Netrukus Lietuvos knygynuose pasirodys išskirtinė knyga „Jausmų repeticijos. Metai su aktoriumi Vladu Bagdonu“. Šią knygą pradėsite skaityti kaip lėtus memuarus, o baigsite kaip karštligišką dienoraštį. Tai atskleidžia ir ši „Veide“ publikuojama knygos ištrauka.

2010 m. birželio 29 d., antradienis
Per mūsų susitikimus žiemą esame kalbėję apie „Otelo“ repeticijų pradžią. Kad repetavę „Meno forte“, svarstę, nuo ko pradėti, o Bagdonas pasiūlęs: gal pradėkim bėgti? Kur? Tiesiog imkim bėgioti. Taip prasidėjo „Otelo“ etiudai. Paskui nuvažiavo dirbti į Veneciją – savaitei, po kurios rodė viešą pirmos dalies repeticiją. Dezdemona – dvidešimt aštuonerių metų primabalerina Eglė Špokaitė, Jagas – trisdešimtmetis Rolandas Kazlas, tuo metu be galo populiarus televizijos laidų komikas. Ir nuolatiniai Nekrošiaus artistai – Margarita Žiemelytė, Kęstutis Jakštas, Povilas Budrys. Pirmą kartą „Meno forte“ vaidino Salvijus Trepulis ir Edita Zizaitė, grojo aktorius ir pianistas Tomas Kizelis. Repetavo ir daugiau aktorių, bet Nekrošiaus repeticijose taip būna – ne visada žinai, kas liks premjeroje. Liko broliai Jonas ir Viktoras Baubliai – menu gyvenantys kultūringi vilniečiai, režisieriaus pakviesti dalyvauti spektaklyje.
—
Pokalbis su Vladu Bagdonu
– Venecijoj davė mums teatrėlį prie pat jūros – išeini iš teatro ir gali merkt kojas į vandenį. Modernus teatrėlis betoninėm grindim. Apklijavo izoliacine juosta keletą scenos vietelių – bus balutės. Pripylė vandens po pusę kibiro. Etiudai – šokinėjam per balas. Bet iš pradžių pradėjom bėgioti, vienas kitą vaikytis. Per kėdes, per balas prisišokinėjom. Visi kartu kūrėm atmosferą.
Mes gyvenome armėnų vienuolyne. Gavom po celę. Tikros celės, gal penkių kvadratinių metrų. Lova, stalelis. Vienuolynas turėjo nemažą ir labai gražų rožyną. Man atrodo, ten dirbo vienas vienintelis prižiūrėtojas armėnas, jis retkarčiais pasirodydavo. Penktadieniais, šeštadieniais ten vykdavo arba vestuvės, arba kažkas panašaus. Mes žiūrėdavom, kaip šampaną laka kibirais, begėdiškai bučiuojasi prie kiekvienos rožės. Buvo smagu. Labai smagu.
Graži atrakcija – repeticijos Venecijoje. Kas galėjo apie tai pasvajoti? O dar broliai Baubliai, jie taip džiaugėsi Venecija. O dar saulėtos dienos. Dar gali nuvažiuoti prie Brodskio kapo į tą salelę. Gali pavaikščioti per pietus po Veneciją.
Po savaitės repeticijų atėjo komisija, pamatė, ką vaidinam, ir pasakė, kad tai labai gerai. Grįžom į Vilnių ir toliau dirbom. Ne iškart pavyko. Kai scenoje atsirado laiveliai, supratau, kad spektaklis bus, ir mes jį greitai padarysim. Po metų vėl nuvažiavom į Veneciją. Tada savaitę repetavom kitoj erdvėj, ten vyksta Venecijos bienalės – tuose sandėliuose, kur virvių rišyklos buvo. Ir, kiek prisimenu, ten kūrėme šokį su Dezdemona. Ta scena truko ilgai. Gal dešimt minučių. Kritikui Franco Quadri taip patiko…
– Tai jau 2000-ųjų liepa. Tada viešai parodėte antrąjį ir trečiąjį veiksmus. Jūsų „Otelas“ buvo Venecijos bienalės programos dalis – būsimos premjeros work in progress, į kurį net bilietus pardavinėjo ir recenzavo. Kaip tik Quadri tada parašė, kad Nekrošiaus repetuojamas „Otelas“ – šedevras.
– Per premjerą Venecijos bienalės atidaryme Otelo ir Dezdemonos šokis buvo sutrumpintas iki kokių trijų minučių. Tada Quadri sakė: „Kaip jūs galėjot, ten buvo taip gerai, taip gerai…“ Išbarė mus.
– Pasaulinė premjera – 2001 metų kovo 2-ąją, lietingą dieną. Bet stiprus lietus, rašiusiųjų pastebėjimu, neatbaidė žiūrovų. Venecijos bienalės atidarymas.
– Savaitę iki premjeros mes labai intensyviai repetavom. Nusigalavom visai. Pasižiūrėk į Romo Požerskio nuotrauką po spektaklio, kuris įvyko Venecijoj – visi atrodom liūdni ir iškankinti. Toks įspūdis, lyg tik ką iš Osvencimo. Privargom kaip reikiant, bet pavyko su tuo spektakliu. Žinai, tai buvo atrakcija ne tik Baubliams. Čia ir Lietuvos teatrui įvykis. Premjera ne kur nors artimo užsienio scenytėje. Venecijoj!
—
Keista, 2001 metais žodžiai „Venecijos bienalė“ Lietuvoje dar skambėjo kaip „kita planeta“, nors vyko ji 49-tą kartą, o Lietuva jau visą dešimtmetį buvo atvira pasauliui. Bet Venecijos bienalė Lietuvoje labiau domino ne teatro, o vaizduojamojo meno žmones. Jie ten ir įžengė pirmi, dar 1999-aisiais buvo eksponuojami Eglės Rakauskaitės ir Mindaugo Navako darbai. Tuomet dailininkų ir dailėtyrininkų kelionę į Veneciją parėmė Soroso šiuolaikinio meno centras. Lietuvių teatro pasirodymas įspūdžio tėvynėje nepadarė. Sukviesti į ministeriją žurnalistai tyliai žiūrėjo į sugrįžėlius ir nesugalvojo, ko galėtų jų paklausti. Iš tiesų, apie ką teirautis po gastrolių: kaip artistai jautėsi, kaip žiūrovai žiūrėjo, ar suprato, ar daug plojo? Nekrošiaus aktoriai jau antrą dešimtį metų atsakinėja į tuos pačius klausimus. Aktoriai keičiasi, klausinėtojai irgi, pačių gastrolių lygis ir reikšmė nevienoda, o klausimai nuklausinėti negyvai ir nebeišsitaria, tik kabo ore – lyg nebyli gėda. Tai apie ką kalbėtis? (…)
Po tokio triumfo pačioje Venecijoje Bagdonas gana droviai, beveik atsiprašinėdamas (o iš tiesų gal slėpdamas apmaudą), tylintiems lietuvių žurnalistams aiškino, kad Lietuvoje į didelę menininkų sėkmę reaguojama abejingai, kaip į savaime suprantamą dalyką. „O juk mene nebūna savaime suprantamų dalykų. Būti nugalėtoju tokiame forume, koks yra per šimtą metų trunkanti Venecijos bienalė, – didelė garbė. Todėl manau, jog trečiajame tūkstantmetyje mes padarėme neblogą žingsnį, kad teatro menas klestėtų. Ir, nepykite, dėl to aš porą trejetą dienų pasipuikuosiu.“ Laikraščio suredaguota! Juk žadėjo paįsivaizdinti. (…)
Praėjus gal mėnesiui po premjeros, ėmiau interviu spaudai, kalbėjomės su Bagdonu, jau Nacionalinės premijos laureatu. Kaip jį veikia ta neviltis, kurią vaidina? Ar tokie vaidmenys nedaro įtakos artisto gyvenimui? Anuomet išgirdau: „Yra kažkas pavojinga, net nežinau kam. Gal perdedu, gal pavojinga – ne tas žodis. Vaidindamas Otelą pirmą sykį suvokiau, kad galima gana nemaloniai išsidraskyti. Gerokai anksčiau per pasisėdėjimus po kūrybinių vakarų gerbėjai ar rengėjai manęs vis klausdavo, kaip po spektaklio sugrįžtu į normalų gyvenimą. Stengdavausi neironizuoti, rimtai ir švelniai atsakyti, neparodyti, kad man tas klausimas juokingas, kad jo nesuprantu. (…) Vaidindamas „Otelą“, pirmą sykį supratau, kad tai nėra juokingas klausimas. Būna atvejų, kai jis turi prasmę. Norėtųsi, kad „Otele“ tai išliktų kuo ilgiau. O kokia to kaina, pamatysime vėliau, kada nors. Dabar vidinis ir emocinis subyrėjimas po spektaklio turi dvejopą prasmę: ir malonumą, ir kartu fizinį skausmą. Norėčiau, kad abu tie pojūčiai tęstųsi, o ne išliktų kuris nors vienas. Vargu ar įmanoma išpešti iš Otelo vaidmens vien malonumą. Ne, dar nesu pasiekęs tokio lygio.“
Praėjo dešimt metų, o man rūpi tas pats: ką su aktoriumi daro Otelas, kaip jis tai išgyvena. Bet kažkodėl buvo sunku suformuluoti klausimą, o jis pasakojo apie repeticijų laikus – linksmas istorijas apie aršius uodus armėnų vienuolyne. Arba apie tai, kad jam iškart buvo aišku, kaip turi vaidinti pasmaugęs Dezdemoną, nes gavo iš režisieriaus „veiksmų partitūrą“: Otelas ramiai, kone abejingai dėlioja gėlių vazonus aplink Dezdemonos kūną. Maždaug dešimties minučių tyla, kurią trupė vadina šermenimis, o kritikai aprašo kaip vieną labiausiai sukrečiančių scenų. Kaip jis to sukrėtimo pasiekia? Paprastai: „Veiksmo partitūra yra, ir tas labai paveiku. Supratau, kad Eimis ir pats tą viską išgyveno savy ir sušnekėjo, ką Bagdonas turės daryti veiksmo metu. Kas jam ten galvojosi ar kas sieloj virpėjo, čia jau jo reikalas. Šitą sceną iškart supratau ir man nebuvo sunku ją atlikti.“
Dauguma rusiškų recenzijų parašytos po pirmojo vaidinimo Vilniuje 2000-ųjų lapkritį. Maskvietė kritikė Marina Davydova tada priminė, kad šiais laikais teatre nebepavyksta suvaidinti tragedijų, nes tragiški siužetai, ypač klasikiniai, visiems žinomi, kelia publikai juoką. Viename Maskvos teatrų kaip tik panašiu laiku taip pat buvo pastatytas „Otelas“, žiūrovai per spektaklius visą laiką prunkštė, o kai finale mauras ištardavo: „Ar tu meldeisi šį vakarą, Dezdemona?“, – salėje pasigirsdavo atviras kvatojimas. Kodėl Davydova tą pasakojo recenzijoje apie Nekrošiaus spektaklį? Todėl, kad „Nekrošius sugrąžina kritikos ir publikos beveik jau palaidotą žanrą į šiuolaikinę sceną, o Vladas Bagdonas, siautulingo temperamento ir fantastinės vyriškos energetikos artistas, įrodo, kad ir aistrą, ir pamišėlišką pavydą galima suvaidinti įtikinamai.“
Šitas stebuklas 44 kartų vežtas į užsienio gastroles. Iš viso parodyta apie 100 spektaklių. Iš jų Lietuvoje suvaidinta tik 12.

P.S. Po „Otelo“ premjeros Venecijos bienalėje Lietuvos vyriausybė skyrė Eimuntui Nekrošiui premiją. „Lietuvos žinios“ pranešė: „Vyriausybę sužavėjo R.Vanagaitės vyro vaidmuo.“ (Lietuvos žinios, 2001, gegužės 5) Rūta Vanagaitė tuo metu dirbo Ministro pirmininko patarėja.

Rūta Oginskaitė

Apie autorę ir knygą
Rūta Oginskaitė – teatro ir kino kritikė, Lietuvos kinematografininkų sąjungos narė. Yra paskelbusi daug straipsnių ir recenzijų apie dramos teatro spektaklius, kino filmus, pokalbių su režisieriais ir aktoriais. Knygų „Aleksandra Staškevičiūtė“ (1991), „Teatras be pasakų“ (2000), „Nes nežinojau, kad tu nežinai: knyga apie Vytautą Kernagį“ (2009), „Nuo pradžios pasaulio: apie dokumentininką Robertą Verbą“ (2010) autorė.
O naujausia knyga „Jausmų repeticijos“ – pokalbiai su Vladu Bagdonu apie tai, kas išgyventa, ir apie jo šiandieną. Aktoriaus akimis regime jo vaikystės Vilnių, septintojo dešimtmečio Konservatoriją. Vėliau Jaunimo teatras, jo užkulisiai, gastrolių po Lietuvą atmosfera, darbas su Dalia Tamulevičiūte, su Eimuntu Nekrošiumi – nuo pirmųjų šio režisieriaus žingsnių iki spektaklių, pelniusių tarptautinę šlovę. Knygą rėmina vieni metai – 2010-ieji.