Pastaraisiais mėnesiais populiariausia frazė Lietuvoje – „jokių komentarų“ arba „komentarų nebus“; „vyksta ikiteisminis tyrimas, todėl nieko nekomentuosime“; „pradėtas tarnybinis patikrinimas ir kol jis nebus baigtas, jokių vertinimų nebus“.

Vartojantieji šias frazes mano, kad tai labai išmintinga bei įžvalgu ir taip jie sau esą mažiausiai pakenkia. Nors iš tiesų tai vienas labiausiai netikusių ir netgi kvailų pasirinkimų. Išnagrinėję daugybę pavyzdžių amerikiečių ekspertai Jasonas Friedas ir Davidas H.Hanssonas daro išvadą, kad frazė „jokių komentarų“ yra viena labiausiai nevykusių beveik visais atvejais. Jie tvirtina, kad blogų naujienų (ypač kai viena ar kita detalė jau nutekėjo) jokiu būdu negalima slėpti, kaip tik jas reikia skleisti plačiai, bet sukuriant įspūdį, kad problemos greitai ir užtikrintai sprendžiamos. Dar svarbu, kad šias naujienas praneštų vadovai.
Dauguma lyderių tai jau suprato. Tarkime, kai šiemet rugpjūtį Londone kilo riaušės, plėšimų, padegimų ir viso ko niokojimo banga, Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Davidas Cameronas, taip pat Londono meras ir skirtingi policijos vadovai praktiškai neišeidavo iš televizijų ir kitų žiniasklaidos priemonių: jie nuolat informuodavo apie nuostolius, apie suėmimus, apie priemones, kurių imtasi, apie bausmes, jie nuolat ramino visuomenę ir tvirtino, kad padėtis visiškai valdoma.
O dabar persikelkime į Lietuvą. Štai jau antrą savaitę mūsų šalyje vėl vilnija Drąsiaus Kedžio skandalas. Jei būtų išmintingi, aukščiausi policijos pareigūnai turėtų kasdien skelbti pranešimus, paaiškinimus, atsakymus, kas antrą dieną rengti spaudos konferencijas, raminti visuomenę, pateikti tyrimui netrukdančių faktų ir duomenų (nes teiginys, kad bet kokios informacijos pateikimas pakenks tyrimui, yra visiška nesąmonė), suteikti daugiau aiškumo. Bet jie vienas paskui kitą kartoja: „Jokių komentarų.“ Ir taip elgiasi tiek policijos pareigūnai, tiek vadovai, tiek prokurorai, tiksliau, praktiškai visi, kurie vienaip ar kitaip prieina prie informacijos.
Tokiu elgesiu jie išsikasė sau dar neregėtą duobę. Kadangi informacijos trūksta, žmonės (taip pat ir suinteresuoti asmenys) kuria savas versijas. Šiandien jų prikurta jau tūkstančiai. O juk gandai ir paskalos sėja nerimą bei sumaištį, ir pradeda atrodyti, kad visa ši baisi istorija niekada nesibaigs. Šiandien užtektų palyginti menko dalyko, pavyzdžiui, paskelbti keletą telefoninių pokalbių išklotinių, keletą duomenų, kas ir su kuo telefonais bendravo D.Kedžio dramos priešistorėje, ir visuomenė pati padarytų savo išvadas bei nurimtų. Bet ne, nuspręsta eiti kitu keliu. Tai ir srėbkite savo paslapčių pasekmes.
O štai Lietuvos banko paslaptingumo pasekmes srėbsime jau visi. Esant ankstesnei vadovybei su Reinoldijumi Šarkinu priešakyje Lietuvos bankų sektoriuje net per krizę viskas buvo tiesiog tobula, nors gandai paskui „Snorą“ vilkosi jau kokius penkerius metus. O ir naujoji vadovybė ilgokai problemų nematė. Žvelgiant į viešus pareiškimus ir į Lietuvos banko interneto svetainę, dar rugsėjį ir spalį atrodė, kad „Snoras“ – puikus bankas, bet štai lapkritį žaibiškas virsmas, ir banką nacionalizuoja valstybė. Kaip šiuo atveju atrodo kontroliuojančios mūsų institucijos, kaip atrodo reitingų agentūros, kurios „Snorui“ šiemet suteikė gana gerus reitingus ir reitingų perspektyvą (beje, „Veidas“ remdamasis oficialia informacija visai neseniai sudarė bankų reitingą, kuriame „Snoras“ buvo atsidūręs antroje vietoje, bet, pasirodo, mes padarėme klaidą, remdamiesi oficialių institucijų, taip pat ir Lietuvos banko duomenimis, nes tai, kaip paaiškėjo, viso labo informacijos sąvartynas)? Kuo apskritai tikėti žmonėms, kaip jiems planuoti savo ateitį, ko verti reikšmingųjų bankininkų vasariniai ir rudeniniai tvirtinimai, kad jokių problemų nėra?
Tad daugumai žmonių belieka tartis su asmeniniu finansų patarėju, liaudyje populiariai vadinamu „kojine“. Ji tai jau tikrai nemeluoja, informacijos neslepia ir nedozuoja, be to, niekada nesako „jokių komentarų“.