Rugpjūčio 31 dieną bus baigtas vienas skaudžiausių ir ilgiausių šių laikų karų: Irake dislokuotas amerikiečių karių kontingentas tą dieną baigs visas kovines užduotis. “Nuo kovinių operacijų, vadovaujamų mūsų karių, link civilinių projektų, vadovaujamų mūsų diplomatų”, – taip JAV prezidentas Barackas Obama apibūdina karinės misijos “Audra dykumoje”, prasidėjusios prieš 20 metų, oficialią pabaigą.

Tuomet, 1990-ųjų rugpjūčio 2-ąją, Irako diktatoriaus Saddamo Husseino pajėgos įsiveržė į Kuveitą, o šis žingsnis paskatino atsakomuosius JAV karinius veiksmus, kurių pabaigos teko laukti du dešimtmečius.

JAV veiksmai iš pradžių buvo vertinami teigiamai. 1990–1991 m. Persijos įlankoje vykęs karas, pavadintas operacija “Audra dykumoje”, sulaukė didelio tarptautinės bendruomenės, netgi arabų šalių pritarimo. Tačiau kai amerikiečiai 2003-iaisiais įsiveržė į Iraką, visame pasaulyje tai sukėlė daug prieštaravimų ir išprovokavo didelį pasipriešinimą, neslūgstantį iki šiol.

Kritikai abejoja, ar Vašingtono pastangos buvo vertos daugybės žmonių aukų ir didelės žalos Jungtinių Valstijų tarptautiniam įvaizdžiui. “Mūsų politikos kaina buvo labai didelė – didesnė nei reikėjo ir, ko gera, didesnė, negu bus gauta naudos, – dabar pripažįsta strateginių tyrimų centro “Brookings Institution” ekspertas Michaelas O’Hanlonas.
Tiesa, norint galima įžvelgti ir teigiamų aspektų. Esą nuvertus S.Husseino režimą JAV Iraką galinčios laikyti savo sąjungininku. Be to, Vašingtonui esą nebereikia rūpintis dėl pavojingo diktatoriaus regione, kuris būtų priešiškai nusistatęs prieš Jungtines Valstijas ir jų sąjungininkus.

Tačiau amerikiečiai priversti pripažinti karčią tiesą: 20 metų vykdyti kariniai veiksmai, kuriuos lyg ir turėjo pateisinti graži misija transformuoti Artimuosius Rytus į demokratinį regioną, šiuo požiūriu visiškai nepasiteisino. Juo labiau nepasiteisino tikslas šiame regione prievarta įvesti taiką.

Tarptautinių santykių tarybos analitikas Stephenas Biddle’as teigia, kad S.Husseino diktatūros žlugimas atvėrė Pandoros skrynią ir kaip tik nulėmė smarkų įtampos padidėjimą tarp kurdų ir arabų, sunitų ir šiitų.

Blogiausia, kad net Irako karo pabaigoje įtampa tik didėja. Štai liepą Irake per smurto išpuolius žuvo beveik dvigubai daugiau taikių gyventojų nei birželį. “Man įdomu, ar šio pavyzdžio poveikis nebuvo priešingas tam, kokio tikėtasi”, – baigiantis Irako karui dabar retoriškai klausia S.Biddle’as.

Lygiai taip pat nesitikėta, kad S.Husseino nuvertimas suteiks daugiau ryžto Vašingtono priešui Iranui ir kad Teheranas užmegs ryšius su pagrindinėmis Irako šiitų partijomis.

Afganistane – dar vienas fiasko

Ne ką mažiau klausimų kelia ir amerikiečių argumentas, esą Irakui pinigų buvo išleista per daug, o tai išsekino išteklius, skirtus kovai su talibais Afganistane. Mat ir ši JAV misija, kurios pabaigos vis dar nematyti, kelia daug prieštaravimų ir vis dažniau vadinama į aklavietę patekusiu karu.

Juk visai neseniai buvo paskelbti slapti dokumentai, kurie galutinai sukompromitavo JAV tose srityse, kuriose ir taip buvo nemažai abejonių tiek dėl misijos tikslų, tiek dėl priemonių.

Visų pirma mažai kam bekyla abejonių, kad operacija Afganistane tikrai nėra jokia taikos palaikymo misija, net jei šiuos veiksmus būtent taip formaliai vertina JAV sąjungininkės, įskaitant ir Lietuvą.

Juolab kad JAV kaip įmanydamos siekia atitolinti karių išvedimo iš Afganistano terminą (dabar jau abejojama, kad kariai iš Afganistano ims trauktis kitų metų vasarą), lyg desperatiškai mėgindamos suspėti pasiekti kokį nors apčiuopiamą tikslą ir neišeiti iš Afganistano taip pat nuleista galva, kaip ir iš Irako.