"Scanpix" nuotr.

2016-ieji JAV – prezidento rinkimų metai, ir jų bumas kartu su prezidentiniais debatais prasidėjo jau 2015-aisiais. Dabartiniam šalies prezidentui Barackui Obamai paliekant postą, pokyčiai tiek šalies vidaus, tiek užsienio politikoje galėtų atrodyti neišvengiami. Respublikonų ir demokratų kandidatams savo išskirtinumą pabrėžti lengviau, kai kalbama apie šalies vidaus politiką. Analizuojant jų pristatomus šalies užsienio politikos planus, rasti skirtumų tarp kandidatų sunkiau. Visgi kokie gi tie skirtumai ir panašumai?

Justina Poškevičiūtė, geopolitika.lt

Partijų kandidatai

Respublikonų partijos kandidatų sąrašas šioje rinkimų stadijoje (angl. „primaries“ – pirminiai rinkimai partijos lyderiams išsiaiškinti) ne vieną gali kiek sugluminti, mat kandidatų yra net 13. Tarp jų – George’o W.Busho brolis, buvęs Floridos gubernatorius Jebas Bushas, verslininkas Donaldas Trumpas, JAV politiko Rono Paulo sūnus, Kentukio valstijos senatorius Randas Paulas, Floridos valstijos senatorius Marco Rubio, Teksaso valstijos senatorius Tedas Cruzas ir neurochirurgas Benas Carsonas. Naujausios rinkėjų apklausos rodo, kad šiuo metu pirmauja D.Trumpas, gavęs apytiksliai 28 procentus visų apklaustų respublikonų balsų.

Visi kandidatai pasisako už oro reidų regione tęsimą ir dauguma, įskaitant H.Clinton, yra už oro atakų ir jų taikinių sąrašo plėtimą.

Demokratų partijos kandidatų pozicijas ir reitingus sekti daug lengviau, mat jų yra tik trys. Tai – buvęs Merilando valstijos gubernatorius Martinas O‘Malley, buvusi JAV valstybės sekretorė Hillary Clinton ir dabartinis Vermonto valstijos senatorius Bernie Sandersas. Anot 2015-ųjų gruodžio reitingų, M.O‘Malley‘į palaiko vidutiniškai tik per 4 proc. demokratų rinkėjų, tad nenuostabu, kad žiniasklaidoje daugiau dėmesio skiriama B.Sandersui ir H.Clinton politikai, tikintis, kad vienas iš jų taps Demokratų partijos kandidatu.

Kova su terorizmu ir „Islamo valstybe“

Pagrindinė eteryje besisukanti JAV užsienio politikos tema tiek respublikonų, tiek demokratų debatuose yra JAV kova su terorizmu ir „Islamo valstybe“ (ISIS arba “Daesh”) bei pilietinis karas Sirijoje. Įdomu pažymėti, kad šiuo klausimu abiejų partijų kandidatų pasisakymai skiriasi ne tiek daug, kaip būtų galima tikėtis. Visi kandidatai pasisako už oro reidų regione tęsimą ir dauguma, įskaitant H.Clinton, yra už oro atakų ir jų taikinių sąrašo plėtimą.

Beveik visi respublikonų kandidatai (išskyrus T.Cruzą, Carly Fioną ir R.Paulą) pasisako už JAV karių dislokavimą regione, o buvęs Pensilvanijos senatorius Rickas Santorumas nurodo net ir konkretų karių skaičių: net 10 tūkst. Beveik visi respublikonų kandidatai pasisako už visišką durų Sirijos pabėgėliams uždarymą, o T.Cruzas ir J.Bushas teigia priimsiantys tik Sirijos krikščionis. Demokratų gretose visi pasisako už Sirijos pabėgėlių priėmimą.

Absoliučiai visi kandidatai į prezidentus akcentuoja karinį šios problemos sprendimą.

Kovos su ISIS strategijos kontekste labiausiai išsiskiria du kandidatai. Vienas jų – Respublikonų partijos kandidatas R.Paulas. Jis ne tik pasisako prieš bet kokį JAV pajėgų dislokavimą Sirijoje ir Irake, bet ir kaltina agresyvesnius savo partijos bendražygius padėjus susiformuoti šiai teroristų grupuotei: „ISIS egzistuoja ir stiprėjo dėl „vanagiškos“ mūsų partijos narių politikos, jie tiekė ginklus [Sirijos sukilėliams], kurių dauguma buvo susigrobta „Islamo valstybės“. Tie patys aršesni politikai norėjo bombarduoti Assadą, tai būtų tik palengvinę „Islamo valstybei“ darbą.“

Kitas kandidatas į JAV prezidentus, nurodantis JAV užsienio politiką kaip faktorių, padėjusį susiformuoti „Islamo valstybei“, yra B.Sandersas. Garsiai pasisakęs (ir dabar tą patį tvirtinantis) prieš JAV invaziją į Iraką 2003-iaisiais, B.Sandersas teigia, jog ši invazija ir po jos prasidėjęs regiono destabilizavimas lėmė tokių grupių kaip ISIS susiformavimą. Gal kiek keista tai, kad ir B.Sandersas, ir R.Paulas vis dėlto pasisako už oro antpuolių “Daesh” užgrobtose teritorijose tęsimą. Tad absoliučiai visi kandidatai į prezidentus akcentuoja karinį šios problemos sprendimą.

Debatų temos ir jų stygius

Čia aiškėja pačios žiniasklaidos korporacijų vaidmuo formuojant nuomonę ne tik kasdienėmis žiniomis, bet ir parenkant debatų temų spektrą.

Tikriausiai vienas didžiausių dviejų partijų kandidatų skirtumų kol kas yra jų požiūris į klimato kaitos problemą: demokratų kandidatai klimato kaitą laiko spręstina ir svarbia problema, o respublikonų kandidatų pozicijos svyruoja nuo klimato kaitos neigimo apskritai (B.Carsonas, D.Trumpas, R.Santorumas, Mike Huckabee) iki jos pripažinimo problema ir stabdymo iniciatyvų įvardijimo (Johnas Kasichas, Chrisas Christie). Įdomu tai, kad respublikonų kandidatų debatuose klimato kaita nėra minima pačių CNN debatų vedėjų: jie kandidatų neklausė apie klimato kaitą net po ką tik įvykusios Jungtinių Tautų klimato kaitos konferencijos Paryžiuje. Čia aiškėja pačios žiniasklaidos korporacijų vaidmuo formuojant nuomonę ne tik kasdienėmis žiniomis, bet ir parenkant debatų temų spektrą.

Taigi ir respublikonų, ir demokratų debatuose svarbu ne tik tai, apie ką kalbama, bet ir tai, apie ką nekalbama. Klimato kaita kaip didžiulis klaustukas tebekybo virš respublikonų.

Be to, yra daugybė įvairiausių užsienio politikos temų, kurios dar nebuvo minimos ar akcentuotos nė vienos partijos kandidatų. Tai ir pozicija Izraelio atžvilgiu, situacija Libijoje, tarptautinė prekyba, Europos Sąjungos ir JAV susitarimas dėl transatlantinės prekybos ir investicijų partnerystės (TTIP), JAV santykiai su Rusija, padėtis Ukrainoje ir aibė kitų.

Žinoma, diskutuoti visomis užsienio politikos temomis tiesiog neįmanoma, bet įmanoma jas išplėsti už kovos su „Islamo valstybe“ ir terorizmu ribų.

Kas turi paaiškėti ateityje

Dėl šalies vidaus politikos smarkiai nesutariantys demokratai ir respublikonai kai kuriais užsienio politikos klausimais nesiskiria tiek daug, kaip galima būtų manyti.

Apžvelgiant šią, pirminę, JAV prezidento rinkimų stadiją, peršasi pora išvadų. Pirmoji – dėl šalies vidaus politikos smarkiai nesutariantys demokratai ir respublikonai kai kuriais užsienio politikos klausimais nesiskiria tiek daug, kaip galima būtų manyti. Vidaus politikos temos – abortai, imigracija, socialinė politika ir kitos – skiria šių partijų kandidatus vieną nuo kito gana ryškiai, o štai kovos su „Islamo valstybe“ siūlomoje politikoje nematome nė vieno kandidato, pasisakančio už karinių veiksmų Sirijoje ir Irake stabdymą.

Kaip taikliai pažymi garsus JAV mokslininkas ir politikos veikėjas Noamas Chomsky, D.Trumpo, iš kurio tiesmukiškų, seksistinių ir konkretesniais skaičiavimais nepagrįstų pasisakymų dažnai šaiposi žiniasklaida ir kiti rinkimų kandidatai, politika nesiskiria nuo kitų jo partijos kandidatų taip smarkiai, kaip pastarieji ją kartais pristato.

Kita išvada – aiškesni visų kandidatų skirtumai išryškės ateityje, jiems diskutuojant iki šiol neakcentuotais užsienio politikos klausimais. JAV vaidmuo tarptautinėje ginklų prekyboje, TTIP, JAV santykiai su Saudo Arabija ir šios šalies vaidmuo kovoje su „Islamo valstybe“ ir konflikto Jemene atžvilgiu, JAV nepilotuojamų lėktuvų politika, šalies bendradarbiavimas su Kinija ir virtinė kitų užsienio politikos klausimų gali padėti atsakyti ir į kitą klausimą – kokio platumo užsienio politikos spektras iš tikro reprezentuojamas šalies prezidento rinkimuose?

N.Chomsky ne viename savo interviu yra sakęs, kad politinis spektras JAV politikoje nėra siauras, kaip kartais kritikuojama. Jis platus, tačiau prasideda nuo centro ir tęsiasi iki beveik iš to spektro iškrentančios ekstremalios dešinės. Na, o kaip yra iš tikrųjų, parodys 2016 metai.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. sausio 22 d.