Valstybė šiemet žada finansuoti tik 19 tūkst. pirmakursių studijas – tai net trimis tūkstančiais mažiau nei pernai. O Seime pradėtas svarstyti naujas Švietimo įstatymas, kuris, kaip tikimasi, iš pagrindų supurtys mokyklų gyvenimą. Apie tai “Veidas” kalbasi su švietimo ir mokslo ministru Gintaru Steponavičiumi.

– Dar pernai gruodį turėjo būti parengtas naujas Švietimo įstatymas. Žadėta, kad jis išspręs daugelį įsisenėjusių problemų, pavyzdžiui, padės kurtis privačioms švietimo įstaigoms. Tačiau Seimui jis pristatytas tik dabar. Kodėl?

– Pernai vasarą Seimui pateikėme kelių Švietimo įstatymo straipsnių pataisas, tačiau tada joms nebuvo pritarta. Todėl dabar teikiame svarstyti visą įstatymą. Jame numatoma įteisinti mokyklų įvairovę, platesnes galimybes tėvams rinktis mokymo programas, galimybę finansuoti lygiomis teisėmis ne tik valstybines ir nevalstybines mokyklas, bet ir ikimokyklinio ugdymo bei neformalių švietimo įstaigų programas. Dėl įstatymo daug diskutuojama.

Tačiau ir be įstatymo vyksta daug pokyčių: tarkime, iš mokyklų išgyvendinami biurokratiniai trukdžiai. Be to, su Sveikatos apsaugos ir Aplinkos ministerijomis esame sutarę, kad būtų supaprastintos higienos normos ir mokyklos galėtų steigtis ne tik atskiruose pastatuose, kaip senamadiškai manoma dabar. Taigi  mokyklėlės galės atsirasti besikuriančiuose rajonuose, kaimo vietovėse, na, kad ir Vilniaus Perkūnkiemyje ar Bukčiuose.

– Ar esama jėgų, kurios priešinasi naujovėms?

– Ne tiek priešinasi, kiek laikosi kitokios nuomonės. Daug žmonių vis dar tikisi, kad mokyklų tinklo pertvarka gali sustoti nuėjusi du trečdalius kelio ir kad vėl gyvuos vidurinės mokyklos. Galiu pasakyti: pagal naują įstatymą bus įvairių mokyklų, tačiau vidurinės gyvuos tik iki 2012 metų.

– Pažangūs mokyklų vadovai šiandien juos kamuojančias problemas vardija dešimtimis. Ar naujasis įstatymas rengiamas įsiklausant ir į kritikų siūlymus?

– Tai ne ministerijos tarnautojų rengtas projektas, o švietimo bendruomenės darbo vaisius. Būtent jie pageidavo, kad atsirastų regioninio tipo mokyklos, būtų aiškus finansavimo modelis, mokymo metodikų įvairovė. Dvejus metus diskutuojame, manau, reformos jau seniai prisirpo.

– Ar šis įstatymas išspręs korepetitorių problemą?

– Manau, kad ši problema išpūsta. Pastarųjų metų brandos egzaminų rezultatai rodo, kad daugelio rajonų abiturientai, kurie neturi galimybės samdytis korepetitorių, egzaminus išlaiko ne prasčiau nei didžiųjų miestų abiturientai. Tai greičiau psichologinis tėvų noras užtikrinti savo vaikams sėkmę. Tačiau ministerija turi užkirsti kelią interesų konfliktui, kai mokytojai neišdėsto savo dalyko, o po pamokų dirba kaip korepetitoriai.

– Akivaizdu, kad dabartinė sistema neskatina mokytojų siekti gerų darbo rezultatų. Kodėl nebandoma keisti tvarkos?

– Bandome. Pirmiausia turime skatinti geriausius mokytojus, ir nuo to pradedame. Panaikintas 51 dokumentas iš 140, reglamentuojantis mokyklų veiklą. Kūrybingiems pedagogams ir mokyklų vadovams tai didelė paspirtis, leidžianti gyventi ne dėl popierių, o dėl vaikų.

Pernai koregavome ir mokytojų darbo užmokesčio sistemą – kad pačios mokyklos remtų ir skatintų geriausius pedagogus. Nenormalu, kai mokytojas, dirbantis su 28 ar 30 mokinių, vertinamas pagal tą patį kurpalių, kaip dirbantis su šešiolika.

– Tačiau Lietuvoje gyva “švogerizmo” sistema. Gana dažnai skatinami ne geriausiai dirbantys, o draugai.

– Pripažįstam – šalia daugybės talentingų mokytojų bei vadovų yra ir sėdinčių ne savo rogėse. Todėl ir mokyklų steigėjams esu ne sykį sakęs, kad jau veikia mechanizmai, leidžiantys inicijuoti neeilinį mokytojų kvalifikacijos patikrinimą ir atestacijas vadovams, kurių įstaigos rezultatai nepateisina lūkesčių. Jeigu tėvai turi pagrįstų skundų dėl mokytojų, o vadovas nesugeba atleisti tokio darbuotojo, nedaug jis tėra vertas.

– Smurtas mokyklose – viena didžiausių nūdienos problemų. Ką ministerija daro, kad padėtis pasikeistų?

– Dar 2007 m. buvo priimti sprendimai, leidžiantys daryti sisteminius pokyčius, ir skirta lėšų jiems įgyvendinti. Penkiuose šimtuose mokyklų iš 1300 pradėtos diegti sėkmingiausios pasaulio patyčių išgyvendinimo programos. Ir jau matome, kad ten, kur jos įgyvendinamos, patyčių mažėja, keičiasi bendruomenių santykiai. Ir nevyriausybinės organizacijos pripažįsta, kad švietimo sistemoje šią problemą stengiamasi įveikti.

Žinoma, galime dėti milžiniškas pastangas, mokyti gražaus elgesio normų ir vaikus, ir mokytojus, bet kai iš politikų ir visuomenės autoritetų girdime nepakantumą žmogaus kitoniškumui, pasijuntame esą donkichotai. Bet mes vis tiek stengsimės.

– O mokykla, kurioje mokosi Jūsų sūnus, ar įsitraukusi į šią veiklą?

– Taip. Neseniai dalyvavau tėvų susirinkime. Buvo pristatoma, kaip mokykla dalyvauja “Alweus” programoje. Beje, prieš metus pedagogams pats patariau nepraleisti progos įsitraukti į šią veiklą. Džiaugiuosi, kad mokyklos taryba nepažiūrėjo pro piršus – ir mokiniai, ir net tėvai pradeda rimčiau žiūrėti į šią problemą.

– Pedagogai neretai skundžiasi, kad mokiniai turi tiek teisių, kad jos kartais tampa anarchija. Kaip manote, ar nereikėtų apsvarstyti, kiek toli gali siekti mokinių laisvė?

– Manau, kad neturime siaurinti vaikų teisių, priešingai – turime jas gerbti. Jei yra pagarba, vadinasi, pripažįstama, kad vaikas – partneris, o ne priemonė, kurią galima minkyti, kaip patinka. Bet šalia teisių ne mažiau svarbus ir gebėjimas įvardyti atsakomybę. Todėl esu saugios mokyklos kūrimo programų entuziastas ir raginu mokyklų bendruomenes svarstyti, ar į ugdymo sutartis nereikėtų surašyti ne tik mokyklos, bet ir tėvų atsakomybę. Tačiau kai man sakoma, jog reikia drausmės, atšaunu, kad tai praeitis ir prie šito nebegrįšime.

– Įsivaizduokite: stovite prieš klasę, o jums penktokas sako: “Eik tu na…” Ką darytumėte?

– Manau, mokytojai žino, kaip reaguoti. Stipriose, sveikose bendruomenėse tokie iššūkiai įveikiami. Puikiai suprantu, kad vaikas, turintis aštrių elgsenos nukrypimų, gali dezorganizuoti ne tik klasę, bet ir mokyklą. Tačiau yra psichologų tarnybos, pagaliau, kraštutiniu atveju, galimybė vaiką perkelti į socializacijos centrą. Bet šalinimas iš mokyklos ar bizūno politika – ne ta kryptis, kuria juda moderni šalis.

– Su Ūkio ministerija buvo aptartas šalies ūkio šakų plėtros planas. Ar šiųmečiai abiturientai jau žinos, kokių specialistų ateityje šaliai reikės ir kokias profesijas jiems rinktis?

– Specialistų rengimą planuojame. Ypač tuose sektoriuose, kurie įmanomi prognozuoti, tarkime, pedagogika arba menai. Tačiau planuoti specialistus privačiam sektoriui sunku ir tokios prognozės gali tapti klaidinančiais signalais jauniems žmonėms.

Bet esame įvardiję proveržio sritis ir tose srityse specialistų rengimas yra vienas iš prioritetų. Pernai pradėjome valstybei reikalingų specialybių populiarinimo tikslines programas. Tai technologiniai mokslai, informatika, inžinerija. Dėl to šiemet ir krepšelius paskirstome nebe šešioms kryptims, o vienuolikai. Pirmakursiams numatyta beveik 19 tūkst. valstybės finansuojamų vietų. Bet tose srityse, kuriose yra specialistų perteklius, valstybės finansuojamų vietų mažinama.

– Po ketverių metų dėl sumažėjusio gimstamumo į aukštąsias mokyklas ateis net 14 tūkst. studentų mažiau nei dabar, be to, vis daugiau abiturientų išvažiuoja studijuoti į užsienį. Būgštaujama, kad universitetai mažins kokybės reikalavimus. Ką ŠMM ketina daryti, kad būtų užtikrinta studijų kokybė?

– Aukštesnės studijų kokybės be finansinės injekcijos nepasieksime. Todėl į geriausius universitetus jau juda milijardinės investicijos. Be to, kartu su universitetais peržiūrime studijų programas. Keliasdešimt milijonų litų jau paskirstyta mokymo programoms atnaujinti. Nemaža dalis jų bus anglų kalba, kad aukštojo mokslo patrauklumas stiprėtų už Lietuvos ribų. 11 mln. Lt skirta gamybinėms praktikoms užtikrinti, nes verslininkai skundžiasi, kad specialistai neturi praktinių įgūdžių.

Ne vienas universitetas jau rengia bendras programas su užsienio universitetais. Studentai neišvažiuodami iš Lietuvos galės baigti dalį studijų užsienio universitetuose arba iš ten atvažiuos dėstyti nemažas pulkelis profesūros. Manau, per trejetą ketvertą metų padarysime kokybinį šuolį – bus modernesnė infrastruktūra ir labiau prie rinkos poreikių priderintos programos.

– Bakalauro studijos universitetuose trunka ketverius, o kolegijose – trejus metus. Vakaruose gerokai trumpiau. Ar studijos tokios ilgos ne dėl to, kad stengiamasi išlaikyti dėstytojus, kurie skaito tiesiogiai su profesija nesusijusius kursus?

– Manau, studijos pas mus irgi trumpės, tačiau deramai tam pasirengus. Todėl šiomis dienomis inicijuojame diskusijas, kaip tai padaryti, kad nenukentėtų studijų kokybė. Manau, kad sisteminis virsmas, kurį užkūrėme pernai, kai universitetai priversti mąstyti apie studijų programas ir jungtis, leis atsisakyti ir prastų dėstytojų paslaugų. Beje, net pačios inertiškiausios mokyklos jau pripažįsta, kad geriau atsisakyti kai kurių programų ar netgi uždaryti katedras ir susitelkti tose srityse, kuriose yra stiprios. Jaunų žmonių poreikiai ir valstybės spaudimas nebeleis toleruoti sąstingio. Tiek daug triukšmo buvo dėl to, kad sistema priešinosi. Kai kuriuos prieštaravimo ženklus matau ir dabar.

– Ar Lietuva ketina pasinaudoti ES parama, kaip kitos Europos šalys, ir šitaip atpiginti studijų kainą?

– Palyginti su daugeliu Europos šalių, mes finansuojame daugiau kaip pusės stojančiųjų nemokamas studijas. Tai gana aukštas rodiklis. Nemanau, kad valstybė turėtų remti negebančius studijuoti. Be to, galų gale pradėjo veikti valstybės remiamų paskolų sistema. Ir sąlygos skolintis iš bankų palankios – apie 5 proc. litais, o eurais neviršija 4 proc. Visa tai sudėjus į visumą nereikėtų kalbėti apie dideles kainas.

– Jei šiandien pats būtumėte abiturientas, kokį universitetą rinktumėtės ir ką studijuotumėte?

– Laikai pasikeitė ir galimybės visiškai kitokios nei tada, kai man teko rinktis. Šiandien labai rimtai svarstyčiau, ar studijuoti Lietuvoje, ar užsienyje. Man pasisekė, nes turėjau galimybę studijuoti keliuose Vakarų universitetuose ir galiu lyginti. Deja, turiu pripažinti: daug kur turime pasitempti.