BFL

Vienokią žemės ūkio viziją turi Žemės ūkio ministerija ir Žemės ūkio rūmai, bet įdomu, kokias šios šakos perspektyvas regi praktikai, tai yra žmonės, patys aktyviai užsiimantys žemės ūkiu. To pasiteirauti nusprendėme vieno stambiausių ir turtingiausių šalies žemdirbių, Agrokoncerno grupės akcininko Ramūno Karbauskio.

VEIDAS: Kaip vertinate visą pastarųjų 20-ies metų Lietuvos žemės ūkio raidą?

R.K.: Jei ne Lietuvos politikų klaidos 1990-aisiais, kurios lėmė patį ydingiausią perėjimą iš kolūkinės sistemos į dabartinę ir kurios mūsų šaliai padarė dešimčių milijardų litų žalą, šiandien Lietuvos žemės ūkis būtų stipriausias Rytų Europoje ir turėtų bene didžiausią potencialą visoje Europoje. Bet taip nėra. Dėl politikų sprendimų buvo žengtas neįsivaizduojamas žingsnis atgal, ir pasekmes srebiame iki šiol: dėl to 500 tūkst. ha žemės pas mus dabar dirvonuoja (o Lenkijoje nėra nė vieno dirvonuojančio hektaro), dėl to gyvulininkystė Lietuvoje susitraukė kelis kartus, dėl to pas mus vis dar daug smulkiųjų ūkininkų, ūkininkaujančių labai neefektyviai, dėl to bendras vaizdas kaime labai slogus.

VEIDAS: Dėl didėjančios maisto produktų paklausos vyksta didžiulės permainos viso pasaulio maisto rinkoje ir žemės ūkio srityje. Kaip Lietuva šiuos pokyčius galėtų išnaudoti maksimaliai naudingai?

R.K.: Iš tiesų maisto produktų pasaulyje ima trūkti. Todėl mums svarbiausia neignoruoti žemės ūkio ir neaiškinti, kad orientuosimės į žinių visuomenę bei naujausių technologijų kūrimą. Taip, mes galime judėti į žinių visuomenę, bet kartu turime suprasti ir patys sau pripažinti, kad Lietuvos ekonomikos pagrindas bus žemės ūkis. Toliau aiškinti, kad žemės ūkis Lietuvai yra kaip akmuo po kaklu, būtų didžiausia nesąmonė.

VEIDAS: O kas šiuo metu Lietuvos žemdirbiams yra didžiausias akmuo po kaklu?

R.K.: Europos Sąjungos vykdoma Baltijos šalių žemdirbių diskriminacija. Jei mūsų žemdirbiai gautų tokias pat subsidijas, kokias gauna Vakarų Europos žemdirbiai, jie klestėtų ir neabejotinai laimėtų konkurencinę kovą. Bet dabar jie finansinės paramos gauna 6–8 kartus mažiau. Taigi Vakarų ūkininkas gali nusipirkti du mersedesus – sau ir žmonai, gali leisti vaikus į mokslus, gali išvažiuoti į užsienį pailsėti, o mūsų žemdirbiai to negali. Pajamų jie gauna tik tiek, kad jų pakanka vien pragyventi. O dirba mūsų žmonės tikrai daugiau ir pinigus naudoja tikrai racionaliau nei Vakarų europiečiai.

Todėl mūsų didžiausias troškimas ir tikslas, kad nagrinėjant 2014–2020 m. ES finansinę perspektyvą būtų nuspręsta suvienodinti ES subsidijas visos ES žemdirbiams. Jei toks kelias neįmonamas, tai bent jau pasiekti, kad subsidijos lietuviams būtų mažesnės už subsidijas prancūzams ne septynis, o bent jau du kartus.

VEIDAS: Jūsų vertinimu, kiek Lietuvos žemės ūkis bus pažengęs į priekį, o gal atgal, 2020-aisiais?

R.K.: Šiuo metu Lietuvoje efektyviai dirbama tik 35–40 proc. žemės, o 60 proc. – ne. Po aštuonerių metų, tai yra 2020-aisiais, efektyviai ir intensyviai, manau, bus dirbama jau 70 proc. Lietuvos žemės. Derliai bus gerokai didesni nei dabar. Daugiau žemės produktų eksportuosime: ypač grūdų, rapsų, daržovių, pieno produktų, jautienos ir paukštienos.

VEIDAS: Šiuo metu dirvonuoja per 500 tūkst. ha žemės. Kaip manote, kiek jos dirvonuos 2020 m.?

R.K.: Tikėtina, kad dirvonuojančios žemės apskritai neliks. Ypač jei Lietuva pasuks bioenergetikos kryptimi. Energetiniams augalams auginti bus reikalingi dideli žemės plotai.

VEIDAS: Šiuo metu nedirbama žemė Lietuvoje apsodinama mišku. Ar tai teisingas kelias?

R.K.: Tai teisingas kelias šalyse, kuriose tų miškų mažai. Pas mus jų tikrai daug, juk mes žaliausia Europos valstybė. Tad labai įsibėgėti su miškų sodinimais nereikėtų, mat iš principo dirbama žemė duoda daugiau ir greitesnės naudos nei miškas, kuris užauga tik per 50 metų. O maisto produktų paklausai pasaulyje nuolat didėjant, mums reikės vis daugiau dirbamos žemės.

VEIDAS: Jūsų nuomone, kiek žmonių dirbs Lietuvos žemės ūkyje 2020 m.?

R.K.: Panašiai tiek, kiek ir dabar. O jei Lietuva pasuks bioenergetikos linkme, dirbančiųjų žemės ūkyje padaugės keliolika tūkstančių.

VEIDAS: Kaip manote, kiek žemės ūkio paskirties žemė kainuos po aštuonerių metų?

R.K.: 2000 m. ji kainavo vidutiniškai 3 tūkst. Lt už ha, dabar – 6 tūkst. Lt, o 2020 m. kainuos apie 10–12 tūkst. Lt už ha. Tai yra kasmet vidutiniškai brangs po 10 proc. Bet jei įvertinsime infliaciją, iš tiesų kainos didėjimas bus mažesnis. Nemanau, kad žemės ūkio paskirties žemę masiškai puls pirkti užsieniečiai ar spekuliantai ir dėl to smarkiai padidės jos kainos. Kiek pastebėjau, visi didžiuliai finansinio investavimo į žemės ūkį projektai Lietuvoje baigėsi fiasko, jei tie investuotojai patys nedirbo žemės.

VEIDAS: Kaip manote, ar 2020 m. Lietuvos žemės ūkyje bus daug užsienio ūkininkų ir užsienio įmonių?

R.K.: Jų bus daugiau nei dabar, ypač jei ES žemdirbių rėmimo politika ir toliau išliks diskriminacinė Lietuvos žemdirbių atžvilgiu. Nes Vakarų ūkininkai turės daugiau finansinių išteklių įsigyti žemės Lietuvoje. Kita vertus, Lietuvoje ir 2020 m. vyraus Lietuvos ūkininkai bei bendrovės, užsieniečiams čia nepavyks įsitvirtinti, kaip pavyko Latvijoje ar Estijoje, nes mūsiškiai yra stiprūs, ir nei danai, nei olandai jų neišstums.

VEIDAS: Jūsų nuomone, kokios gyvulininkystės perspektyvos Lietuvoje?

R.K.: Kiaulininkystės srityje revoliucinių permainų nebus, kiaulių auginimas stabilizuosis ir jų bus auginama panašiai kaip ir dabar – apie milijoną. O pienininkystės plėtra bus kur kas didesnė, nes tai pati svarbiausia ir perspektyviausia Lietuvos gyvulininkystės sritis. Ypač jei ES pakeis ar panaikins pieno kvotų sistemą. Beje, 2020 m. taip pat daugiau nei dabar lietuviai augins ir paukščių, nes jų paklausa pasaulyje irgi didės.

VEIDAS: Kas bus didžiausias žemdirbių galvos skausmas 2020 m.?

R.K.: Prognozuočiau, kad tada bus labai mažai norinčiųjų dirbti žemės ūkyje. Tai jau dabar didelė problema, o 2020 m. ji bus milžiniška. Dabar daug jaunų kaimo gyventojų išvažiavę į miestus, emigravę į užsienį, tad senyvi ūkininkai neturi kam perduoti savo ūkių. Kartu mažėja ir jaunuolių, besirenkančių žemdirbių profesijas, tad 2020 m. pradės trūkti ir agronomų, ir zootechnikų, ir veislininkystės specialistų. Jau dabar mes 12-os rajonų abiturientams pasiūlėme studijuoti žemės ūkio specialybes, pažadėjome po 500 Lt stipendiją studijų metu, patikinome, kad jie pas mus Agrokoncerne galės atlikti praktiką ir baigę studijas įsidarbinti, bet norinčių atsirado tik šeši. Jaunuoliai kratosi žemės ūkio specialybių, jiems neįdomūs aiškinimai, kad 2020 m. žemės ūkis bus labai perpektyvus ir iš jo bus galima neblogai gyventi.