Kiekvienais metais į Lietuvą grįžta vis daugiau ankstesniais metais emigravusių tautiečių. Ilgainiui Lietuvoje daugėja programų, kurios skatina grįžti emigravusius jaunus profesionalus.

Jaunųjų profesionalų programa „Kurk Lietuvai“ leidžia iš užsienio grįžusiems jaunuoliams dvylikai mėnesių įsidarbinti valstybės institucijose.
„Mes norime būti lyderiai, norime daug pasiekti, mes ambicingi, veržlūs, entuziastingi ir visokie kitokie, bet mes nemanome, kad esame geresni už kitus. Turime parsivežę gerosios praktikos pavyzdžių iš užsienio, kurių gyvendamas Lietuvoje tiek nesusirenki“, – pasakoja Ūla Kalkytė.
Nuo šių metų rugsėjo ji kartu su Petru Misiūnu dirba Vyriausybės kanceliarijoje ir įgyvendina viešųjų duomenų atvėrimo visuomenei projektą. Mat kol kas Lietuvoje didelis kiekis kaupiamų duomenų nėra teikiamas viešu ir patogiu būdu, todėl šiuo projektu turėtų būti padėti teisiniai pagrindai bei sukurta infrastruktūra duomenų atvėrimui.
Ū.Kalkytė ir P.Misiūnas yra vieni iš dvidešimties jaunuolių, po studijų ir gyvenimo užsienyje grįžusių į Lietuvą ir dalyvaujančių jaunųjų profesionalų programoje „Kurk Lietuvai“. Kaip ir kiti programos dalyviai, Ūla ir Petras yra baigę studijas prestižiniuose užsienio universitetuose ir turi dalyvavimo visuomeninėje veikloje patirties. Atrinkti iš daugiau kaip 120 kandidatų, jie rotacijos principu po keturis mėnesius visus metus dirba skirtingose valstybės institucijose ir įgyvendina savo pasirinktus projektus (o tai gali būti projektai, susiję ir su viešųjų pastatų renovavimu, ir su ekonomikos plėtra regionuose, ir su siekiais šalyje padidinti toleranciją kitataučiams).
„Pati po 17 metų grįžau iš užsienio ir pradėjau dirbti valstybiniame sektoriuje. Iš karto pastebėjau, kad čia trūksta idėjinių žmonių, kurie su užsidegimu dirbtų prie konkrečios problemos sprendimo ir būtų kompetentingi. Tada ir pagalvojau, kad galėtų būti tokia programa, kuri pritrauktų kvalifikuotų žmonių, galinčių dirbti valstybiniame sektoriuje“, – programos gimimą prisimena jos iniciatorė, VšĮ „Investuok Lietuvoje“ gen. direktorė Milda Dargužaitė.
Kaip pripažįsta pašnekovė, pradžia nebuvo lengva. Reikėjo nemažai pasukti galvą, kaip šią programą padaryti patrauklią, kad jauni perspektyvūs lietuviai, kuriems atsiveria daug galimybių užsienyje, ryžtųsi vieniems metams grįžti į Lietuvą ir dirbti viešajame sektoriuje. Taip pat reikėjo įtikinti žmones Vyriausybėje, kad ši programa yra reikalinga, bei rasti būdų, kaip integruoti jaunuosius profesionalus į būsimas jų darbovietes. „Mums buvo svarbu, kad ministerijos ir kitos institucijos nemanytų, kad tiems atvažiavusiems jaunuoliams reikia numesti kažkokį darbelį, tokį kaip dokumentų kopijavimas. Institucijos turi patikėti tuo jaunu žmogumi, o ne manyti, kad jis yra nuleistas iš viršaus ir dabar jie turi dirbti su juo“, – aiškina M.Dargužaitė.
Jai antrina ir praėjusių metų programos dalyvė Rūta Mačiulytė, likusi Lietuvoje ir perėmusi programos koordinavimą: „Institucijų darbuotojams labai neįprasta, kad jauni žmonės nori grįžti į Lietuvą ir dirbti viešajame sektoriuje. Jie nėra praktikantai. Praktikos šie žmonės jau turi, tad gali eiti ir dirbti darbą, o mes juos stengiamės parsivežti, kad jie kurtų pridėtinę vertę Lietuvai.“

Dirbti viešajame sektoriuje – vis dar ne prestižas

Tikėtina, kad jeigu valstybės institucijas užplūstų jauni, energingi, užsienyje kurį laiką pagyvenę profesionalai, Lietuvos viešojo sektoriaus veidas pasikeistų. Tačiau mūsų šalyje, priešingai nei daugelyje Vakarų Europos šalių, darbas viešajame sektoriuje vis dar nėra laikomas prestižiniu. “Visuomenės nuomonė apie viešąjį sektorių nėra pati geriausia“, – konstatuoja Ū.Kalkytė.
Viena vertus, viešasis sektorius atrodo uždaras, į kurį sunku patekti neturint pažinčių ar įtakingų giminaičių, kita vertus, jis negali lygintis su privačiu sektoriumi, kai kalba pasisuka apie efektyvumą, orientaciją į rezultatą bei greitus sprendimus.
„Valstybiniame sektoriuje niekas nepradeda nuo klausimo, kokią problemą mes sprendžiame ir kaip ją išspręsime. Čia labiau orientuojamasi į procesą, bet ne į užsibrėžtų tikslų siekimą, o turėtų būti atvirkščiai. Valstybės institucijose trūksta projektinio mąstymo”, – kritikuoja M.Dargužaitė. Vis dėlto pasiekti, kad valstybės institucijos pereitų prie projektinio valdymo, labai sunku, nes žmonės tiesiog nėra įpratę taip dirbti.
„Kurk Lietuvai“ dalyviai, dirbdami institucijose, užsiima projektine veikla, tačiau, kaip pastebi M.Dargužaitė, institucijos yra didelė biurokratinė mašina, kuri gana greitai įtraukia. „Jau po poros savaičių darbo institucijose dalyviai pristato savo projektus, ir aš matau, kad jie jau vartoja tos institucijos žargoną, pameta mintį, ką iš tikrųjų reikia daryti. Tačiau mes nenorime, kad šie jauni žmonės būtų įtraukti į funkcijų vykdytojų liūną ir paskęstų procese, o ne siektų rezultato. Jų pridėtinė vertė ir yra ta, kad jie kitaip galvoja ir turi naują požiūrį“, – aiškina vadovė.
Tiesa, projektinis darbas turi ir minusų. Vienas jų – tęstinumo problema: ne visi projektai įgyvendinami iki galo ar tęsiami. „Kurk Lietuvai“ vadovai ieško, kaip padaryti, kad pradėti projektai nenugultų į stalčių. Iš praėjusių metų keli projektai pateko į Valstybės pažangos tarybos sudarytą 2013–2014 m. pažangos darbų sąrašą. Po kiekvienos rotacijos taip pat rengiami projektų pristatymai Vyriausybėje, į juos kviečiami žmonės, kuriems turėtų būti aktuali pristatoma problema.
Ilgainiui susidomėjimas programa “Kurk Lietuvai” didėja. Pasak programos koordinatorės R.Mačiulytės, pernai norą dalyvauti programoje ir kuriam laikui tapti jos dalyvių darboviete išreiškė 13 institucijų. O šiemet prie programos nusprendė prisijungti jau 25 įstaigos ir institucijos. Be to, jos pačios pasiūlė per 70 idėjų, ką per pirmus keturis mėnesius „Kurk Lietuvai“ dalyviai galėtų nuveikti.
Pasak Viešosios politikos ir vadybos instituto tyrimų vadovo Egidijaus Barcevičiaus, tokios programos kaip ši yra tarsi simbolinis žingsnis: “Tai tarsi signalas jaunimui, kad jauni profesionalai gali dirbti viešajame sektoriuje ir ilgainiui pakelti jo lygį.”