Jaunimo nedarbas Lietuvoje viršija 33 proc. Tačiau su šia problema susiduriame ne mes vieni. Nuo JAV iki Kinijos įsidarbinti nepavyksta ne tik neišsilavinusiems ar nemotyvuotiems jaunuoliams, bet ir baigusiems Harvardą. Nuosaikesni ekspertai šiandieninį pasaulio jaunimą vadina laukiančiąja karta, radikalesni – prarastąja.

Stenkis mokykloje, kruopščiai ruoškis abitūros egzaminams, įstok į norimą specialybę, gauk aukštojo mokslo diplomą ir sėkminga karjera bus garantuota. Tačiau tai yra tik teorija, realybėje šiandien viskas rutuliojasi kiek kitaip. Visame pasaulyje augant nedarbui, jaunimo nedarbas išaugo dvigubai. Pridėjus masinio aukštojo mokslo faktorių, gauname milijonus jaunų žmonių, kurie viską darė „pagal planą“, tačiau po studijų, užuot pradėję karjerą, ne savo noru įsitraukia į bedarbių gvardijas ar į trumpalaikių, su įgyta specialybe nieko bendra neturinčių darbų liūną. Dalis tiesiog grįžo pas tėvus, pikti ir nemotyvuoti antrajam debiutui.
Ypač daug tokių jaunuolių JAV, kur šiuo metu jaunimo nedarbas yra didžiausias nuo Antrojo pasaulinio karo laikų. Rugsėjo pabaigoje paskelbti surašymo duomenys šokiravo: darbą turi tik 55 proc. 16–29 metų jaunuolių. Harvardo profesorius, ekonomistas Richardas Freemanas dėl susidariusios padėties kaltina recesiją ir pabrėžia: „Tie žmonės liks „randuoti“ ir bus vadinami prarastąja karta. Viskas būtų kitaip, jei būtume išvengę ekonomikos tragedijos.“
Žinoma, čia pat ir kontrargumentas: didelė dalis nedirbančių jaunų amerikiečių neturi jokio išsilavinimo. Tačiau tai yra ne ekonomikos, o per šimtmečius susiformavusios didžiulės šalies socialinės diferenciacijos problema. Kalbėdamas apie „randuotus“ jaunuolius, profesorius turėjo omenyje ne getuose gyvenančius amerikiečius, o pagal anksčiau aprašytą planą veikusius absolventus, kurių svajonės pakibę ore.

Pasaulinė problema

Vieno iš JAV universitetų tyrimo duomenimis, 14 proc. 2006–2010 m. šalies universitetus baigusių jaunuolių vis dar ieško viso etato darbo. Tai gali pasirodyti ne tiek ir daug: 86 proc. kokį nors darbą juk yra radę. Tačiau tyrėjai kalba toliau: tik maždaug ketvirtadalis respondentų savo pirmąjį darbą (kuris dažnai yra ir vienintelis) apibūdina kaip „karjeros“. Likusieji verda kavą baruose ar sėdi prekybos centrų kasose. O tam aukštojo išsilavinimo juk nereikia.
„The New York Times“ absolventus, kurių karjera klostosi ne pagal planą, pavadino „Limbo“ karta („Limbo“, išvertus iš anglų kalbos, reiškia nežinojimo, netikrumo, laukimo būseną). Tiesa, nebūtinai visi jie yra nelaimingi. To tikrai negalime pasakyti, tarkime, apie Amy Klein, Harvardo universiteto absolventę su anglų literatūros studijų diplomu: po nesėkmingų bandymų įsidarbinti pagal specialybę, mergina ryžosi avantiūrai ir tapo pankroko grupės nare. Koncertuodama ji išmaišė valstijas ir mano esanti tikrai laiminga. Tai atspindi dar vieną „Limbo“ kartos bruožą: šie jaunuoliai, nors ir baigę universitetus, dažnai tiesiog nenori dirbti įprastų darbų. Perspektyva dieną nuo 8 iki 5 val. sėdėti biure jų nevilioja, mat jie nori darbo, kuris ir generuotų pajamas, ir leistų save realizuoti. O susitraukusi ir jaunus žmones sunkiai prisileidžianti darbo rinka tokių pozicijų gali pasiūlyti tik vienetams.
Panašūs procesai vyksta ir kitose pasaulio šalyse. Remiantis Tarptautinės darbo organizacijos duomenimis, tik pietų ir rytų Azijos regionuose jaunimo nedarbo procentas yra vienaženklis. Visur kitur skaičiai yra didesni ir kasmet augantys. Štai Kinijoje išsilavinusių ir darbo nerandančių jaunų žmonių padaugėjo penkis kartus, Eurozonoje nedarbas nuo 15 proc. 2008-aisiais pakilo iki 20 proc. šiemet. Blogiausia padėtis yra Vidurio Rytuose ir Šiaurės Afrikoje – ten nedarbo lygis siekia 24 proc.
Nepamirškime, kad šie skaičiai parodo tik dalį problemos. Likusieji, įsidarbinę jaunuoliai, gauna šiokias tokias pajamas, kurios leidžia patenkinti svarbiausius poreikius, tačiau niekas neišmatuoja, kiek jaunų žmonių darbe realizuoja savo karjeros svajones. Barmenas su aukštuoju išsilavinimu taip pat yra „Limbo“ kartos atstovas, nors į bedarbių sąrašą ir nepatenka.

Motyvuoti, bet nedirbsiantys už lietuvišką minimumą

Lietuvoje jaunimo nedarbo tendencijos ypač ryškios. ES ribose didesnė dalis nedirbančių jaunų žmonių yra tik ant bankroto ribos esančioje Graikijoje ir krizę išgyvenančioje Ispanijoje. Kasmet daugėja ir diplomuotų jaunų bedarbių. Darbo biržos duomenimis, rugpjūtį Lietuvoje buvo užregistruota 34,2 tūkst. 16–24 m. asmenų, iš jų daugiau nei trečdalis buvo absolventai, t.y. turintys aukštąjį ar profesinį išsilavinimą. Kalbant tik apie jaunus bedarbius, turinčius aukštąjį išsilavinimą, daugiausiai jų turėjo verslo vadybos, teisės ir ekonomikos studijų diplomus. O juk tai specialybės, kurios studijų pradžioje atrodo perspektyvios, prestižinės ir garantuojančios darbo vietą.
Darbo ir socialinių tyrimo instituto direktorius prof. Boguslavas Gruževskis pastebi, kad Lietuvos jaunimas yra ne tik išsilavinęs, bet ir motyvuotas dirbti. Tačiau, anot profesoriaus, tas išsilavinęs ir jaunas žmogus dažniausiai darbo Lietuvoje neranda, arba randa už minimalų atlyginimą – 667 Lt (į rankas) per mėnesį. „Ši suma itin maža. Lietuvoje minimalus atlyginimas yra 20 proc. mažesnis už minimalų gyvenimo lygį“, – stebisi profesorius. Dėl to Lietuvos jaunuolių motyvacija realizuojama užsienio valstybėse, kur jie atlieka tokius darbus (neretai taip pat už minimumą), kurie vietiniams net ir didelio nedarbo sąlygomis yra nepriimtini. „Taip mes prarandame tai, kas šalyje brangiausia: išsilavinusį, motyvuotą pilietį. Pagrindinį biudžeto formuotoją ir pagrindinį valstybės gerovės kūrėją“, – pabrėžia B.Gruževskis.
Šiemet anglų kalbos filologijos studijas universitete baigusi Ieva Kairytė kol kas lieka Lietuvoje, ir kaip sako pati, užsiima „šiokia tokia kultūrine saviveikla“. Ji, kaip ir daugelis kitų šalies absolventų, neranda darbo pagal specialybę. Kita vertus, jau ir nebeieško. „Baigiau anglų filologiją, bet šią kalbą daug kas ir taip moka. Vertėjų daug nereikia. Iš asmeninės patirties galiu pasakyti tą patį, ką ir dauguma: nors ir esi specialistas, niekas negarantuoja, kad būsi reikalingas“, – kalba mergina. Svarbiausi žodžiai čia yra „ką ir dauguma“. Baigęs studijas akademinis jaunimas įsitikina, kad „mokyklos-studijų-karjeros“ modelis nebeveikia ir Lietuvoje.
Tiesa, personalo atrankos kompanijos „Search Group“ projektų vadovė Ingrida Vitkienė situacijos nedramatizuoja ir diplomuotiems jaunuoliams siūlo savęs nepervertinti. „Universitetai įskiepija mintį, kad baigę studijas jaunuoliai iškart yra vertingi darbuotojai. Taip, jie yra entuziastingi ir turintys žinių, tačiau neturi patirties. Po krizės kompanijos pradėjo orientuotis į patyrusius darbuotojus, jos negali sau leisti investuoti į jauną žmogų, kuris rezultatus atneš po metų“, – komentuoja I.Vitkienė.
Saugų ėjimą – mažiau entuziastingą, bet daugiau patirties turintį darbuotoją – renkasi dauguma kompanijų ne tik Lietuvoje. Tai ir yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl jaunimo nedarbas pasaulyje auga. Tokia kompanijų strategija leidžia sėkmingiau išsilaikyti metus ar dvejus, tačiau žvelgiant į ilgesnę perspektyvą vyresnioji karta pjauna šaką, ant kurios pati sėdi. Anksčiau ar vėliau visų dabartinių darbdavių laukia pensija, kurią jiems turės uždirbti ne kas kitas, o tie patys jaunuoliai. Tie, kurių karjerą šiuo metu jie yra suspendavę. Žinant, kad Europoje 15–29 metų žmonės tesudaro apie 20 proc. (ir jų dalis nuolat mažėja) ir kas penktas jų yra bedarbis, kyla klausimas, ar bus, kas tas pensijas uždirbs.

Arabų revoliucijas sukėlė jaunimas

Beje, jaunimo nedarbo, kaip ir apskritai nedarbo, problema yra tiesiogiai susijusi su bendra ekonomikos būkle. Atsigaunant ekonomikai atsiranda ir daugiau darbo vietų. Tačiau matant nežinomybę dėl pasaulio ekonomikos ateities, tokia „kada nors įvyksiančio atsigavimo“ perspektyva absolventus menkai guodžia. Jie nori veikti tinkamoj vietoj ir laiku, nes vėliau gali būti per vėlu: net jei per ateinančius keletą metų ekonomika išties atsigaus ir jaunimo nedarbas pradės mažėti, dabartinė absolventų karta tą laiką jau bus praradusi. Darbdaviai nebenorės studijų žinias primiršusio kadaise perspektyvaus jaunuolio, jie rinksis šviežius absolventus.
O kas, jei ekonomika stagnuos ir pasaulinis jaunimo nedarbas augs toliau? Tada dabar dar laukiančiąją kartą drąsiai bus galima laikyti prarastąja. Ir tai bus žmonės, išties neturintys ko prarasti. Į ką tai gali išsivystyti neseniai matėme arabų kraštuose – regione, kuriame, kaip minėta, jaunimo nedarbas yra didžiausias pasaulyje. Negana to, arabų visuomenėse jaunimas sudaro beveik pusę gyventojų. Ryšys tarp didelio jaunimo nedarbo ir revoliucijų šiuose kraštuose yra tikrai akivaizdus.

Jaunimo (iki 25 metų) nedarbo lygis ES šalyse:
Valstybė    Jaunimo nedarbo lygis (proc.)
Ispanija    46,2
Graikija    38,5
Lietuva    33,1
Latvija    29,7
Estija    21,8
ES šalių vidurkis    20,7
Danija    13,7
Vokietija    9,5
Olandija    7,5
Šaltinis: Eurostat, 2011 m. liepa

Darbo ieškančių išsilavinusių jaunuolių Lietuvoje kasmet daugėja
Metai    Absolventų dalis (proc.)*
2009    24,7
2010    32,6
2011    36,8
* Aukštąjį ar profesinį išsilavinimą turinčių 16–24 m. jaunuolių dalis tarp per sausio–liepos mėn. laikotarpį registruotų jaunų bedarbių
Šaltinis: Lietuvos darbo birža