Į jaunuolius, gimusius 1990-aisiais, Lietuvoje dabar žvelgiama kaip į prabėgusio laiko įsikūnijimą. Su išdidaus liūdesio krislu, neva tokia štai – išlaki, stipri, talentinga privalėjo tapti visa mūsų valstybė.

Lukas Geniušas gimė 1990-ųjų liepos pirmąją, tačiau ne Lietuvoje, o Maskvoje. Netgi krikštytas prisipažino esąs stačiatikių cerkvėje. “Nors nejaučiu ypatingo skirtumo tarp religijų – neblogai pažįstu tiek stačiatikių, tiek katalikų tradicijas. Nesu karingas cerkvininkas. Tikėjimas man svarbus, bet manasis Dievas – “kompleksinis”, – pasakoja perspektyvus pianistas.

Savo lietuvių kalbos (beje, gana švarios) įgūdžiais vaikinas šiek tiek nepasitiki, todėl retkarčiais teiraujasi, kaip turėtų skambėti vienas ar kitas žodis. Vis dėlto rusų kalba duoti interviu atsisako: neketina praleisti retų progų tobulinti lietuvišką šnekamąją kalbą. “Namie lietuviškai kalbuosi tik su tėvu, visa kita mano aplinka – rusiška. Maskvos valstybinėje P.Čaikovskio konservatorijoje irgi nesutikau daugiau šiuo metu studijuojančių lietuvių. Ak, taip, antrame kurse mokosi toks violončelininkas Aleksandras Ravas, tai jo mama yra lietuvė”, – patikslina vaikinas.

Beje, Maskvos konservatoriją, kurią kadaise baigė ir Luko tėtis Petras Geniušas, šiuo metu “okupavę” Rytų Azijos atstovai. “Joje studijuoja daug kinų ir korėjiečių, na, ir ukrainiečių, baltarusių nemažai. Didžiumą sudaro studentai iš Rusijos. Todėl neteisinga manyti, kad Maskvos konservatorija – vis dar tautų katilas”, – aiškina maskvietis.

Tikrąją didmiesčio atmosferą name šalia garsiojo Sodų žiedo, juosiančio Maskvos centrą, gyvenantis vaikinas sako pradėjęs justi tik vėlyvos paauglystės metais. “Iki tol buvau ramus “naminis” vaikas, bendraujantis tik su suaugusiais. Rimtai – turėjau stiprų vidinio susikaustymo kompleksą, trukdantį bendrauti su bendraamžiais. Bet vėliau atsirado draugų, irgi muzikantų, tad pamažu ištrūkau iš močiutės ir mamos globos”, – neslepia Lukas.

Šopenistas nuo mažens

Klausiu L.Geniušo, studijuojančio savo močiutės, profesorės Veros Gornostajevos, klasėje, ar nesijaučia šioje konservatorijoje itin privilegijuotas. Ir ar tokie šeimos ryšiai pradedančio pianisto karjerai labiau trukdo, ar padeda? “Manau, lygiai per pusę, – atvirai sako Lukas. – Būna, kad trukdo, bet kartais ir pagelbsti. Juk dalyvaudamas konkursuose pirmiausia skelbi savo pedagogo pavardę, o ne kas yra tavo močiutė… Skaudu, aišku, kai žmonės mano, kad už savo sėkmę privalai dėkoti kažkam kitam, o pats esi nulis. Mano mama, pianistė Ksenija Knorre, jaunystėje išgyveno lygiai tą patį. Dabar ji jau profesorė, dėsto toje pačioje Maskvos konservatorijoje, ir niekas nieko nebegali jai prikišti. Tikiuosi, ir man ateis toks laikas”.

Kol kas devyniolikmetis muzikantas prisipažįsta vengiąs su bendramoksliais kalbėtis karjeros temomis, kad draugiškų santykių neapkartintų nevalingai išsprūdusios pavydo gaidelės.

Pianistų konkursuose Lukui iki šiol sekėsi puikiai: prieš penkerius metus laimėjo sidabrą Solt Leik Sityje, tarptautiniame Ginos Bachauer konkurse, auksą – Glazge prieš trejus metus. San Marine, konkurse “Musica Viva”, prieš dvejus metus liko antras, tačiau pernai atsirevanšavo Italijoje, pelnydamas pirmą vietą konkurse “Musica della Val Tidone”.

Dar 2004-aisiais laimėjęs antrą vietą tarptautiniame Maskvos Fryderiko Chopino jaunųjų pianistų konkurse, šįmet L.Geniušas užsimojo rimčiau: netrukus vyks į Varšuvą dalyvauti atrankoje į garsųjį F.Chopino konkursą Varšuvoje, kuris šįmet, jubiliejiniais lenkų klasiko metais, žada būti ypač įspūdingas. “Šopeno muziką skambinu nuo vaikystės, nes mano močiutė Maskvos konservatorijoje studijavo pas profesorių Henrichą Neihauzą, o jis buvo vienas žymiausių savojo laikmečio Šopeno muzikos specialistų. Susiklostė griežta akademinė tradicija, kaip taisyklingai atlikti šio kompozitoriaus kūrinius, ir nepaisyti jų, improvizuoti, kaip kam į galvą šauna, rimtuose konkursuose nevalia”, – aiškina pianistas.

Svarbiausia – saikas

F.Chopino etiudus, kuriuos atliko neseniai viešėdamas Lietuvoje, prieš tai L.Geniušas jau skambino dviejuose koncertuose Italijoje. “Pirmajame koncerte Mesinos mieste sėdėdamas prie fortepijono mąsčiau: ir vėl tas Šopenas, kaip man nusibodo tie etiudai… Kitą dieną turėjau groti Ragūzoje, tačiau pavėlavau į autobusą, kelionė labai užsitęsė, ir tik vargais negalais pasiekiau koncertų salę prieš pat pasirodymą. Atrodytų, stresinės sąlygos turėtų žmogų “sujaukti”, tačiau įvyko priešingai: tai buvo vienas geriausiai pavykusių mano pasirodymų. Ir netgi Šopeno etiudai Ragūzoje suskambo naujai”, – prisimena pianistas.

Vilniaus nacionalinėje filharmonijoje, vos įsitaisęs prie instrumento, Lukas akimirksniu užpildė nespėjusią atsitokėti salę muzika. Kiti pianistai dažnai pasirodymą pradeda taisydamiesi kėdę, glostydami gaidas, miklindami pirštus ir išlaikę iškalbingą pauzę. Ar jaunajam pianistui nerūpi visas šis susikaupimo ritualas?
“Susikaupti turi anksčiau. Yra toks dėsnis, kuris man dažniausiai pasitvirtina: kuo daugiau laiko prieš koncertą praleisi vienas, su niekuo nebendraudamas, tuo sėkmingesnis bus pasirodymas. Tiesa, muzikos istorija žino ir išimčių: tarkim, Sviatoslavą Richterį. Jis galėdavo penkios minutės prieš koncertą užkulisiuose anekdotus rėžti, tačiau užtekdavo pranešėjui ištarti pianisto pavardę, kai jis tą pačią akimirką nusisukdavo nuo draugų ir neatpažįstamu veidu žengdavo tiesiai į sceną. Tarsi žmoguje kas jungiklį būtų spragtelėjęs”, – pasakoja L.Geniušas.

Skambindamas Lukas į žiūrovų pusę nesidairo, o ir pianisto akių per užkritusius papurusius plaukus publika nemato – tik kukliai, šiek tiek mokiniškai prikąstą lūpą. Baigęs koncerto dalį, nuo instrumento vaikinas atšoka tarsi nudegintas. “Matyt, nejučiomis nusižiūrėjau nuo ko nors… Bet tokie “efektai” rodo prastą skonį. Reikės atsikratyti”, – savikritiškai į pastebėjimus reaguoja atlikėjas.

Ir tuoj pat prisimena garsų kinų pianistą Lang Langą, kuris po efektingai atlikto muzikinio pasažo mėgsta valiūkiškai žvilgtelėti į publiką. “O rusų pianistas Borisas Berezovskis viename interviu tvirtino, kad jo sėkmės paslaptis – tai profesionalumas ir truputis blogo skonio. Publika mielai atleidžia klasikos atlikėjams kruopelę vulgarumo, tačiau labai svarbu turėti saiką ir nepadauginti”, – komentuoja pašnekovas.

Gelbsti Lietuvos pasas

Matau, kad Lukas sunerimęs žvilgčioja į laikrodį: po kelių valandų jau kyla jo lėktuvas. Dar reikia suskubti į artimiausią parduotuvę, kad parvežtų namiškiams jų mėgstamų lietuviškų pieno produktų. Kiekvieną vasarą visa pianistų šeima vieši Lietuvos pajūryje, nes Juodkrantėje turi įsigiję butą. O ir koncertuodamas, prisipažįsta Lukas, čia jaučiasi gerai. Pirmiausia todėl, kad tai vienintelė šalis, kurioje lietuviška jo pavardė niekam nesukelia problemų.

“Vilniuje man gera, tai mano antrieji namai. Tik pirmosiomis valandomis tenka apsiprasti ir savyje “perjungti” režimą. Bet jausmo, kad iš megapolio atskridau į pasaulio užkampį, tikrai nepatiriu”, – tikina Lukas.
Lietuvos valstybei jis dėkingas ir už lietuvišką pasą, gelbstintį muzikantą nuo laiko gaišimo ambasadose. “Be jo prapulčiau”, – tikina. 1997-aisiais prezidentas Algirdas Brazauskas išimties tvarka suteikė pianisto Petro Geniušo šeimos nariams Lietuvos pilietybę. “Tačiau yra dar kažkas, kas mane čia traukia. Tai sunku apibūdinti, ir sakau tai ne todėl, kad šiuo metu esu Lietuvoje. Čia jaučiuosi taip, tarsi savo lietuviškos erdvės niekada ir nebuvau praradęs”, – apibūdina L.Geniušas.