Dauguma savivaldybių vadovų bei tarybų arba neturi idėjų, arba tiesiog nenori ieškoti savo išskirtinumo, tad arba tradiciškai yra susitelkę į žemės ūkio plėtrą, arba kopijuoja sėkmingiausių poros savivaldybių elgesį.

Šiuo metu Lietuvoje gyvena jau tik 2 mln. 944 tūkst. žmonių. Dar prieš trejus metus Jungtinių Tautų bei „Eurostato“ ekspertai prognozavo, kad 3 mln. gyventojų Lietuvoje neliks tik apie 2035-uosius. Bet, kaip matome šiandien, jie gerokai klydo. Vis dėlto vėliau ekspertai patikslino, kad 2030 m. Lietuva turės tik 2,5 mln. gyventojų.
Kaip mūsų savaitraščiui teigė Lietuvos socialinių tyrimų centro Sociologijos instituto Visuomenės geografijos skyriaus vyr. mokslo darbuotojas dr. Vidmantas Daugirdas, ir šios prognozės, ko gero, pernelyg optimistinės. Geografų skaičiavimais, per artimiausią dešimtmetį Lietuva neteks dar kita tiek gyventojų, kiek jų sumažėjo nuo 2001 iki 2011 m.
Kartu su mokslininkų geografų grupe prieš keletą savaičių baigęs ilgai trukusį tyrimą „Lietuvos retai apgyvendintos teritorijos ir gyventojai“ V.Daugirdas pastebi, kad visa Lietuva tampa retai apgyventu kraštu. „Lietuvoje jau yra devyniolika iš šešiasdešimties rajonų savivaldybių, kuriose kaimo gyventojų tankumas nesiekia nė 12,5 gyventojo viename kvadratiniame kilometre. O tai jau yra rodiklis, leidžiantis šias teritorijas priskirti prie itin retai apgyventų, – aiškina mokslininkas ir priduria: – Beje, 2001 m. tokių savivaldybių tebuvo šešios.“
Taigi nykstame itin sparčiai. Jei detaliai panagrinėtume šiandieninių 2,94 mln. Lietuvos gyventojų sudėtį, pamatytume, kad daugiau nei milijonas gyventojų yra pensininkai ir neįgalieji, dar apie pusę milijono – vaikai ir paaugliai. O ir tarp darbingo amžiaus žmonių ne visi pajėgūs dirbti. Daugybė žmonių, ypač gyvenančių kaimiškuose rajonuose, neturi tinkamos kvalifikacijos, kad galėtų dirbti sparčiai modernėjančiose įmonėse, arba dėl ilgalaikio nedarbo ir socialinių lengvatų tiesiog yra praradę bet kokį norą patys užsidirbti. Savo ruožtu verslininkai dėl menkos darbuotojų kvalifikacijos, spartaus gyventojų mažėjimo bei senėjimo į daugelį savivaldybių nebeinvestuoja ir nežada to daryti ateityje.
Ką apie tai mano tokių savivaldybių vadovai? Kaip jie žada išlaikyti išsivaikštančius savo regiono gyventojus? Ar merai turi originalių savivaldybės gaivinimo planų? Ir kokie yra kiekvienos savivaldybės išskirtinumai?

Suvalkiečiai kovos dėl vietos žemės ūkyje ir su saviškiais, ir su užsieniečiais
„Šakių rajono ateitis – žemės ūkis“, – perspektyviausią savo vadovaujamos savivaldybės kryptį nurodo Šakių rajono meras Juozas Bertašius.
Jis savo rajoną mato kaip stambių žemdirbių ūkių kraštą. „Kito varianto Šakiai neturi, nes pas mus nėra jokios stambios pramonės, tik smulkūs verslai, be to, mūsų rajonas toli ir nuo automagistralių, ir nuo geležinkelio. Bet štai jaunų ūkininkų suskaičiuojame net 394, o stambių žemės ūkio bendrovių – septynias. Pas mus senos žemės ūkio tradicijos, nes žemės čia derlingos. Šito užsiėmimo nemetėme ir po nepriklausomybės atkūrimo. Užtat pas mus nėra nė vieno aro dirvonuojančios žemės, o ir užsieniečiai žemės supirkėjai mums nebaisūs – nėra jiems čia ką pirkti, nė vienas vietos ūkininkas neužleis jiems savo žemės“, – nukerta J.Bertašius.
Taigi jis neturi, o ir nemano, kad reikia ieškoti kito recepto, ką Šakiams daryti, jog gyventojai čia turėtų ką veikti ir neišsivaikščiotų.
Beje, paties mero šeima irgi susijusi su ūkininkavimu. O ir Šakių jis nevadina rajoniniu miestu. „Koks čia miestas? Šakiai – didelis kaimas. Daugybė žmonių, gyvenančių Šakių centre, dirbti važiuoja į kaimą“, – aiškina meras. O tie, kurie darbą turi pačiuose Šakiuose, daugiausia esą sukasi aptarnavimo srityje: mokyklose, darželiuose, ligoninėje, poliklinikoje, savivaldybėje.
Ir paklaustas apie ateitį – kas su kaimu nutiks po dešimties, dvidešimties ar daugiau metų, kai ūkininkai vis labiau stambins valdas ir dėl modernios technikos jiems vis mažiau reikės pagalbinių darbininkų, J.Bertašius sako esąs ramus. Jo galva, net ir stambėjant ūkiams, Suvalkijos krašto ūkininkams vis viena reikės daugelio paslaugų. „Beje, mes ne tik neišnaikinome kaimo ambulatorijų, bet dargi padidinome ambulatorinių punktų kaime skaičių, nes šių paslaugų ūkininkams reikia, kaip kad reikia ir kitų paslaugų“, – dėsto J.Bertašius.
Džiaugiasi meras, kad ir mokinių kol kas pakanka, ir nereikia kaip Rytų Lietuvoje uždarinėti mokyklų.
Šakių rajono meras neabejoja, kad puiki ateitis laukia ir kaimyninių Marijampolės, Vilkaviškio, Jurbarko savivaldybių, kurių gyventojai užsiima žemės ūkio veikla. Mat žemė čia vaisinga. Lygiai tokia pat puiki ateitis esą šviečiasi ir kai kurioms Šiaurės Lietuvos savivaldybėms, tradiciškai garsėjančioms senomis žemės ūkio tradicijomis, – Biržams, Pasvaliui, Joniškiui.
Vis dėlto kiti pašnekovai apie šių rajonų, taip pat ir Šakių, perspektyvas turi kitokią nuomonę. Beje, prastą.
Priminsime, kad šiuo metu, remiantis Lietuvos statistikos departamento duomenimis, Lietuvos kaime gyvena 33 proc., o žemės ūkyje dirba 8,8 proc. žmonių. Dar 2007 m. Lietuvos žemės ūkyje dirbo beveik 10 proc., o 1998 m. – daugiau kaip 13 proc. gyventojų. Tad kyla esminis klausimas: o kur dėtis ir ką veikti kitiems kaimuose gyvenantiems bet žemės ūkyje nedirbantiems žmonėms?
V.Daugirdas svarsto, kad Lietuvai vis labiau vystantis jau netolimoje ateityje kaime liks gyventi tik 10–15 proc. žmonių. O dirbs – dar mažiau. „Sovietmečiu žemės ūkis buvo orientuotas į labai daug rankų darbo, o šiandien to nebereikia, nes tam, ką dar prieš 20 metų galėjai nudirbti tik su keturiais penkiais traktoriais ar kombainais, šiandien užtenka ir vieno. Be to, daugybėje ūkių ūkininkams jau talkina robotai, pagaliau net augalų nebereikia ravėti, – dėsto mokslininkas. – Pažiūrėkime į Jungtinę Karalystę, kurios žemės ūkyje dirba apie 4 proc. žmonių ir jie ne tik išmaitina keliasdešimt milijonų savo šalies gyventojų, bet ir žemės ūkio produkciją eksportuoja. Iš šio pavyzdžio aišku, kad mūsų kaimai ir toliau labai sparčiai tuštės.“