“Veidas” neseniai įtakingiausiu Lietuvos žmogumi paskelbė “Achemos grupės” vadovą ir Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentą Bronislovą Lubį. Su turtingiausiu Lietuvos verslininku kalbėjomės apie šalies energetikos perspektyvas.

PROGNOZĖS: 2010-ieji buvo sklidini kalbų apie gražią, bet, deja, tolimą Lietuvos energetinės nepriklausomybės ateitį. O štai darbuose toliau konsultantų samdymo menkai tepasistūmėta. Kaip vertinate valdžios pastangas?
B.L.: Prastai. Visi žinom, kaip vokiečiai, gindami savo interesus, moka elegantiškai žaisti su Rusija ir “Gazpromu” – mums iš jų dar šimtą metų mokytis. Tačiau žaisdami, o ne konfliktuodami, jie sau palankių rezultatų pasiekia: šiandien Vokietijoje vidutinė gamtinių dujų (ilgalaikių, spot ir mix-spot kontraktų) kaina 270 JAV dolerių už tūkst. kubinių metrų, o pas mus – 330. Kai “Achemai” buvo labai sunku, mes irgi kreipėmės į “Gazpromą” prašydami parduoti dujų spot ar mix-spot kainomis. Mums buvo atsakyta, kad Baltijos valstybėse tokiomis kainomis koncernas neprekiauja.
Neseniai teko lankytis “European Business Congress” (EBC) prezidiumo posėdyje Berlyne. Ši organizacija jungia didžiausius Europos dujų vartotojus ir tiekėjus, tarp jų – “Gazprom”, “E.ON Rurhgas”, “Gaz de France”, “Eni”. Prieš dešimtmetį į EBC posėdžius vykdavo visas būrys Lietuvos atstovų, dabar likau aš vienas. Įdomi ir diplomatiška buvo Energetikos komiteto, kuriam vadovavo banko “Deutsche Bank” atstovas, ataskaita. Joje teigiama, kad regazifikuotų gamtinių dujų vartojimo mastas Europoje šį dešimtmetį padidėjo net 75 proc. 2010 m. vidurio duomenimis, pasaulyje veikė 65 suskystintų gamtinių dujų terminalai, dabar – gal ir daugiau. Nežinau, pavyzdžiui, ar jau atidarytas terminalas Nigerijoje, kurio akcininkais mums siūlė tapti. Aišku, tokie sandoriai kainuoja milijardus dolerių.

PROGNOZĖS: Į kurią pusę krypsta gamtinių dujų kainų prognozės?
B.L.: Prognozuojamas mažėjimas, bent jau nebrangimas. Kaip žinote, JAV 2009 m. pagal gamtinių dujų gavybos mastą po ilgos pertraukos pralenkė Rusiją, pateikusi rekordinį dujų kiekį – apie 600 mlrd. kubinių metrų. Iš jų skalūninių dujų buvo 80 mlrd. kubinių metrų. Tai tiek pat, kiek per metus gamtinių dujų suvartoja Vokietija – stambiausia jų vartotoja Europoje.
Netgi Baltijos valstybėms (o šiame kontekste, kaip žinote, Baltijos valstybės tėra dvi – Latvija ir Estija) žadamas 7–15 proc. kainų kritimas. Deja, Lietuvos į tai neįeina. Šia tema Berlyne kalbėjausi su “Gazpromui” vadovaujančiu Aleksejumi Milleriu ir gavau jo patvirtinimą, kad koncernas pasiryžęs deryboms su Lietuvos Vyriausybe. Tačiau derybos, kaip ir meilė, vyksta tuomet, kai to nori abi šalys. Jeigu nėra abipusio noro – nėra ir optimalių sprendimų. Be to, Lietuvos atveju, šiame žaidime dalyvauja ir tarpininkas – “Lietuvos dujų” vadovybė. Ir kartais tarpininkas vaidina svarbesnį vaidmenį negu abi derybininkų stovyklos. Man labai gaila, bet šį kartą yra taip.

PROGNOZĖS: Ar yra daugiau Europos valstybių, atmetusių visas ES trečiosios gamtinių dujų direktyvos siūlomas išlygas ir sukančių tokiu keliu, kokį pasirinko Lietuva?
B.L.: Neteko girdėti. Toks pasirinkimas ne visiems aktualus, nes yra šalių (pavyzdžiui, Bulgarija), kur didžioji dalis nacionalinės dujų tiekimo ir skirstymo kompanijos akcijų ir taip priklauso valstybei. Šiaip ar taip, mes tuo keliu einame pirmieji. Šiandien dar nelinkęs tvirtinti, ar Lietuvos pasirinkimas yra geras, ar blogas. Blogai bus tuomet, kai vienintelei Lietuvai nebus peržiūrėta kontraktinių gamtinių dujų kaina, nes, sutikite, mažiau mokėti už šildymą ir elektros energiją visi norėtų (nors reikėtų pridurti, kad atpigusios dujos savaime negarantuotų mažesnių mokesčių vartotojams). Vienas klausimas man nekelia abejonių: derybinis procesas šiandien yra nevykęs. Tiek energetikos ministrai, tiek Lietuvos vadovybė su “Gazpromo” vadovybe privalo bendrauti. Prisimenu, kaip 1992 m. pats važiavau į Maskvą derėtis su dabar jau velioniu Viktoru Černomyrdinu. Nors pagal oficialų statusą abu buvom valstybių vicepremjerai, jis mane priėmė kaip “Azoto” gamyklos vyriausiąjį inžinierių. Nepaisant to, po aštraus mūsų pokalbio buvo atnaujintas žaliavos tiekimas “Mažeikių naftai”. Derybinis procesas, mano galva, reikalingas netgi moraliai, kad galėtum sau pasakyti, jog esi padaręs viską, ką galėjai.

PROGNOZĖS: Kas dabar Lietuvoje stabdo suskystintų gamtinių dujų terminalo statybas?
B.L.: Sisteminės organizacijos nebuvimas. Terminalo rūpesčiai patikėti “Klaipėdos naftai”, o ši neseniai atleido už jo parengiamuosius darbus atsakingą žmogų, pareikšdama, kad verčiau remsis samdytais konsultantais. Tai, sakau, gal ir “Achemos grupei” nebereikia kontoros – užtektų Lubio, kuriam patarinėtų konsultantai?.. Konsultantų biznis geras, tik nežinau nė vienos kompanijos, kuri jais remdamasi sėkmingai gyvuotų. Todėl sakau: pirmoji kliūtis šiandien – organizacinės struktūros, skirtos terminalo statybai, nebuvimas.
Mes Energetikos ministerijai esame pateikę schemą, kurioje siūlome, kokiu būdu valstybė, kuri pati nesugeba šio klausimo spręsti, galėtų bent jau netrukdyti privačiam Lietuvos ir užsienio kapitalui pastatyti suskystintų dujų terminalą. Jeigu bus leista varyti arklius –  varysim, tik vieni nepajėgsim, todėl kinkinys bus didesnis. Šiandien terminalo didelio nereikia – pakaktų 1–2 mlrd. kubinių metrų per metus. Dabartinių perdavimo linijų maksimalus pajėgumas, geriausiu atveju, tesiekia 800–1000 tūkst. kubinių metrų, o keturi pagrindiniai gamtinių dujų vartojimo taškai Lietuvoje išdėstyti Vilniuje, Elektrėnuose, Kaune ir Jonavoje. Kai bus pastatyta nauja dujotiekio linija tarp Klaipėdos ir Jurbarko, terminalą būtų galima išplėsti iki 4–5 mlrd. pajėgumo. Naują atominę elektrinę planuojame pasistatyti 2020 m., taigi dar dešimtmetį reikės gyventi deginant gamtines dujas ar kitą kurą Elektrėnuose. Arba gaminant elektros energiją iš atsinaujinančių šaltinių, bet jų, kaip žinote, Lietuvos Vyriausybė labai nemėgsta.