Išvada, kad po vadinamojo Arabų pavasario Viduriniai Rytai pasikeitė neatpažįstamai, nieko nebenustebinsi. Visuotiniai protestai, po politinio islamo pakilimo įvykęs kietas nusileidimas, krikščionių pogromai, režimo pasikeitimai ar kruvini pilietiniai karai – tai yra raktiniai žodžiai, pasitelkiami apibūdinant dabartinę padėtį regione.

Vis dėlto ji nėra visur panaši. Štai Iranas ir karščiausiu Arabų pavasario metu, ir dabar išliko ramus, o Saudo Arabija bei Turkija savo visuomenių bruzdėjimo užuomazgas sugebėjo palyginti nesunkiai užgesinti. Tačiau regiono galios pusiausvyra pakito ir nenustoja keistis. Kaip vieną pavyzdžių galima paimti Egiptą, kuris po chaotiškų režimo pasikeitimų (bent kol kas) pasitraukė iš įtakingiausių regiono valstybių ketvertuko, sudaryto iš prieš tai minėtų valstybių.
Įdomiausiai šiuo metu klostosi JAV sąveika su pagrindiniais regiono sąjungininkais Saudo Arabija bei Turkija ir esminiu priešininku – Iranu. Paradoksalu, bet pastaruoju metu sąjungininko ir priešininko sąvokos šiuose santykiuose pradeda keistis. Kai kada netgi pradeda matytis ženklų, indikuojančių tai, kas anksčiau atrodė neįtikima: sąjungininkai ir priešininkai pamažu perima vieni kitų požymius.

Saudo Arabijos diplomatinis akibrokštas

Prieš keletą savaičių buvo išrinktos penkios nenuolatinės Jungtinių Tautų (JT) Saugumo tarybos narės, tarp kurių buvo ne tik Lietuva, bet ir Saudo Arabija. Nepaisant to, nepraėjus nė 24 valandoms po balsavimo ir neatslūgus, atrodytų, nuoširdžiam pergalės šventimui, Saudo Arabija atsisakė šios pozicijos. Beprecedentis veiksmas savo netikėtumu suglumino visą tarptautinę bendruomenę. Faktas atrodė juolab stulbinantis, nes Saudo Arabija ne tik per diplomatinius kanalus aktyviai siekė šios pozicijos, tačiau ir specialiai jai rengė diplomatus.
Tarptautinių santykių apžvalgininkai JAV iš karto pradėjo kalbėti apie vis labiau žiojinčią properšą santykiuose su viena svarbiausių regiono sąjungininkių. Tokia nuomonė iš tiesų turi pagrindo: kaip žinoma, apie sprendimą nebuvo informuoti netgi patys aukščiausi JAV diplomatai.
Dar aiškesnės aplinkybės tampa pažvelgus į tai, kaip šį veiksmą aiškino patys Saudo Arabijos diplomatai. Jų žodžiais, tokį pasirinkimą lėmė JT dvejopų standartų politika bei tarptautinės bendruomenės neįgalumas užtikrinti visuotinę taiką ir saugumą. Šią diplomatinę vingrybę verčiant į žmonių kalbą, akivaizdi žinutė yra tokia: JAV nepakankamai stengiasi nutraukti smurtą Sirijoje. Jei kalbėtume dar konkrečiau, Saudo Arabija piktinasi, kad JAV nesiima karinių priemonių nuversti Basharo al Assado režimą, o tiesiog ieško dingsčių išvengti realiai įpareigojančios atsakomybės už saugumą regione.
Tai nieko naujo. Vidurinių Rytų regiono musulmoniškos valstybės, nors ir yra vienos konfliktiškiausių bei nesibodinčių dėl menkiausios priežasties griebtis ginklo, tačiau tokiai situacijai tapus sunkiai suvaldomai pačios ne tik beveik niekada nesiima ryžtingų veiksmų, kad sustabdytų besiliejantį kraują, bet ir įžūliai reikalauja, jog tą padarytų Vakarų pasaulis, o dar trumpiau tariant – JAV. Suprantama, šis reikalavimas užmaskuojamas apeliavimu į tarptautinę bendruomenę (konkrečiai – JT), tačiau situacijai nekintant aštriausia kritika dėl neveiksnumo sminga ne į tikrąją ryžtingesnių veiksmų sabotuotoją Rusiją, bet į JAV.
Tiesa, užkliūva ne tik sprendimai dėl Sirijos. Kaip teigia Columas Lynchas iš „Foreign Policy“, ne paskutinės susierzinimo priežastys yra sumažėjusi parama Egipto kariuomenei bei (tai ypač svarbu) pasikeitusi JAV pozicija Irano atžvilgiu.

Dilemos dėl Irano ir Turkijos veiksnys

JAV santykiuose su Iranu pastaruoju metu iš tiesų įvyko beprecedenčių pokyčių. Iš pradžių akis į akį susitiko abiejų valstybių diplomatijos vadovai Johnas Kerry ir Javadas Zarifas, o galiausiai įvyko tai, ko nebuvo nuo 1979 m., – JAV prezidentas Barackas Obama paskambino neseniai išrinktam nuosaikesniam Irano prezidentui Hasanui Rouhani. Kaip žinome, po 1979 m., kai buvo nuverstas JAV palaikomas šacho režimas, JAV ir Irano santykiai niekada nebuvo geri.
Kas lėmė šį netikėtą priešiškų valstybių santykių lūžį (tai tikrai dar ne proveržis)? Priežastys kol kas miglotos, tačiau aplinkybės leidžia suponuoti patikimus spėjimus. Pirmiausia B.Obama per antrąją savo kadenciją, kaip ir dažnas dviejų kadencijų prezidentas, iš tiesų nori įspausti ryškų pėdsaką tarptautinėje politikoje, o santykių su Iranu sureguliavimas būtų jau šis tas. Taip pat svarbu paminėti, kad dabartinis valstybės sekretorius J.Kerry rodo norą ieškoti kompromiso su Iranu (be abejo, ne be B.Obamos palaiminimo), kuris buvo beveik neįmanomas per ankstesnės sekretorės Hilary Clinton kadenciją.
Savo ruožtu Iranas jaučiasi pažeidžiamas po ilgalaikės konfrontacijos su Vakarais. „New York Times“ pabrėžia, kad Irano antiamerikietiška retorika pastaruoju metu praranda savo ideologinį paveikumą regione ir pasaulyje, ypač turint omenyje katastrofiškus tarptautinių viešųjų ryšių pralaimėjimus remiant Assado režimą, po kurio sunitų ir šiitų tarpkonfesinė neapykanta tapo dar nuožmesnė.