“NDX energijos” valdybos pirmininkas Ignas Staškevičius teigia, jog viena priežasčių, kodėl mūsų šalis taip lėtai atsitiesia po krizės, yra ta, kad tikrasis nekilnojamojo turto burbulo sprogimas iš tiesų dar neįvyko.
“Mano vertinimu, sunkmetį lėmė du svarbiausi dalykai – globali finansų krizė, kuri mus ypač palietė todėl, kad Lietuva buvo ir tebėra prasiskolinusi valstybė, ir nekilnojamojo turto burbulas, nes žmonės pirko įvairiausią nekilnojamąjį turtą ne todėl, kad neturėtų kur gyventi ar kad jo reikėjo jų verslui, bet spekuliaciniams tikslams, laikydami tai gera investicija. Tai buvo visuotinai paplitusi klaida, už kurią dabar turime mokėti. O šis burbulas, mano nuomone, dar ir šiandien nėra subliūškęs”, – taip mano “Vilniaus prekybos” grupės akcininkas Ignas Staškevičius.

VEIDAS: Jūsų nuomone, kodėl Lietuva taip sunkiai atsigauna po krizės?
I.S.: Lietuva atsigautų greičiau, jei tie, kurie iš paskutiniųjų laikosi įsigytų nekilnojamojo turto objektų, pripažintų, kad suklydo, ir parduotų juos realia verte. Tai suteiktų daug pasitikėjimo ir paskatintų visų kitų verslo sričių atsigavimą, nes nekilnojamasis turtas yra svarbus visos rinkos elementas. Tačiau šiandien pastebiu, kad ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje (Estijoje kiek mažiau) savininkai kaip įmanydami stengiasi išlaikyti nerealias turto kainas. Štai pavyzdys iš Latvijos: ieškant komercinio nekilnojamojo turto savo verslui ir su jo savininku kalbantis apie galimą sandorį, jis pasako kainą, kuri iš esmės tebėra 2008 m. lygio ar netgi didesnė. Ir net jei sutinki tiek mokėti, galiausiai savininkas vis tiek persigalvoja ir atsako, kad ne, neparduosiu, dar palauksiu. Tai labai gera dabartinės padėties iliustracija.
Lenkijoje, kur “NDX energija” pastaruoju metu aktyviai veikia, tokių dalykų mažiau. Ten žmonės linkę realizuoti savo nekilnojamąjį turtą ar vertybinius popierius tomis vertėmis, kokias siūlo rinka, bet ne sėdėti ant įsivaizduojamai didelės vertės turto ir laukti, kol kas nors pasiūlys išsvajotus pinigus. O Lietuvoje daugelis gyventojų iš paskutiniųjų moka paskolas už brangų būstą, kuris jiems nebūtinas, lygiai taip pat elgiasi verslo subjektai, nenorintys atsisakyti jiems nereikalingo investiciniams tikslams įsigyto turto. Kainos krito, bet ne tiek, kiek turėtų.
Tad visas šis nekilnojamojo turto burbulas labai slegia Lietuvos ekonomiką iki pat dabar.
VEIDAS: Ką daryti, kad ateityje išvengtume tokių sudėtingų krizių?
I.S.: Manau, turime suvokti, kad užsidirbti iš spekuliacijų panaudojant skolintus pinigus – labai rizikingas planas. Tai fundamentali pamoka, kurią krizė labai aiškiai pademonstravo, nes žmonės tai patyrė savo kailiu, nors teoriškai tai turėtų būti aišku ir be patirties. Ne veltui krizę lengviau atlaikė tie verslai, kurie nepasidavė godumui lengvai užsidirbti iš spekuliacijų, o dirbo ir investavo tose srityse, kurias išmano.
VEIDAS: Ar Jums asmeniškai šiuo sunkmečiu buvo toks momentas, kai galėjote prarasti jei ne viską, tai labai daug?
I.S.: Gal pagrįstai ir nebuvo, bet pagalvoti, kaip tektų viską pradėti iš naujo, teko. Aš asmeniškai neturiu didelių paskolų ir nesu pradėjęs verslo projektų, kuriems reikėtų skolintis, be to, ir ekonomikos augimo, ir krizės metais išlikau verslo grupėje, kurioje buvau beveik dvidešimt metų, tad negaliu skųstis patyręs ypatingų smūgių. Tačiau, be abejo, mintyse ar ataskaitose teko pervertinti savo valdomą turtą, nes nuvertėjo viskas: ir pastatai, ir akcijos, ir sklypai, ir kita. Tuos aktyvus, kuriuos 2007–2008 m. vertinau daug daugiau, šiandien jau vertinu kur kas mažiau arba iš viso jų atsisakiau.
Atsimenu jausmą, kai nežinojai, kuris bankas gali bankrutuoti rytoj, ir kai reikėjo galvoti ne tik apie tai, kaip uždirbti ateityje, bet labiau kaip apsaugoti savo turimą turtą. Jausmas buvo tikrai prastas. Laimė, Lietuvoje veikiantiems bankams pavyko išvengti ne tik bankroto, bet ir valstybės įsikišimo ar paramos, tačiau visa tai buvo labai arti. Ir šiandien aiškiai suvokiu, kad verslininkas gali pasikliauti tik savo gebėjimais, o grėsmė prarasti visą turtą egzistuoja kiekvieną dieną.
VEIDAS: Net pasaulio turtingieji tikina, kad po šios krizės jų piniginėse sumažėjo grynųjų pinigų, kad nebeišlaidauja taip, kaip anksčiau. Ar suplonėjo ir Jūsų piniginė?
I.S.: Taip, aš sumažinau kasdienio vartojimo išlaidas. Manau, ta psichologinė atmosfera visus vertė susimažinti. O piniginėje, žinote, galima ir vos keletą centų nešiotis, tai priklauso nuo gyvenimo būdo. Kitaip atsakyčiau į šį klausimą: per krizę turėjau netgi daugiau grynųjų piniginėje, nes buvo baisu juos laikyti banke. Šiandien aš iš viso nedaug kur atsiskaitau grynaisiais, nes naudojuosi kortelėmis – juk kam laikyti grynuosius, kai gali pasitikėti bankais. O per krizę teko išsiimti nemažas sumas grynųjų ir pasidėti kitose saugiose vietose. Žinote, analizavome visokius scenarijus, netgi kas būtų tuo atveju, jei dingtų pinigai, kaip atsiskaitymo priemonė. Ne veltui taip išaugo aukso kaina.
Kas yra auksas? Šiandien pasaulio pramonėje jis jau niekur nenaudojamas ir visur nesunkiai pakeičiamas kitais daug pigesniais lydiniais. Auksas kaupiamas vien kaip atsiskaitymo ekvivalentas. Teko skaityti įdomių straipsnių apie tai, kad jei įvyktų branduolinė žiema ir žmonijai tektų iš naujo statyti ekonomiką, auksas, ko gero, būtų tas metalas, iš kurio tektų gaminti pinigus. Tiesa, aš pats aukso nepirkau.
VEIDAS: Įtakingo JAV žurnalo “Time” nuomone, geriausias būdas praturtėti šiandien – imtis ūkininkavimo, nes maisto kainos ir toliau kils. O kokias geriausias investavimo galimybes dabar įžvelgiate Jūs?
I.S.: Geriausias būdas praturtėti – tai klausimas, į kurį nėra vieno atsakymo. Tie, kurie pačioje duobėje, 2008-ųjų gale – 2009-aisiais, nusipirko kad ir pačių banaliausių bendrovių akcijų, per praėjusius metus jau praturtėjo, nes kainos praktiškai grįžo į buvusį lygmenį, o kritimas buvo milžiniškas. Bet tai vėlgi praturtėjimas iš spekuliacijos: šiandien gali praturtėti, rytoj – prarasti. O jei kalbėtume apie tvarų praturtėjimą, nežinau, ar tai išties žemės ūkis. Manau, tai tas verslas, kuris tau arčiausiai širdies ir kurį tu moki daryti.
VEIDAS: Ar nemanote, kad maisto ir kitų prekių kainos oligopolinėje mažmeninės prekybos rinkoje Lietuvoje yra iškreiptos?
I.S.: Už sienos yra Baltarusija, kurioje kainos iš tiesų iškreiptos, bet ir ten egzistuoja rinka. Kainos kyla visame pasaulyje. Geriausia kainų prevencija yra konkurencija, nes niekas negali dirbtinai žaisti prieš rinką ilgą laiką. Bet pritariu, kad konkurencijos per daug nebūna.
Tačiau negalime neįvertinti labai mažos Lietuvos rinkos. Jei pasižiūrėtume į kitas mažas Europos valstybes, pamatytume, kad jose kainos didesnės. Taip yra todėl, kad kompanijoms ten daug brangiau realizuoti tuos pačius sprendimus bei užtikrinti mažas kainas gyventojams. Lenkijoje yra daug daugiau žaidėjų nei Lietuvoje, nes kiekvienas investuotojas, eidamas į tokią nedidelę rinką kaip mūsų, įvertina skirtumus bei ypatybes, su kuriomis susidurs, ir pagalvoja, ar verta čia investuoti ir ką jis iš to uždirbs. Dėl to turime mažai prekybos tinklų, bankų, telekomunikacijos paslaugų teikėjų ir viso kito per mažai.
VEIDAS: Kodėl po “Leo LT” istorijos nebegirdėti apie “NDX energijos” veiklą Lietuvoje? Kokius verslo projektus įgyvendinate šiuo metu?
I.S.: Nei man asmeniškai, nei “NDX energijai” nėra ko gėdytis. Tikrai nesijaučiame paženklinti blogos reputacijos. Tiesiog “NDX energija” neplanuoja investuoti ir aktyviai veikti Lietuvoje – tai daro kitos mūsų grupės bendrovės. Be to, mūsų grupė čia jau ir taip daug investavo.
Domėjomės daugelio šalių rinkomis: tyrėme Graikiją, nes įsivaizdavome, kad ten dabar geras metas “apsipirkti”, bet paaiškėjo, jog taip nėra, – rinka ten irgi nedidelė ir labai specifinė, be to, viešieji finansai yra daug blogesnės būklės nei privatus verslas. Greitų įėjimo kelių neradome ir Turkijoje, Ispanijoje, Danijoje. Tad nuo praėjusių metų pabaigos nutarėme susitelkti ties Lenkija, tik belieka apgailestauti, kad ten pradėjome dirbti gerokai per vėlai. Įsigijome kelių įmonių akcijų, bet kontrolinį paketą kol kas turime tik vienoje – plataus vartojimo maisto prekių gamintojos “Mispol”. Buvęs “NDX energijos” direktorius Petras Jašinskas jau išvyko į Lenkiją, kur ėmėsi vykdomųjų valdybos pirmininko pareigų.
VEIDAS: Atsitraukime šiek tiek nuo verslo. Ar galite pasakyti, kokie dalykai Jus Lietuvoje šiandien labiausiai džiugina?
I.S.: Lietuvių europėjimas. Gerai atsimenu jausmą, kai tekdavo priimti Lietuvą kaip posovietinę respubliką. Šiandien aš nemanau, kad Lietuva galėtų būti pagrįstai vadinama posovietine šalimi. Toks įspūdis kyla stebint žmones, jų santykius ir požiūrį į pasaulį, mūsų kiemus, gatves ir kitus dalykus. Lietuva man šiandien daug labiau panašesnė į Vakarų Europos valstybes, vis mažiau pastebiu bukumo, tamsumo ir chamizmo, kuris anksčiau mane smarkiai liūdino.
VEIDAS: Bet kodėl Lietuvoje tiek daug nusivylimo ir pesimizmo?
I.S.: Man nesmagu būtų taip mąstyti apie lietuvius – kad jie yra ypač pesimistiški. Nemanau, kad žmonės yra tiek skirtingi dėl savo tautybės ar kilmės. Bet jei kalbame apie tai, ką daryti, kad optimizmo atsirastų daugiau, grįžtu prie to paties nekilnojamojo turto burbulo. Jei mes šiandien pripažintume, ko iš tikrųjų vertas visas tas nekilnojamasis turtas, ir surašytume nuostolius iki galo, ateitis atrodytų kur kas šviesesnė.
Kita vertus, pastebėjau tam tikrą Lietuvos ypatybę krizę vertinti kaip tam tikrą duobę, į kurią šalis ir visa ekonomika įkrito, o kai iš jos išlips, vėl bus kaip buvę. Bet taip juk jau nebebus. Krizė jau seniai baigėsi, akcijos grįžo į buvusį lygmenį ir dabar jau vyksta naujas nuosmukis, sukeltas Graikijos ir kitų periferinių Europos valstybių. Atsiranda nauji dalykai, kurių bus ir bus, o rožinio laikotarpio, kai viskas tik augs, jau niekas nebežada. Mūsų žmonių lūkesčiai šiuo požiūriu buvo labai stiprūs, jie tikėjosi vėl tokių pat šiltnamio sąlygų, bet nesulaukė, todėl natūralu, kad didėjo ir nusivylimas.