Londono Olimpinės žaidynės prikišamai parodė du dalykus: į Lietuvos sportą su pergalių trenksmu įsiveržė jaunoji, laisvoje šalyje gimusių sportininkų karta; atėjo laikas nustoti melstis krepšiniui ir gerai apmąstyti, kaip ir kurioms sporto šakoms reikia ateityje perskirstyti rėmimo pinigus.

Praėjusi savaitė Lietuvos olimpiniam sportui buvo simbolių kupina diena. Prieš du dešimtmečius rugpjūčio 8-ąją Lietuvos olimpinė krepšinio rinktinė Barselonoje įveikė Rusiją ir iškovojo pirmąjį – bronzos – olimpinį medalį šalies istorijoje. Tą pačią dieną, tik jau šiemet, Lietuvos olimpinė krepšinio rinktinė Londone jau tradiciškai pralaimėjo Rusijos komandai ir, vėlgi tradiciškai, liko be apdovanojimų – trečią kartą iš eilės. To paties trečiadienio vakarą Vilniaus Rotušės aikštėje buvo surengtas triumfas olimpinei čempionei plaukikei Rūtai Meilutytei, kadaise sportuoti pradėjusiai kaip krepšininkė, bet, ačiū Dievui, laiku persigalvojusiai ir pasukusiai link olimpinės pergalės vedančiu keliu.
Gal atmintis ir apgauna, bet regis, kad tokio iškilmingo, žmonių sausakimšoje Rotušės aikštėje ekstazę sukėlusio sutikimo, nebuvo sulaukęs ne tik kuris atskirai paimtas Lietuvos olimpinis čempionas, bet ir visa Olimpinė rinktinė. Tai buvo it simbolinis olimpiečių pergalių estafetės perdavimas iš tautos numylėtiniais kadaise buvusių krepšininkų naujoms sporto šakoms ir jaunajai, nepriklausomoje Lietuvoje užaugusiai sportininkų kartai.
Palikime masių psichologijos specialistams aiškintis, kurios priežastys ar jų visuma sukėlė po R.Meilutytės pergalės Lietuvą apėmusią „Rūtomaniją“. Gal sportininkės amžius, gal „Pelenės istorija“, gal į pergalę atvedusios plaukimo rungties greitis, o gal – netikėtumas, nors trečiadienį kartota olimpiečių palydų į Londoną laida liudijo – specialistai žinojo, kad ši plaukikė grįš su medaliu. Čia svarbiau tai, jog šis patyrusių trenerių ir Olimpinio komiteto atstovų gerai suvoktas faktas nebuvo įkaltas į galvą plačiajai visuomenei. Taip, kaip pastaruosius 12 metų buvo kalama, esą „tikimės olimpinių medalių iš krepšininkų“, nors šie jų stabiliai nebeparveža. Skirtingai nuo kitų olimpiečių.
Olimpinė statistika negailestingai byloja: per du dešimtmečius šešiose vasaros žaidynėse Lietuvos Olimpinė rinktinė iškovojo 19 medalių – 5 aukso, 4 sidabro, 9 bronzos (rašant dar nežinota, kokį – bronzos ar svaresnį – medalį iškovos boksininkas Evaldas Petrauskas, tad jis tiesiog pridėtas į bendrąją sumą). Iš jų krepšininkai iškovojo tik 3 bronzos medalius, pirmose trejose -Barselonos, Atlantos ir Sidnėjaus – žaidynėse. Statistiškai – vos vieną šeštadalį. Švelniai sakant, mažoka tam, kad krepšinį būtų galima vadinti „pagrindine Lietuvos olimpine viltimi“, kaip tai buvo dėl pačių įvairiausių priežasčių daroma per tuos du dešimtmečius. Pasikartosiu, bet vienas disko metikas Virgilijus Alekna su savo dviem aukso, vienu bronzos medaliais ir lig šiol neįveiktu Olimpiniu rekordu pranoksta visus krepšininkus kartu sudėjus ir daug kartų. Ir tai, kad šiemet jis liko tik per pusmetrį nuo medalio, niekaip neatima iš jo teisės vadintis geriausių visų laikų Lietuvos olimpiečiu (nors, žinia, norėtųsi tikėtis, kad vieną gerą dieną kažkuris sportininkas imsis ginčyti šį titulą).
Vėlgi, žiūrint statistiškai, daugiausiai ir svariausių medalių Lietuvai atnešė lengvaatlečiai – 3 aukso, po 1 sidabro ir bronzos, po 1 aukso medalį iškovojo šaulė ir plaukikė, už jų – penkiakovininkai su 2 sidabro ir vienu bronzos medaliu, buriuotoja su sidabru, imtynininkai su dviem bronzos medaliais, irkluotojos ir dviratininkės su bronza. Būtų įdomu sulyginti, vaizdžiai sakant, šių medalių savikainą, lyginant su tuo, kiek Lietuvai atsiėjo trys krepšininkų bronzos, ypač, jeigu į pastarųjų savikainą įtraukti ir tuos 250 mln. Lt, kurie buvo paleisti Europos krepšinio čempionato arenoms statyti ir bent jau dalyje kurių neužilgo bus galima šampinjonus auginti, nes vis tiek neatsipirks, o savivaldybės neturės iš ko jas išlaikyti.
Kalbant apie Lietuvos sporto ateitį, olimpinės žaidynės Londone geros vien tuo, jog ne tik sporto funkcionieriams ir federacijų atstovams, bet netgi eiliniams sirgaliams prikišamai parodė: atėjo laikas rimtai apsvarstyti ir perskirstyti sportui skiriamus pinigus.
Tikriausiai ne veltui po R.Meilutytės triumfo ir krepšininkų fiasko iš pastarųjų stovyklos suskambo balsai: tik nesakykit, kad reikia atimti pinigus iš krepšinio ir atiduoti plaukimui. Tikrai nesakyti? O kodėl? Kur garantijos, kad ateityje krepšinio rinktinė olimpiadose žais geriau nei dabartiniai „geri vidutiniokai“, kaip taikliai išsireiškė olimpinis čempionas Valdas Chomičius? Tai, kad jaunimas laimėjo Europos auksą, dar nieko nereiškia. Viena, dabartinėje krepšinio rinktinėje irgi pakanka buvusių jaunimo čempionų, antra, olimpiadose krepšinį žaidžia ir amerikiečiai. Tai žinant, skirti liūto dalį pinigų krepšiniui, vadinasi, iš anksto investuoti tik į bronzos, geriausiu atveju – sidabro medalius. O Lietuvai olimpiadose reikia aukso.

Žiūrint statistiškai, daugiausiai ir svariausių medalių Lietuvai atnešė lengvaatlečiai.