Kai Andersas Breivikas kėlėsi į Utojos salą, jis buvo absoliučiai tikras, kad Norvegijos leiboristų partijos jaunųjų aktyvistų stovykloje jis bus vienintelis, turintis ginklą. Ne tik šaunamąjį – politinių diskusijų stovykloje, kurioje kasdien lankydavosi tai koks ministras, tai pats premjeras, netgi kišeninį peiliuką turėti buvo draudžiama – kad dalyviams esą saugiau būtų. Dėl tos pačios priežasties masinio jaunųjų politikų susibūrimo vietoje nebuvo ir ginkluotos apsaugos: juk Norvegijos policininkai subalansuoti padėti senukams pereiti gatvę ar gelbėti medyje įstrigusį kačiuką, ginklus jiems galima tik vežiotis automobilio bagažinėje esančiame seife, o išimti iš tenai – tik susisiekus su vadovybe ir išaiškinus, kodėl to ginklo riekia, ir gavus leidimą.

Dėl šių priežasčių A.Breivikas saloje jautėsi absoliučiai saugus – šaudė į būsimąją Leiboristų partijos pamainą kaip į kiškius medžioklėje – neskubėdamas, ramiai keisdamas ginklo dėtuves ir klausydamasis muzikos – žinojo, kad nė vienas iš ten esančių nepajėgs jam pasipriešinti. Jeigu koks drąsuolis netyčia ir atsirastų, neturės kuo: Norvegijos ginklų kontrolės įstatymas – vienas kvailiausių Europoje – nusipirkti medžioklinį karabiną ar sportinį pistoletą galima, bet nešiotis juos savigynai – kategoriškai draudžiama. Laikyti privalu seife, o išvežti iš namų – tik vykstant į sporto klubą ar medžioklę, būtinai neužtaisytus ir nepritvirtintus prie kūno. Tad drąsiai galima teigti, kad aštuonios dešimtys jaunųjų Norvegijos politikų tapo savo pačių ir savo vyresniųjų bendrapartiečių kelis dešimtmečius vykdytos politikos aukomis.

Norvegijos socialistai nėra vieniši, bandydami atimti iš žmonių ginklus ir įskiepyti į jų sąmonę, kad paprastas pilietis neturi teisės priešintis nusikaltėliams, ginklu gindamas savo ir artimųjų gyvybę, garbę ir orumą. 1997-aisiais Didžiosios Britanijos leiboristai, paveikti žudynių Danbleino mokykloje, priėmė tokias ginklų kontrolės įstatymo pataisas, kurios iš esmės atėmė Jungtinės Karalystės valdiniams ne tik teisę priešintis ginklu, bet net teisę apskritai turėti ginklą – įskaitant orinius šautuvėlius. Tokios kvailos politikos pasekmių netruko sulaukti – nusikaltimų, padarytų naudojant ginklą, kiekis staigiai šoko nuo 14 tūkst. 1998-aisiais iki 24 tūkst. 2006-aisiais. O nužudymų ir kūno sužeidimų šaunamaisiais ginklais skaičius po šaunamųjų ginklų uždraudimo šoktelėjo keturis kartus.

Pastangas nuginkluoti dorus piliečius, šaunamuosius ginklus paliekant tik nusikaltėlių rankose, deda ne tik Europos, bet ir JAV politikai. 2006-ųjų sausį Virdžinijos valstijos įstatymų leidėjai dar svarstymo stadijoje palaidojo įstatymą, kuris būtų panaikinęs valstybinių aukštųjų mokyklų vadovybės teisę drausti studentams, turintiems teisę nešiotis ginklą, turėti jį kolegijų ar universitetų teritorijoje. Šį politikų sprendimą Virdžinijos politechnikos instituto vadovai sveikino, pareikšdami: “Esame tikri, kad šis sprendimas leis studentams, jų tėvams, dėstytojams ir lankytojams jaustis visiškai saugiems mūsų teritorijoje.” Po metų į šią “laisvą nuo ginklų ir visiškai saugią” universiteto teritoriją atėjo dviem pistoletais ginkluotas studentas Seung-Hui Cho ir surengė skerdynes, kurių metu (lygiai kaip ir A.Breivikas, niekur neskubėdamas) nužudė 32 ir sužeidė 25 studentus.

Beje, negi niekam nešauna į galvą pasiaiškinti, kodėl pastaraisiais dešimtmečiais masiniai sušaudymai, ypač JAV, vyksta ne kur kitur, o mokyklose ar universitetuose? Atsakymas paprastas – todėl, kad tiek absoliučioje daugumoje Amerikos valstijų, tiek Europoje į mokymo įstaigas kategoriškai draudžiama įnešti bet kokį teisėtai turimą ginklą. Žinomi netgi precedentai, kai dėstytojas, pamatęs universiteto miestelyje vykstantį nusikaltimą ir jį sustabdęs ginklu, atsineštu iš už vartų stovėjusio automobilio, vėliau kolegų buvo išėstas, mat “pavartojo smurtą”. Tad bet kuris maniakas, ketinantis surengti žudynes, drąsiai suka tiesiai mokyklų ar universitetų miestelių link, nes puikiai žino būsiąs ten visiškai saugus.

Neaplenkė ši ginklų kontrolės griežtinimo manija ir Lietuvos. Po Draučių tragedijos politikai suskubo panaikinti lengvatas kaimo gyventojams įsigyjant savigynai lygiavamzdžius šautuvus, kurie savo laiku staigiai atmušė plėšikėlių norą lankytis vienkiemiuose. Tad dabar vėl vis dažniau girdime, kad kaimiečiams tenka priešintis užpuolikams kirviu ar šakėmis – kaip gūdžiu sovietmečiu. O Seime vis gimsta iniciatyvos sekti blogiausiais europiniais pavyzdžiais ir dar labiau sugriežtinti ginklų pardavimo tvarką.

Kita vertus, po žudynių Norvegijoje, pirmą kartą iš Lietuvos Vyriausybės atstovo lūpų nuskambėjo sveiko proto žodis, teigiantis, kad: “Kadaise buvo laikoma norma, kad vyras turi gintis, ginti savo šeimą ar kitus artimuosius.” Kadangi šiuos žodžius pasakė ne bet kas, o teisingumo ministras Remigijus Šimašius, galime tikėtis, kad bent jau “profilinė” ministerija pasipriešins, jeigu kam nors kils noras, pirštu baksnojant į A.Breiviką, apriboti Lietuvos piliečių teises priešintis ginklu.