Neretai jauni žmonės suvokiami kaip maištaujanti, nerūpestinga, nežinanti, ko nori, gyventojų dalis. Jie neapsisprendę dėl savo ateities planų, pasimetę tarp daugybės galimybių, itin nepastovūs, pasyvūs kultūriniame, pilietiniame gyvenime. Tiek verslo atstovai su menku pasitikėjimu priima jaunus žmones į atsakingas pareigas, tiek plati visuomenė atsargiai žvelgia į jaunimą ir tarytum nesuvokia, kuo svarbi jaunuolių integracija ir realizavimo galimybės juos supančioje aplinkoje.

Rasa JAKUTYTĖ

Kalbėti apie problemas, su kuriomis susiduria jaunas žmogus, yra gana sunku, nes „jauno žmogaus“ sąvoka apima bene sudėtingiausią žmogaus gyvenimo tarpsnį – 14–29 metų amžių (pagal Valstybinę jaunimo politikos koncepciją). Be visa to, vaikai ir jaunimas laikomi labiausiai pažeidžiama visuomenės dalimi. Jaunuolis išgyvena paauglystę, susiduria su savęs tapatumo paieškomis, o baigęs 12 klasę gauna „dovanų“ visą atsakomybę už save. Štai turi apsispręsti, ką studijuoti, o norėdamas pasiimti Vakaruose populiarus laisvus metus (angl. „gap year“) jaučia spaudimą iš tėvų stoti į aukštąją mokyklą.

Kasdieniai iššūkiai nepalieka ir baigus studijas. Ne veltui pedagogai bei psichologai 19–25 metų amžių vadina vėlyvąja paauglyste. Dažnas absolventas svarsto, ar rinktis magistrantūros studijas, kaip rasti širdžiai artimą darbą, užsidirbti daugiau pinigų, įsigyti būstą, automobilį, sukurti šeimą, rasti laiko savo pomėgiams bei poilsiui ir kaip kokybiškai atsipalaiduoti.

Jaunimo reikalų departamento ir kitų Vyriausybei pavaldžių institucijų atlikti tyrimai atskleidžia, kad dalis jaunuolių, ypač paauglių, laisvalaikį leidžia itin pasyviai. Jie mažai dalyvauja popamokinėje veikloje, daug laiko skiria naudojimuisi išmaniosiomis technologijomis, užuot ieškoję kitos įdomios ir prasmingos veiklos.

Kita jaunimo dalis bando iš savęs „išspausti“ kiek galima daugiau: dirbti viršvalandžius, kad būtų pastebėti ir gautų didesnį atlyginimą; studijuoti dalyką, kuris nepatinka, kad turėtų aukštąjį išsilavinimą ir nenuviltų artimųjų; lankyti daugybę būrelių, nes į juos užrašė tėvai. O kada gi pasakyti „ne“ ir sustoti?

Lietuvoje jaunimo politika tiesiogiai rūpinasi Jaunimo reikalų departamentas. Jis taip pat yra išskyręs sudėtingas jaunimo sritis, kurias panaršę internete galime rasti kiekvienas, pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos jaunimo politikos pagrindų įstatyme. Čia kalbant apie jaunimo politiką yra numatyta sukurti palankias sąlygas formuotis jauno žmogaus asmenybei ir jo integravimuisi į visuomenės gyvenimą. Probleminiai aspektai, kuriuos išskiria šis dokumentas, yra nukreipti į jaunuolio pilietiškumo, neformalaus ugdymo, darbo, švietimo, laisvalaikio, priklausomybių prevencijos ir kitas sritis. Prie to įgyvendinimo itin aktyviai prisideda nevyriausybinės jaunimo organizacijas.

Būtent jos atlieka labai svarbų vaidmenį jaunimo gyvenime. Jaunimo organizacijos siūlo įvairių iniciatyvų, skatinančių blaivų ir prasmingą laisvalaikį. Tai blaivūs vakarėliai „Varom“, asociacijos „Mentor Lietuva“, programos „Gyvai“ įgyvendinamos veiklos, „Sniego gniūžtės“ programa, apie kurią toliau ir kalbėsime.

Ridena „Sniego gniūžtes“ ištisus metus

„Sniego gniūžtė“ – tai jaunimo programa, kuri daugiausiai dėmesio skiria psichoaktyviųjų medžiagų prevencijai, ugdo jaunuolių sąmoningumą ir gebėjimą patiems priimti teisingus sprendimus. Programos metu ugdomi jaunuolių bendravimo, komandinio darbo įgūdžiai, įsiklausymas į save, supažindinama su prasmingo laisvalaikio alternatyvomis ir linksmybėmis be svaigalų.

Ši programa kaip „Operation Snowball“ (liet. „Operacija „Sniego gniūžtė“), prasidėjusi JAV Ilinojaus valstijoje, į Lietuvą atkeliavo 1994 m. O po kelerių metų susikūrusi Lietuvos krikščioniškojo jaunimo blaivybės sąjunga „Žingsnis“ (toliau – LKJBS „Žingsnis“) iki šiol vienija ir rūpinasi organizacijos padaliniais, įgyvendinančiais „Sniego gniūžtės“ programą.

Šiandien „Sniego gniūžtės“ programos veiklas Lietuvoje organizuoja daugiau nei 20 LKJBS „Žingsnis“ padalinių, kurie aktyviai bendradarbiauja tarpusavyje, dalijasi turima patirtimi bei renginių idėjomis. Jaunuoliams, susidomėjusiems „Sniego gniūžtės“ projektu, siūlomos įvairios stovyklos, protmūšiai, išvykos bei kitokio pobūdžio veiklos, tačiau žinomiausios yra stovyklos.

„Sniego gniūžtės“ programa skirstoma į keletą atskirų veiklų, skirtų paaugliams, studentams ir vyresnei kartai. Programų idėja – prevencija – yra ta pati, tačiau skiriasi metodika dirbant su kitomis amžiaus grupėmis. Lietuvoje plačiausiai žinomas projektas „Sniego gniūžtė“, skirtas paaugliams. Kitos galimybės: „Snaigiukė“ (1–4 kl.), „Snaigė“ (5–8 kl.), „Tiltas“ (studentams ir jaunuoliams iki 29 metų) bei dažniau teoriniu lygmeniu veikiančios vadinamosios „Sniego pūgos“ ir „Sniego kepurės“ stovyklos.

Kiekviena veikla, kuri įgyvendinama stovyklos metu, siekiama tam tikrų tikslų, ji paremta praktiniais pavyzdžiais ir metodika. Bene svarbiausi programos tikslai: supažindinti jaunimą su kvaišalų žala organizmui bei vartojimo pasekmėmis; ugdyti jaunuolio psichologinį atsparumą neigiamam aplinkos poveikiui; išmokyti pažinti save ir skatinti pasitikėjimą savimi; išmokti priimti aplinkinius tokius, kokie jie yra; ugdyti toleranciją ir gebėjimą bendradarbiauti su vyresniais asmenimis.

Jaunuolių pasirinkimai – kitų rankose?

Pasak LKJBS „Žingsnis“ valdybos narės Deinoros Rudėnaitės, viena didžiausių jaunimo problemų yra neapsisprendimas, ką rinktis baigus mokyklą, ką studijuoti. Tuomet būna daugiausiai streso. Dažnai studijuojantys jaunuoliai supranta, kad pasirinkta kryptis jiems nepatinka, tačiau bijo nutraukti studijas, kažką keisti ir vėl patirti nežinomybę tarp begalės pasirinkimų.

D.Rudėnaitė tikina pažįstanti nemažai jaunuolių, kurie sako, kad jei jau jau pradėjo studijuoti, tai ir studijuos. „O gal žmogui netinka jo pasirinktas studijų dalykas? Man atrodo, vyrauja klaidinga visuomenės nuostata, kad jei jau studijuoji, tai nemesk, nes išklysi iš kelio. Dėl aplinkinių, o ypač artimųjų požiūrio žmonės bijo eiti savo keliu. Nuolatos besiblaškantys, nesuprasti ir neturintys kam išsikalbėti jaunuoliai nuklysta, pradeda laiką leisti draugijose, vartojančiose alkoholį, tabaką. Galbūt tai jiems padeda užsimiršti, o galbūt jauni žmonės nesugeba atsispirti kitų daromai įtakai“, – svarsto D.Rudėnaitė.

Šiuo metu abiturientė Deinora prieš trejus metus pradėjo savanoriauti LKJBS „Žingsnis“. Mergina teigia, kad „savanorystė „Žingsnyje“ bei kitose nevyriausybinėse organizacijose tikrai padeda apsispręsti ir atsirinkti tai, kas svarbu: „Tai vieta, kur galima pasirinkti iš daugelio sričių, ką tu nori daryti, prie ko prisidėti, ir taip save išbandyti. Apskritai darydamas kažką naujo jau turi iš ko rinktis, gali pamatyti, kas tau tinka, o kas ne. Buvimas su kitais žmonėmis ir kalbėjimasis tau rūpimomis temomis padeda išgryninti tai, kas tau patinka ir kodėl patinka. Manau, kad naujos patirtys leidžia suprasti, ar gali dirbti su žmonėmis, ar tau labiau patinka dirbti vienam. Pažįstu daug savanoriaujančių žmonių, kurie atėję su viena svajone po tam tikro laiko išėjo su kita, nes atrado ir išbandė tai, kas jiems tikrai tinka.“ 

Tęsdama mintį apie savanorystę Deinora pateikia asmeninį pavyzdį, kokios naudos jai davė aktyvus dalyvavimas LKJBS „Žingsnis“ veiklose. „Kai atėjau į pirmą „Sniego gniūžtės“ stovyklą, patyriau didelį lūžį. Tai buvo devintos klasės gale. Pirmas dalykas, ką atradau, tai daug nuoširdžių žmonių. Man buvo labai keista, kad vienoje vietoje gali būti tiek daug tokių žmonių. Iš pradžių į visus žiūrėjau nedrąsiai, bet vėliau man „Sniego gniūžtės“ programa suteikė pasitikėjimo savimi. Prisimenu, grįžau po stovyklos, ir visi dalykai, dėl kurių manęs žmonės nemėgo ir dėl kurių aš tiesiog bijojau, nebekėlė baimės. Lyg dėžutė, kurioje buvau, tapo permatoma ir man neberūpėjo, ką mano kiti. Tą akimirką buvo toks jausmas, kad sustiprėjau, pradėjau eiti savo keliu ir nesižvalgyti, kur eina kiti.“

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-8-2017-m