Prieš trejus metus į Vilniaus licėjų pirmuoju numeriu įstojęs Ignas Urbonavičius pateko į aplinką, paskatinusią jį siekti dar geresnių rezultatų.

Nuo ankstyvos vaikystės su matematika draugaujantis Ignas Urbonavičius trejus pastaruosius metus iš respublikinių matematikos olimpiadų grįždavo pasipuošęs aukso medaliais, o šiemet kartu su dviem kitais licėjininkais Mykolu Blažoniu ir Mariumi Latiniu Kolumbijoje vykusioje 54-ojoje tarptautinėje matematikos olimpiadoje pelnė bronzą.
„Ignas – vienas protingiausių mano sutiktų žmonių. Per pamokas gal daug ir nesireikšdavo, tačiau visada žinodavo atsakymus ir susigaudydavo, kas vyksta, – tikina jo draugas nuo pirmos klasės Eimantas Sauliūnas. – Visada maniau, kad jam turi pasisekti. Jis nuolatos rodė gerus rezultatus: pirmiausia Lietuvoje, vėliau – jau ir tarptautiniu lygmeniu.“
„Ignas buvo vienas labiausiai išsiskiriančių į licėjų mokytis atėjusių vaikų. Jis gabus ir, be abejo, darbštus – juk vien gabumų prizinėms vietoms olimpiadose  užimti nepakaktų“, – palankiai apie savo mokinį atsiliepia ir Vilniaus licėjaus matematikos mokytojas Benas Budvytis.
Beje, mokytojas pabrėžia, kad šiemet Ignas iš lietuvių komandos pasirodė geriausiai ir nedaug trūko, jog būtų pelnęs jau nebe bronzos, bet sidabro medalį.

Matematika visada traukė labiausiai

Pats Ignas pasakoja, kad matematika jam visada buvo ta sritis, kurioje paprastai viskas būdavo aišku ir čia jis niekada nepatyrė jokių sunkumų. Taigi nenuostabu, kad matematika tapo svarbiausiu jo domėjimosi lauku. Įvairiuose matematikos konkursuose ir olimpiadose vaikinas pradėjo dalyvauti dar penktoje klasėje, o nuo devintos jau gali pasigirti ir neblogais laimėjimais.
Igno tėčio Sigito Urbonavičiaus teigimu, vaiko gabumai pradėjo matytis dar ankstyvoje vaikystėje. „Kai ketverių metų vaikas mintinai daugina dviženklius skaičius, kyla šioks toks įtarimas, kad matematika jam visai neblogai sekasi“, – juokauja tėtis.
Beje, Ignui pasisekė: jei jis ko nors nesuprasdavo mokykloje, visada galėjo tikėtis kompetentingo savo šeimos narių patarimo. Jo senelis buvo matematikos ir fizikos mokytojas, močiutė – chemijos ir lietuvių kalbos, o tėtis yra baigęs ekonomiką ir dabar dėsto rinkodarą bei vadybą Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultete.
Vis dėlto S.Urbonavičius patikina, kad mokantis pagalbos Ignui beveik niekada neprireikdavo, jis su viskuo puikiai susitvarkydavo pats. Tėtis didžiuodamasis pasakoja, kad jo sūnus yra neabejotinai gabus ir tikrai ne iš tų, kurių gerus rezultatus lemia zubrinimas. Tiesą sakant, jis teigia neprisimenąs, kad jo Ignas kada nors būtų ruošęs namų darbus ilgiau nei pusvalandį. „Žinoma, tiems dalykams, kurie jam įdomūs, jis gali skirti tikrai daug laiko ir knaisiotis ilgai. Tačiau ne todėl, kad kažkas jam tai uždavė, o todėl, kad jam pačiam taip norisi“, – pabrėžia S.Urbonavičius.
Iš tikrųjų Ignas visa galva pasinėręs į jį dominančią matematiką ir negaili jai dėmesio. Jaunuolis mokosi tikslinėje matematikos grupėje, kurioje ne tik gilinamasi į A lygio kursą, bet ir stengiamasi skirti laiko sudėtingesniems uždaviniams nagrinėti ar net įterpti gerokai sunkesnės „universitetinės“ matematikos pamokų.
Be to, Ignas nepraleidžia ir B.Budvyčio organizuojamų papildomų matematikos užsiėmimų, per kuriuos sprendžiami olimpiadiniai uždaviniai, lanko Nacionalinę moksleivių akademiją. „Tiesa, ten tapau labiau mokytoju nei mokiniu – pernai pats turėjau aštuntokų grupę, taigi tikėtina, kad ir šiemet ką nors mokysiu“, – prisipažįsta vaikinas.
Taigi Ignas mokosi daug, tačiau, kaip pats teigia, jokiai konkrečiai olimpiadai nesirengia. Vis dėlto artimiausias jo laukiantis išbandymas – šių metų lapkritį vyksianti Baltijos kelio olimpiada. Mokytojas B.Budvytis beveik neabejoja, kad į ją Ignas pateks be jokio vargo, ir prognozuoja, jog iš ten vaikinas turėtų parsivežti bent jau bronzą. „Nors antros vietos tikrai labai norėtųsi, tai pasiekti bus sunku – nelengva varžytis su tokiomis šalimis, kaip Lenkija, Vokietija ar Rusija”, – paaiškina mokytojas.
Dar svarbiau tai, kad kitąmet I.Urbonavičius vėl dalyvaus tarptautinėje matematikos olimpiadoje, į kurią be konkurso patenka visi kokios nors spalvos medalio laimėtojai. Paklaustas, ko iš jos tikisi, Ignas sako, kad norėtų pasirodyti bent jau ne prasčiau nei šiemet.
Į dalyvavimą įvairiuose konkursuose ir olimpiadose Ignas niekada nežiūrėjo kaip į kančią ar kažkokį priverstinį dalyką: ir mokytis, ir dalyvauti įvairiuose konkursuose jam paprasčiausiai įdomu. „Tai man yra tarsi tam tikra sporto šaka, kuri visai gerai sekasi, todėl ir nenoriu sustoti“, – palygina Ignas ir patikina, kad turimo laisvo laiko jam puikiausiai užtenka.
Beje, I.Urbonavičius yra pasižymėjęs ir kaip neblogas informatikas bei fizikas: pernai jaunuolis pelnė bronzą respublikinėje informatikos olimpiadoje, o su fizika sužibėjo net tarptautiniu lygmeniu: praėjusiais metais iš komandinės ES gamtos mokslų olimpiados parsivežė auksą, šiemet – sidabrą.
„Informatikos olimpiadoje man tiesiog pasiūlė dalyvauti, ir iš tikrųjų aš jai net nelabai ruošiausi, o dėl ES gamtos mokslų olimpiados – tai net nežinau, kodėl mane nusprendė pakviesti į atranką. Vis dėlto ją perėjau ir patekau į komandą, kurią sudaro fizikas, chemikas ir biologas. Aš buvau tas fizikas”, – sėkmingo pasirodymo priešistorę atskleidžia Vilniaus licėjaus mokinys.
Beje, Ignas neprisimena, jog kada būtų tekę mokytis per naktis – net prieš pat olimpiadas. Tiesą sakant, joms priartėjus jis elgiasi visai priešingai. „Geriausias pasirengimas – porą naktų prieš tai gerai išsimiegoti. Tuomet mintys būna skaidresnės, o smegenys nenuvargsta dar prieš tai, kol iš tikrųjų turės dirbti“, – pasakoja olimpiadininkas.