Nelengva įrodyti, kad darbai, kurie buvo atlikti siekiant sumažinti krizės pasekmes viešiesiems finansams, buvo geri darbai, nes jie pasireiškė didėjančiais mokesčiais ir mažėjančiomis išlaidomis, o per tai blogėjo ir tų išlaidų gavėjų padėtis.

Tačiau kito kelio nebuvo – dėl ūkio kaitimo gaunamos laikinos pajamos iki krizės buvo panaudojamos nuolatiniam mokesčių mažinimui ir išlaidų didinimui, todėl susikaupęs struktūrinis pajamų ir išlaidų neatitikimas buvo itin didelis. Jis tapo matomas tik tada, kai iš esmės sustojus ištisiems sektoriams, anksčiau gyvenusiems iš skolintų lėšų – statybai, prekybai, finansų sektoriui, išseko biudžetą maitinę ciklinių pajamų „šaltiniai“. Kadangi ankstesnė Vyriausybė į grėsmes prevenciškai nereagavo, šiai teko kovoti jau su pasekmėmis.
Tai, kad per Vyriausybės kadenciją viešųjų finansų deficitas nuo grėsusių keliolikos buvo sumažintas iki Mastrichto kriterijaus – 3 proc. BVP, leido atkurti investuotojų pasitikėjimą Lietuvos ekonomika, o Vyriausybei – finansuoti įsipareigojimus: kad ir sumažintus, tačiau laiku. Kaip tai svarbu, būtų geriau suvokta, jeigu pensijos ir atlyginimai būtų ėmę vėluoti, o taip neatsitiko net sunkiausiais 2009 m. Buvo išlaikytas Lietuvos ekonomikos pagrindas – valiutų valdybos sąlygomis fiksuotas stabilus lito ir euro keitimo santykis, taigi nenuvertėjo žmonių santaupos ir nepadidėjo eurais įsiskolinusiųjų skolos našta. Žinoma, Vyriausybė skolinosi deficitui finansuoti, tačiau nesiskolinti tiesiog negalėjo, antraip būtų turėjusi sumažinti visas viešąsias išlaidas (taigi ir pensijas bei biudžetininkų algas) dar trečdaliu nuo to lygio, iki kurio jos buvo sumažintos.
Maksimaliai stengiantis stabilizuoti skolos augimą, atpigo ir pats skolinimasis. Pabrėžtina, kad neišvengiami laikinieji viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimų ir pensijų bei įvairių išmokų mažinimai atlikti laikantis socialinio solidarumo principo: didžiausias pajamas gaunantiems (ministrams, Seimo nariams) tie mažinimai siekė 40 proc. nuo jų pajamų, o mažiausi atlyginimai ir pensijos nebuvo mažinami. Atkreiptinas dėmesys, kad opozicinės partijos siūlė visiems mažinti tuo pačiu procentu, net bandė tą savo siūlomą principą įtvirtinti per Konstitucinį Teismą.
Tarp pasiekimų reikėtų paminėti ES lėšų įsisavinimo spartą: ši Vyriausybė net sunkmečio sąlygomis sugebėjo pasiekti, kad šiandien daugiau nei 80 proc. lėšų jau yra kontraktuota, o išmokėta – daugiau nei 50 proc. visų Lietuvai skirtų lėšų.
Rimtas iššūkis buvo ir „Snoro“ istorija. Lietuvai pavyko išvengti bankinio sektoriaus problemų, kurias daugelyje šalių sukėlė pablogėjusios ekonominės sąlygos ir pablogėjusi paskolų portfelio kokybė. Tačiau Lietuvos banko siūlymas nacionalizuoti „Snorą“ ir pigiausias mokesčių mokėtojams šios situacijos sprendimas – bankrotas buvo rimti išbandymai, su kuriais Vyriausybė susidorojo deramai. Apdraustus indėlius turėję indėlininkai, o jų buvo absoliuti dauguma, greitai ir sklandžiai atgavo savo lėšas (apie 4 mlrd. Lt). Taip buvo išsaugotas pasitikėjimas bankų sistema, kuris yra labai svarbus bet kokiai ekonomikai.
Tai, kad dabartinei Lietuvos Vyriausybei sėkmingai pavyko įveikti viešųjų finansų iššūkius, gerai iliustruoja užsienio ekspertų vertinimai pateikiant Lietuvą kaip pavyzdį panašias problemas sunkiai sprendžiančioms Pietų Europos valstybėms. Pagaliau ir opozicija jokių alternatyvų Vyriausybės pasiūlytam krizės įveikimo planui nesugebėjo pateikti.

Jurgis Razma
Seimo Biudžeto ir finansų komiteto narys, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos seniūnas