Pagrindines pajamas Jašiūnų bendrovė uždirba agurkų sezono metu. Lietuvių ir baltarusių, perkančių actą iš Jašiūnų, šeimininkių įpročiai nesikeičia: jos milžiniškais kiekiais marinuoja agurkus, o tam reikalingas actas.

„Įpročiai nesikeičia, tik agurkų sezonas – jau kitu laiku. Kai buvau vaikas, atsimenu, mamos agurkus į turgų veždavau birželio pabaigoje, o šiemet juos skynėme rugpjūčio pabaigoje. To niekada nebuvo! Anksčiau mūsų įmonėje pats darbymetis būdavo birželį, liepą, rugpjūtį, bet jau treji metai, kai jis pasislinko mėnesiu pusantro į priekį“, – savo pastebėjimais dalijasi A.Ubis.

Sezono metu įmonė dirba dviem pamainomis, tačiau 40 darbo vietų užimtos kiaurus metus. Siekiant išlaikyti jas nuo vieno agurkų sezono iki kito ir sugalvota gaminti visokiausių produktų.

Panašių į Jašiūnus miestelių darbdaviai dažnai skundžiasi, kaip sunku rasti norinčiųjų dirbti. „Acto“ vadovas tikina su tuo nesusiduriantis, nors čia, pasienyje, žmonės turi kitų pelningų – nelegalių – užsiėmimų.

Ieško norinčių didesnės algos

Darbo rankų niekada netrūksta ir Jašiūnų pašonėje daržoves ir prieskonines žoleles auginančiam Evaldui Masevičiui – UAB „Evaldo daržovės“ savininkui.

„Mano bendrovėje žmonės uždirba tiek, kiek patys nori. Būna, kad kažkam užtenka ir 300 eurų. Bet mes ieškome tokių, kurie nori uždirbti mažiausiai 500. Įmonei kur kas labiau apsimoka darbuotojas su 600 eurų alga nei su perpus mažesne“, – dėsto E.Masevičius. Žinoma, jis kalba ne apie pinigų mėtymą į balą, o apie atsakingumą, sumanumą, darbo našumą.

Darbui šešiuose šiltnamiuose, kurių bendras plotas siekia hektarą, ir 115 hektarų po atviru dangumi verslininkas samdo 60 žmonių. E.Masevičiui netenka jų ieškoti. Žinodami apie gerus šiame daržininkystės ūkyje mokamus atlyginimus žmonės ateina patys. Juos traukia ir čia sukurtos sąlygos, nes dauguma funkcijų automatizuota, darbas švarus, neišsunkiantis fizinių jėgų. Evaldas yra iš tų, ko gero, retų darbdavių, kurie gerbia savo darbuotojų norą rytoj uždirbti daugiau negu šiandien.

Užuot jį ignoravęs, verslininkas ieško būdų, kaip mažinti sąnaudas, taip pat dairosi naujų rinkų. Žalumynais su „Evaldo daržovių“ logotipu prekiaujama Latvijoje, Estijoje ir Baltarusijoje. Artėja prie pabaigos derybos su Italija. Ten bus eksportuojamos salotos, kurios E.Masevičiaus laukuose sužaliuoja vasarą, mat per karščius patys italai dėl didelių sąnaudų jas augina nenoriai. Lietuvis rimtai domisi ir kitomis Vakarų rinkomis. Ir skaičiuoja, kad sukirtus rankomis su vokiečiais, kurie už brokolį, Lietuvoje kainuojantį 50 centų, moka eurą, tikrai būtų iš ko didinti savo darbuotojams algas.

Evaldo darbo užmokesčio politika siekia dar toliau. Jis užsibrėžė tikslą mokėti tokius pinigus, kad galėtų jais suvilioti ir emigrantus. „Pažįstu labai daug Anglijoje dirbančių išsilavinusių lietuvių. Maždaug pusė jų negalvoja apie grįžimą, o kita pusė sako: duok man gerą atlyginimą ir aš atvažiuosiu. Atsakau, kad duosiu anglišką uždarbį kiekvienam, kuris bus pasiryžęs dirbti taip, kaip dirba Anglijoje“, – tikina Evaldas.

Jis neabejoja, kad emigracijoje atsiras vis daugiau mąstančių žmonių, kurie sugrįš. Kaip kadaise padarė ir jis pats.

E.Masevičius į Angliją išvyko dar 1993-iaisiais. Tada lietuviai ten galėjo dirbti nebent nelegaliai. Pirmiausia pats lenkė nugarą prie daržovių lysvių, bet greitai su partneriais įkūrė savo ūkį – pradėjo nuo keturių pavaldinių, galiausiai samdė net 70.

„Kartu su žmona buvome susikūrę ten nerealiai gerą gyvenimą. Bet jautėmės svetimi, nors kalbą mokėjome puikiai, turėjome gerų draugų. Be to, ir verslas jau nebeteikė ankstesnio pasitenkinimo – nebuvo kur plėstis, tapo nebeįdomu“, – pasakoja Evaldas.

Emigracijoje pasiekęs tai, apie ką net svajoti nedrįso išvykdamas į Angliją, po septynerių ten praleistų metų lietuvis grįžo į Lietuvą. Parsivežė patirties, kontaktų, šiek tiek pinigų ir čia, netoli Jašiūnų, pradėjo viską nuo nulio.

Balti marškinėliai – juodas prakaitas

Jašiūnuose ūkininkaujantis Andžejus Šostakas, užuot po visą rajoną vaikęsis samdinius, ima ir pats stoja prie darbų. Taip atsitiko šįmet per patį derliaus nuėmimą, kai nesulaukė, atrodė, patikimo ir darbštaus samdinio. Darbe jis nepasirodė dieną, kitą, o paskui pareikalavo didinti atlyginimą.

„Jis gaudavo 500 eurų, tai tikrai gera alga, bet manė, kad aš neturėsiu kur dėtis ir sutiksiu su jo sąlygomis. Šantažui nepasidaviau. Tada turėjau važiuoti į Vokietiją parsigabenti naujo traktoriaus, bet viską atidėjau, likau dirbti. Ir buvo gražu pažiūrėti: sėdau į kombainą su baltais marškinėliais ir pats viską nukūliau“, – rankas iš pasitenkinimo trina A.Šostakas.

Jašiūniškis dirba 350 hektarų žemės, laiko 90 mėsinių karvių. Pasakodamas apie jas šiek tiek paburnoja, nes per jas niekada negali turėti atostogų. Bet apskritai ūkis Andžejui teikia pasitenkinimą. Dabar pačiam keista, kad pusę gyvenimo tarsi bėgo nuo žemės, kuri, kaip paaiškėjo, – tikrasis jo pašaukimas.

Vyras nuo paauglystės dirbo Šalčininkų miškų urėdijoje, bet šeimoje susiklostė tokios aplinkybės, kad prieš penkerius metus teko imtis ūkio darbų. Nors šalia turėjo gerų patarėjų – tėvas ir brolis ūkininkauja seniai, – A.Šostakui teko mokytis ir iš savo klaidų. Tik po metų suprato, kad dirbant mažiau nei 100 hektarų pelno nebus, tada pradėjo plėstis nuomodamasis papildomus sklypus. Dabar jo kiemas pilnas pažangios ir brangios technikos, dygsta ūkio pastatai.

„Tik žmona pyksta, kad vis kišu pinigus į ūkį, o nebaigiu įrengti gyvenamojo namo. Bet kol kas aš kitaip negaliu. Ūkis man yra viskas. Žinau – kaip pasidarysiu, taip ir turėsiu. Ir žmoną įkalbinėju mesti darbą Vilniuje, sakau, mokėsiu tau tuos pačius 600 eurų, kuriuos dabar gauni banke. Nupirkau durpyno gabalą, žadu užsodinti šilauogėmis, kad turėtų malonų užsiėmimą. Bet ji verčiau važinės kasdien į Vilnių, nei dirbs čia. Dabar mano viltis – dvaras. Jašiūnai tampa nebe provincija“, – sąmokslininkiškai mirkteli Andžejus.

Jei dvaras padės jam parsivilioti žmoną iš Vilniaus, tai bus dar vienas akivaizdus Jašiūnų rūmų naudos įrodymas.