Lietuvos jaunimo nedarbo rodikliai jau ketvirtus metus yra tarp blogiausių Europoje, tačiau kad problema būtų pripažinta ir pradėta spręsti, prireikė Europos Sąjungos įsikišimo.

Per sausio pabaigoje vykusį Europos Vadovų Tarybos susitikimą Europos Komisijos (EK) pirmininkas Jose Manuelis Barroso buvo konkretus: jaunimo nedarbą reikia mažinti ir tam turi būti imtasi aiškių priemonių. Veiksmai reikalingi aštuoniose valstybėse narėse, kuriose 15–24 metų asmenų nedarbo lygis gerokai viršija Sąjungos vidurkį – 22,4 proc. Lietuvoje šis rodiklis siekia 34 proc. Lietuva pateko į aštuntuką kartu su Ispanija, Graikija, Slovakija, Italija, Portugalija, Latvija ir Airija.
Pirmininko prašymu šiose valstybėse turi būti suburtos veiklos grupės programoms, skatinančioms jaunimo nedarbo mažėjimą, parengti. Programų finansavimas užtikrinamas specialiai šiam tikslui perskirstytomis ES struktūrinių fondų lėšomis.
J.M.Barroso paraginimo užteko, kad lig tol Lietuvoje tik fragmentiškai spręstas jaunimo nedarbo klausimas taptų prioritetinis. Grįžusi iš ES viršūnių susitikimo prezidentė Dalia Grybauskaitė pažėrė kritikos socialinės apsaugos ir darbo ministrui Donatui Jankauskui ir viešai pareiškė, kad lig šiol Vyriausybė nedarbo problemos nevertino kaip rimtos. Ministras pažadėjo, kad jaunimo užimtumo programa bus parengta.
Kaip ir prašyta, šiuo metu programą kuria specialiai tam suburta darbo grupė. Jos išvados premjerą turi pasiekti iki kovo 15 d. Vėliau programa bus siunčiama Europos Komisijai. Ši neapsiribojo pirmininko paraginimu – vasario viduryje Lietuvoje viešėjo ir į mūsų jaunimo nedarbo problemas gilinosi specialiai tam deleguoti EK atstovai.
Iš lokalios ir beveik nepastebėtos problemos jaunimo nedarbas Lietuvoje per kelias savaites tapo tarptautinio masto klausimu. Tačiau jei dar 2009 m. jaunų bedarbių dalis Lietuvoje drastiškai šoktelėjo nuo 11 iki beveik 30 proc., o per trejus metus darbo neteko maždaug 49 tūkst. jaunuolių, kyla klausimas, ar susigriebta ne per vėlai.

Kritinė riba dar nepasiekta?

„Jaunimo nedarbas, kaip visoje Europoje opi problema, buvo įvardytas dar 2008–2009 m. Mes jau tada kėlėme klausimą, kaip tai spręsti, turėjome pasiūlymų paketą, kurį buvome perdavę Jaunimo reikalų departamentui ir Vyriausybei. Tačiau, kaip matome, į problemą sureaguota tik dabar, jai gerokai įsisenėjus“, – apgailestauja Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos (LiJOT) prezidentė Loreta Senkutė.
Ji yra viena iš veiklos grupės, turinčios parengti pasiūlymus dėl jaunimo nedarbo mažinimo, narių. Šios grupės vadovas Ministro Pirmininko tarnybos Politikos analizės ir reformų departamento direktorius Ramūnas Stanionis kol kas negali atskleisti, kokių konkrečiai pasiūlymų bus pateikta, tačiau patikina, kad orientuojamasi į kompleksinius sprendimus.
„Jaunimą galima suskirstyti į tris grupes: tai moksleiviai, studentai ir kvalifikacijos neturintys nebesimokantieji. Kiekvienai grupei padėti reikia skirtingų priemonių. Manome, kad moksleivius su darbo rinka reikia supažindinti kuo anksčiau, jiems reikalingos praktikos, savanorystė. Baigusiems mokyklą reikia padėti realizuoti įgytas žinias, verslumą. Kvalifikacijos neturintiems reikia padėti ją įgyti. Visus šiuos tikslus konkretizuosime ir ieškosime finansavimo“, – su darbo grupės idėjomis supažindina R.Stanionis.
Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos generalinis direktorius Danas Arlauskas į problemos sprendimą darbo grupėms padedant žiūri skeptiškai. „Revoliucinių pasiūlymų nebus. Bus padaryta tiek, kad J.M.Barroso daugiau negrūmotų pirštu, bet ne daugiau“, – prognozuoja jis, manydamas, kad jaunimo nedarbo, kaip ir apskritai nedarbo, problema Lietuvoje užprogramuota pačioje valdžios piramidės viršūnėje – ministerijose.
„Užimtumo reikalus Lietuvoje tvarko Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, kuri turėtų spręsti socialinius, o ne ekonominius klausimus. Manau, kad darbo rinkos formavimas turėtų būti perduotas Ūkio ministerijai, nes ji turi daugiausiai įtakos verslo aplinkai. Nors abi institucijos yra valstybinio aparato dalys, jų mentalitetas skiriasi. Kiekvienas turi užsiimti tuo darbu, kuriam turi įgūdžių ir kompetencijos. Tai fundamentalūs dalykai, nuo kurių viskas prasideda ir persiduoda į žemesnes grandis. Jų neišsprendę nežengsime toliau“, – neabejoja D.Arlauskas.
Jo manymu, būtent todėl Lietuvoje neegzistuoja jaunimo įdarbinimo politika. Ją formuoti turinti Socialinės apsaugos ir darbo ministerija orientuojasi į kitas sritis – darbo saugos, motinystės pašalpų, pensijų, bet ne įdarbinimo.
Kita vertus, D.Arlauskas atkreipia dėmesį ir į Lietuvos jaunimo pasyvumą: „Jaunimo nedarbas didelis, tačiau niekas nerengia demonstracijų, nekelia rimtos politinės grėsmės. Manau, kad kritinė riba dar nėra pasiekta.“
LiJOT prezidentė turi savų argumentų: „Protestų matėme ne vieną – į gatves išėjo mokytojai, gydytojai, ūkininkai, tačiau pageidaujamų rezultatų nebuvo pasiekta. Dėl to mes renkamės kitą variantą – sėsti prie derybų stalo.“

Pasaulyje – 75 milijonai jaunų bedarbių

Nors tarp 27 ES šalių pagal jaunimo nedarbo lygį Lietuva yra ketvirta, toliau esančios valstybės taip pat nelabai turi kuo pasigirti. Nuo 2008 m. visoje ES jaunimo nedarbas išaugo nuo 15 iki 22 proc. Pernai rudenį Jungtinėje Karalystėje užfiksuota milijonas jaunų bedarbių – daugiausiai per 15 metų. Švedijoje nuolat didėja atotrūkis tarp darbo neturinčių 15–24 ir 25–54 metų asmenų – pirmųjų dalis jau keturis kartus didesnė.
Už ES ribų padėtis ne ką geresnė: JAV nedarbo lygis siekia 23 proc., kai kuriose arabų šalyse jis pakilęs net iki 90 proc. Skaičiuojama, kad visame pasaulyje iš 200 mln. bedarbių 75 mln. yra 16–24 metų asmenys.
Vis dėlto prieš darant išvadas apie realų jaunimo nedarbo lygį reikėtų gerai pagalvoti. Lietuvos jaunimo nedarbo lygis (34,7 proc.) nereiškia, kad kas trečias iš beveik 470 tūkst. 15–24 metų šalies gyventojų neturi darbo. Didelė dalis (apie 70 proc.) jo ir neieško, nes dar mokosi ar studijuoja. Pats nedarbo lygis yra bedarbių ir darbo jėgos santykį išreiškiantis rodiklis. Statistikos departamento duomenimis, pernai darbo jėgai buvo priskirta maždaug trečdalis visų 15–24 metų jaunuolių.
Kita vertus, skaičiuoti vien tuos jaunuolius, kurie užsiregistravę darbo biržoje (vasarį jų buvo apie 32 tūkst.), taip pat būtų netikslu, nes ne visi ieškantieji darbo eina į darbo biržą. Dviprasmiškumo teikia ir skirtingos jaunimo amžiaus ribos: galima aptikti tyrimų, kuriuose jaunimas apibrėžiamas ir kaip 15–24, ir kaip 16–29 metų asmenys.
Kad ir kaip skaičiuosi, visuotinai pripažinta, kad jaunimo nedarbas yra pasiekęs pavojingą lygmenį ir nėra linkęs mažėti. Sociologai ir psichologai pamažu tiria ilgalaikes problemos pasekmes tiek individams, tiek visuomenei. Pavyzdžiui, dalis Jungtinės Karalystės mokslininkų pernai vykusias masines riaušes Londone ir išaugusį bendrą nusikalstamumą linkę sieti būtent su jaunimo nedarbu. Tyrėjų manymu, nedirbantys jaunuoliai turi daugiau laiko ir motyvų nusikalsti, be to, jie mažiau kuo rizikuoja.
Dar įdomesnes išvadas priėjo JAV mokslininkai. Jie tyrimais įrodė, kad jei į darbo rinką įžengęs jaunas vyras bent metus praleis be darbo, po dešimties metų jo atlyginimas bus ketvirtadaliu mažesnis nei tokio paties išsilavinimo, socialinės padėties ir intelekto konkurento, kuriam neteko pabūti jaunu bedarbiu.

Problemos sprendimo pavyzdys – Vokietija

Neaišku tik viena: kaip jaunimą įdarbinti. Tačiau pavyzdį galima bandyti imti iš tų, kuriems problemos pavyko išvengti. Neabejotina lyderė šiuo klausimu – mažiausią jaunimo nedarbo lygį (7,8 proc.) ES turinti Vokietija. Jos paslaptis – ypač glaudus ryšys tarp darbdavių ir moksleivių. Ketvirtadalis Vokietijos įmonių dar vidurinių mokyklų moksleiviams siūlo praktikas, kuriomis pasinaudoja beveik du trečdaliai mokinių. Darbdaviai glaudžiai bendradarbiauja ir su profesinėmis mokyklomis, gausiai priima praktikantus, kuriems mokamas atlyginimas. Dalis atlyginimo padengiama valstybės lėšomis. Dažnai ši praktika virsta viso etato darbu. Vokietijoje apskritai labai išplėtota profesinio rengimo sistema, ko nepasakysi apie Lietuvą.
Panaši sistema kaip Vokietijoje sėkmingai veikia ir Olandijoje, ir Airijoje – kartu su Vokietija jos yra vienintelės ES valstybės, kuriose jaunimo nedarbo lygis nesiekia 10 proc. Nors JAV panašaus modelio pritaikyti nepavyko, vis daugiau šalių praktikas mato kaip išsigelbėjimą. Sprendžiant iš darbo grupės jaunimo nedarbui mažinti užuominų, Lietuva nebus išimtis.

Jaunimo (15–24 m.) nedarbo lygio kaita Lietuvoje
Metai    Jaunimo nedarbo lygis (proc.)
2007    6,9
2008    10,8
2009    29,6
2010    37,1
2011    31,7
2012    34,4
Šaltinis: Statistikos departamentas, “Eurostat”

Jaunimo (iki 25 metų) nedarbo lygis ES šalyse
Valstybė    Jaunimo nedarbo lygis (proc.)
Ispanija    49,9
Graikija    48,1
Lietuva    34,4
Latvija    29,9
Lenkija    27,5
Estija    25,1
ES vidurkis    22,4
Suomija    20,1
Danija    14,6
Austrija    8,9
Vokietija    7,8
Šaltinis: “Eurostat”, 2012 m. sausis

Jauno bedarbio portretas Lietuvoje
Iš viso darbo biržoje įregistruota 32 tūkst. 16–24 metų žmonių.
Didesnė jų dalis, 57 proc., yra vaikinai.
39 proc. merginų ir 32 proc. vaikinų yra ilgalaikiai bedarbiai – darbo biržoje jie laukia daugiau nei pusę metų.
54 proc. yra nekvalifikuoti, tiek pat neturi jokios darbo patirties.
57 proc. turi bent vidurinį išsilavinimą.
15 proc. turi aukštąjį išsilavinimą.
Tarp aukštąjį išsilavinimą turinčių bedarbių daugiausiai verslo vadybos, teisės ir ekonomikos absolventų.
Tarp profesiją įgijusių bedarbių daugiausiai statybininkų, automobilių remontininkų ir virėjų.
Rinkdamiesi darbą kvalifikuoti bedarbiai pirmiausia kreipia dėmesį į kvalifikacijos atitikimą, karjeros ir tobulėjimo galimybes, tik po to į darbo užmokestį.

Šaltinis: Lietuvos darbo birža, 2012 vasario 1 d.