Filmus „Nasrai“, „Šių dienų apokalipsė“, „Konanas barbaras“, „Raudonojo spalio“ medžioklė“, „Teksaso reindžeriai“ sieja scenarijų autoriaus Johno Miliaus pavardė. „Mėgstu napalmo kvapą rytais“, – ši bent jau anglakalbių pasaulyje kultinė frazė iš Franciso Fordo Coppolos filmo „Šių dienų apokalipsė“ (1979 m.) – J.Miliaus vizitinė kortelė.

Arūnas BRAZAUSKAS

Nors lietuviname pavardę – John Milius vadiname ne Miliusu, o Miliumi, Jonu jo nepravardžiuosime. Kitaip nei Jonas Mekas, J.Milius (g. 1944 m.) lyg ir netapatina savęs su lietuvybe, nors jo dukterys, įvardytos pagal lietuviškų pavardžių rašybos taisykles, būtų Miliūtės. Užtat J.Milius visiškai sutapęs su Holivudu – legendinis kino scenarijų autorius bei režisierius, F.Coppolos ir Steveno Spielbergo draugas.

Kilęs iš Lietuvos

J.Miliaus lietuviška kilmė neretai primenama greta kitų Holivudo „lietuvių“ – „Foresto Gampo“ (1994 m.) kūrėjo Roberto Zemeckio (g. 1952 m.), aktoriaus Charleso Bronsono (1921–2003), kurio pavardė pagal metriką tai rašoma, tai nerašoma skliaustuose – Karolis Dionyzas Bučinskis. Lyg ir smulkmena, skirianti J.Milių nuo Ch.Bronsono, – pastarasis katalikas, o pirmasis judėjas. Vadinasi, ir J.Miliaus lietuvybė gali būti litvakiška. J.Miliaus tėvas buvo vardu Williamas Styxas Milius.

Tiems, kuriems lietuviškai skambantys vardai glosto tapatybę, derėtų daugiau pastudijuoti J.Miliaus biografiją, jo saviraišką. Greta standartinio smalsumo ir palankumo kilmei iš Lietuvos gal atsirastų nerimo – juk asmuo nestandartinis. Tačiau nereikia gąsdintis – juk visi kuriame pasakas apie save. Ko norėti iš talentingo žmogaus, kuris labai brangiai parduoda savo parašytas istorijas ar netgi tampa kino personažu. Brolių Coenų filmo „Didysis Lebovskis“ („The Big Lebowski“, 1998 m.) personažas Valteris Sobčiakas, kietas vyrukas, (suvaidino Johnas Goodmanas) yra tarsi nulietas J.Milius.

2012-aisiais J.Milius kalbėjo apie save: „Nesu reakcingas. Esu tiesiog dešiniojo sparno ekstremistas, gerokai nutolęs nuo krikščioniškosios tapatybės žmonių ir panašių į juos, nužengęs toliau dalykų, kurių jie net negali įsivaizduoti. Esu tiek toli už ribos, kad esu maoistas. Esu anarchistas. Visada buvau anarchistas. Kiekvienas tikras dešinysis, jeigu jis eina pakankamai toli, nekenčia visų vyriausybės formų, nes vyriausybės turėtų būti kuriamos galvijams, o ne žmogiškoms būtybėms.“

Lietuviška pavardė, japoniškas turinys

Johnas Frederickas Milius gimė Sent Luise, Misūrio valstijoje. Tėvas, pardavęs batų gamybos verslą, įsikūrė Vakarų pakrantėje ir daugiau nedirbo, tad, matyt, nelaikytinas tiesiog batsiuviu. Kalifornijoje jauniausias iš trijų vaikų J.Milius atsistojo, sakytume, ant savo visos kūrybos pagrindo – banglentės. Kadangi nebuvo drausmingas, tėvai jį išsiuntė į nuošalią privačią mokyklą kalnuose, kur J.Milius tapo ne vien nepailstančiu skaitytoju, bet ir rašytoju – kūrė apsakymus. Pasak jo, labai anksti išmokęs rašyti kokiu nori stiliumi – galėjęs mėgdžioti Ernestą Hemingway‘ų, Jacką Kerouacą, Johną Melville‘į, kurio „Mobis Dikas“ tapo scenaristą maitinančia versme.

J.Miliui darė įspūdį banglentininkų pasakojimai. 1976-aisiais duotame interviu jis pasakojo: „Mano religija buvo banglentės. Kitas dalykas, kuris mane labai paveikė jaunystėje, buvo visa tai, kas susiję su Japonija. Studijavau dziudo imtynes, kendo kardų kovą, tapybą. Geriau jaučiausi su japoniškais daiktais ir japonais negu su europiečiais. Mane žavi feodalizmas bet kurioje šalyje, bet kuriuo laikotarpiu. Aš suprantu Azijos žmonių mintijimą, man tai prasminga. Dzenas yra labai praktiškas, visas tuo pagrįstas daiktų suvokimas yra logiškas, o daugelis vakarietiškos motyvacijos dalykų – godumas, verslumas – man nepatinka, nesuprantu jų prasmės.“

Norėjo tapti jūrų pėstininku, eiti savanoriu į Vietnamo karą, tačiau nebuvo paimtas dėl astmos. „Jaučiausi atstumtas kaip žmogus“, – savo savijautą apibūdino J.Milius.

„Valkirijų skrydis“ ir kitos legendos

Tiek J.Miliaus giluminės biografijos faktų pakanka kultinei frazei iš kultinio filmo bene garsiausios scenos „atrakinti“. Sraigtasparnių ataka aidint Richardo Wagnerio „Valkirijų skrydžiui“ – ne vienam daugelį kartų matytas vaizdas.

Kai Vietname JAV kariai rengiasi operacijai, tarp kraunamos amunicijos matyti ir banglentės. Kai kurie iš 2000-aisiais gimusių žiūrovų gal pirmąkart pamato juostinį magnetofoną – šitas daiktas atrodo keistesnis už sraigtasparnyje greta įtaisytą kulkosvaidį. „Valkirijų skrydį“ užleidžia vienas iš karių. Užpuolama taikiai atrodanti, tačiau ne visai taiki vietnamiečių gyvenvietė. Operacijai vadovaujantis papulkininkis Bilas Kilgoras atrodo šiek tiek trenktas. Atokvėpio minutę po desanto išlaipinimo jis tai sako, kad plaukti banglente čia saugu, tai šaukia jau plaukiančiam kariui, kad neplauktų, tai pats, atrodo, ketina stoti ant banglentės. Jis įsako pasodinti į sraigtasparnį ir išgabenti vietnamietę, pribėgusią su sužeistu vaiku. Tuo pat metu atskridę lėktuvai napalmo bombomis užmėto tai, kas liko iš kaimo. Papulkininkis sako mėgstantis napalmo kvapą rytais: „Kvepia kaip… pergalė. Kada nors šis karas pasibaigs.“

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-18-2017-m