Septyniolikmetis šiaulietis Tadas Motiečius prestižiškiausiame pasaulio jaunųjų akordeonistų “Pasaulio taurės” konkurse, kuriame dalyvavo daugiau kaip šimtas atlikėjų, pernai užėmė devintąją vietą.

Šį rudenį vyksiančiame konkurse vaikinas tikisi vėl patekti į geriausiųjų dešimtuką.

Net per vasaros atostogas ilgiausiai nepaėmęs į rankas akordeono Tadas ištvėrė vos tris dienas. Kasdien jis groja ne tik, kaip pats sako, kad neprarastų formos, bet ir todėl, kad ilgiau be instrumento neištveria. Be to, šiuo metu jis intensyviai rengiasi svarbiausiam akordeonistų konkursui “Pasaulio taurė”, kuris spalį vyks Kinijoje. Nors Tadas groja po šešias septynias valandas, tačiau kartais abejoja, ar ne per mažai. Mat pernai kai kurie Kroatijoje vykusio šio konkurso jaunieji dalyviai repetavo net po keturiolika valandų.

Į akordeono pamokas pakvietė draugas

Įdomu tai, kad Tadą mokytis muzikos atvedė ne tėvai, kaip dažniausiai įprasta. Į akordeono pamokas dešimtmetį berniuką nusivedė metais vyresnis draugas. Iki tol Tadas niekur nesimokė nei groti, nei dainuoti, o ir tėvai neįžvelgė jo gabumų muzikai. Tačiau vos kartą nuėjęs į Šiaulių Sauliaus Sondeckio konservatorijos mokytojos Marytės Markevičienės pamoką ir paėmęs į rankas akordeoną, Tadas su instrumentu nesiskiria iki šiol. Vaikino mama Aurelija Motiečienė stebisi, kad sūnus į užsiėmimą nuėjo nieko nesakęs tėvams. “Tik grįžęs papasakojo, kad dalyvavo pamokoje ir kaip jam patiko šis instrumentas. Man buvo labai keista, nes vyras kartais pagrodavo akordeonu, bet Tadas nei karto nebuvo parodęs jokio susidomėjimo muzikavimu”, – pasakoja A.Motiečienė.
Pats Tadas sako neprisimenantis, kuo jį taip sužavėjo būtent akordeonas, tačiau groti jam labai patiko, todėl pats nusprendė, kad mokysis valdyti šį instrumentą. “Muziką visada mėgau, mokykloje per muzikos pamokas patikdavo groti dūdele, todėl kai draugas, kuris jau metus mokėsi akordeono klasėje, pasiūlė man irgi ateiti, net nesvarstydamas sutikau. Ir taip jau devynerius metus be pertraukų groju”, – sako jaunasis akordeonistas.
Jo mokytoja M.Markevičienė sako, kad pradėti muzikuoti dešimties metų jau labai vėlu. “Akordeonu vaikai dažniausiai pradeda groti šešerių septynerių metų, o fortepijonu – net penkerių. Tadui reikėjo daug papildomai mokytis, kad pavytų bendraamžius, tačiau jis visas užduotis atlikdavo kruopščiai ir, svarbiausia, su užsidegimu”, – prisimena akordeono mokytoja.
Jau po pusmečio Tadas grojo taip, kaip tie, kurie mokėsi nuo pirmos klasės, o po dvejų metų gabus berniukas pirmą kartą dalyvavo tarptautiniame konkurse Italijoje ir laimėjo trečią vietą. Ten jam teko varžytis su vaikais, kurie buvo groję ketverius penkerius metus.
M.Markevičienė mano, kad šis konkursas Tadui tapo svarbiausiu postūmiu toliau stengtis. Pamatęs, kaip groja kiti vaikai, jis iškėlė sau tikslą kitame konkurse pasirodyti dar geriau. “Užsispyrimas ir motyvacija parodyti vis aukštesnį lygį Tadą ir veda į priekį”, – tvirtina jaunuolio mokytoja, rengianti auklėtinį konkursams.

Groja, kol išvaro budėtojas

M.Markevičienė džiaugiasi, kad iš Tado nė karto negirdėjo niurnėjimo dėl nuovargio, dėl didelio krūvio ar pareiškimo, kad daugiau nebedirbs. Pedagogė prisimena, kaip pasibaigus Vilniuje vykusiam konkursui, kuriame dvylikametis berniukas praleido keturias dienas su akordeono muzika, nes ne tik atgrojo savo, bet ir išklausė visų kitų amžiaus grupių repertuarą, paklausė, ar nesigaili, Tadas atsakė: “O ką aš būčiau veikęs?”
“Muzika – tai daugiau nei pomėgis ar gyvenimo būdas, tai mano ateitis ir tikslas. Jeigu nors dieną nepagroju, apima keistas jausmas, tarsi kažko trūktų. Grojimas man suteikia gerų emocijų, o pagrindinis siekis šiuo metu – kuo geriau pasirodyti konkursuose, pagroti, kaip galiu geriausiai”, – atskleidžia šiaulietis.
Jo mokytoja mano, kad vaikinas turi įgimtą gabumą scenoje maksimaliai susikaupti ir parodyti viską, ką yra išmokęs. Be to, jis labai užsispyręs, savo galimybes vertina realiai, tačiau dirba, kol pasiekia norimą rezultatą.
“Geriausias jausmas apima, kai ruošiuosi konkursui visus metus, ir nors nelaimiu pirmosios vietos, bet sugroju viską idealiai, kaip buvau išmokęs. Jeigu visada laimėčiau, nustočiau tobulėti, pradėčiau manyti, kad esu geriausias. O dabar matau, ką dar galėčiau padaryti geriau. Kartu pasitikrinu, koks mano lygis tarp kitų šalių akordeonistų”, – kalba Tadas.
Savo laimėjimų vaikinas per daug nesureikšmina ir nėra linkęs girtis, nors nuo dvylikos metų skina laurus Lietuvos ir tarptautiniuose konkursuose, prieš porą metų tapo Karalienės Mortos premijos, skiriamos talentingiausiems Lietuvos vaikams už laimėjimus meno srityse, laureatu, yra Šiaulių miesto stipendininkas, dažnai koncertuoja ne tik Šiauliuose, bet ir kituose Lietuvos miestuose.
Geriausių rezultatų Tadas atkakliai siekia ir moksluose. “Jis norėtų visą laiką skirti muzikai, tačiau yra atsakingas, todėl neapleidžia ir mokslų. Prie knygų dažnai sėdi net naktimis, nes nori gauti aukščiausius įvertinimus iš visų dalykų. Dabar mokosi greitojo skaitymo, kad kuo mažiau sugaištų laiko skaitydamas literatūros kūrinius”, – pasakoja Tado mama.
Pats vaikinas teigia, kad išlaikyti pažymių vidurkį devyniems nėra labai sudėtinga. Didesnę dalį informacijos jis gauna per pamokas, o ilgėliau tenka pasėdėti prie namų darbų, kai grįžus iš konkursų, kuriuose praleidžia po kelias savaites, reikia pavyti bendramokslius. Jaunasis akordeonistas ne tik akordeono, bet ir bendrojo lavinimo pamokas lankantis Šiaulių Sauliaus Sondeckio konservatorijoje, mano, kad įprastoje mokykloje ar gimnazijoje sunkiai viską suspėtų. “Čia mokytojai jokių nuolaidų muzikantams nedaro, tačiau jei tarp pamokų susidaro ilgesnis laiko tarpas, jį galima išnaudoti grojimui. Be to, pasibaigus pamokoms, iškart vėl einu groti. Kad nereikėtų tampytis nemažai sveriančio akordeono, konservatorijoje dažniausiai groju iki devintos valandos vakaro, kol budėtojas išvaro”, – apie kasdienę dienotvarkę pasakoja Tadas.

Ateitį sieja su Lietuva

Beje, suranda jaunasis akordeonistas laiko ir futbolui, ir pokalbiams su draugais. Jo nuomone, kartais būtina atitrūkti nuo muzikos, pailsėti, nes išsekus emociškai, sunkiau būna susikaupti. Tiesa, dažniausiai jis bendrauja su muzikais, o vietoj pasilinksminimų, šiuolaikinių atlikėjų koncertuose renkasi klasikinės muzikos renginius. Tadas apgailestauja, kad Šiauliuose jų nevyksta labai daug, todėl stengiasi visus aplankyti.
“Jam viskas įdomu, seka visas klasikinės muzikos naujienas, ne tik pats groja, bet ir klauso kitų atlikėjų apsirodymų. Tadas išsiskiria iš kitų mokinių ne tik darbštumu, bet ir smalsumu. Labai myli mažus vaikus, todėl paprašė, kad leisčiau juos pamokyti. Po Tado pamokų jie dar labiau užsidega noru groti. Jis nieko nedaro paviršutiniškai, todėl, kai man tenka išvykti, drąsiai jam palieku savo jaunesnius mokinius”, – dar vieną Tado būdo įpatybę atskleidžia M.Markevičienė.
Ateityje būsimasis abiturientas taip pat norėtų dirbti pedagogo darbą. Be to, jis svajoja apie koncertuojančio akordeonisto profesiją. Nors Tadas supranta, kad Lietuvoje pakankamai užsidirbti muzikuojant labai sunku, vis dėlto savo ateitį sieja su gimtine. “Užsienyje norėčiau pakoncertuoti, pasitobulinti ir įgytą patirtį parvežti į Lietuvą. Ir pas mus reikia skleisti kultūrą, turi būti daug profesionalių atlikėjų. Sunku bus išgyventi iš muzikanto darbo, bet kai dirbi iš idėjos, turi gražių tikslų, pinigai ateina savaime”, – įsitikinęs jaunasis muzikantas.
Jo mama, niekada neįkalbinėjusi sūnaus muzikuoti, dabar nebando ir atkalbėti nuo ne itin perspektyvios profesijos. “Jis groja taip užsidegęs, kad beprasmiška būtų bandyti atkalbėti rinktis kitą kelią. Nors per konkursus, repeticijas ir labai pavargsta, tačiau sunkumai jo neatbaido nuo darbo, o atvirkščiai, paskatina dar atkakliau stengtis. Nuo dešimties metų jis kryptingai siekia tikslo – tapti profesionaliu akordeonistu”, – sako A.Motiečienė.
Tadas mano, kad muzikanto profesija šiek tiek panaši į verslininko, nes pats turi susirasti klientų – auditoriją. Tad, pasak akordeonisto, kaip pavyks pasiekti tikslą, priklausys tik nuo jo paties.