Kristina Martinkienė / Asmeninio archyvo nuotr.

Šis pokalbis su jauna moterimi, dirbančia bausmių vykdymo sistemoje. Jei prisižiūrėję amerikietiškų veiksmo filmų įsivaizduojate stambią kalėjimo darbuotoją, botagu tramdančią kalinius, smarkiai apsirinkate. Tinklaraščio Euroblogas.lt pašnekovė – elegantiška šviesiaplaukė, kurios kasdienė rutina − taikyti nusikaltėlius ir aukas.

Dmitrijus Kulikas, euroblogas.lt

Kristiną Martinkienę pažįstu dar nuo studijų laikų Vilniuje, o dabar mūsų keliai netikėtai susitiko Klaipėdoje, kur, kaip išaiškėjo, ji dirba Lietuvoje dar mažai girdėtą darbą − mediatore. „Čia tikrai Kalėjimų departamento sistemoje? Jūs užsiimate meditacija?“ − pusiau juokaudamasis ir dar nieko nežinodamas apie šią profesiją klausiau aš, įsivaizduodamas, kaip nusikaltėliai ir aukos kartu medituoja ir tokiu būdu yra atstatomas teisingumas.

Pradžia buvo sunki, nes mediacijos šalys nelabai suprato, ko iš jų noriu.

Nors Kristinos darbas iš pirmo žvilgsnio neturi nieko bendro su meditacija, gal ir galėtume surasti tam tikrų panašumų. Tradicinis žalos atstatymo procesas vykdomas kone mechaniškai, grindžiant beveidės valstybės vardu, o kalbant apie mediaciją raktiniai žodžiai būtų susitaikymas, pusiausvyra, kompromisas ir atleidimas.

Kaltininkas atsako ne prieš Civilinį ar Baudžiamąjį kodeksą bei jų uniformuotus gynėjus, o prieš savo auką, matydamas jos jausmus ir išgyvenimus. Už įstatymo raidžių jam atsiveria realūs nusikalstamos veiklos padariniai. O kaip vyksta šis paslaptingas procesas, geriau papasakos pati Kristina.

− Kas paskatino tave susidomėti mediacija?

− Turbūt besimokydama teisės sužinojau apie mediacijos institutą, susidomėjau. Užsienyje ji labai vertinama, daug apie ją pasakojo užsienio draugai. Pradėjau ieškoti informacijos, daug skaičiau apie tai. Mediacija mane įtikino, tiesiog tykojau ir laukiau proveržio Lietuvoje.

− Ir proveržis įvyko?

− Norėčiau pagirti Mykolo Romerio universitetą – tai tikrasis mediacijos lopšys Lietuvoje. Čia buvo įkurtas Komunikacijos ir mediacijos institutas, kuris rengia mediacijos bakalauro ir magistro programas, organizuoja mokymus besidomintiems šia tema, aukšto lygio mokslininkai dalyvauja įvairiuose projektuose. Po teisės studijų baigiau mediacijos mokymus, sužavėjo ne tik mediacijos, bet ir derybų mokymai, kurios vedė doc. dr.Natalija Kaminskienė. Su ja į derybas eiti bijočiau – žinodama jos gebėjimus, turbūt iškart kapituliuočiau. Juokauju.

− Taigi, tapai kvalifikuota mediatore, kas toliau?

− Paskui sekė tapimas teismo mediatore. Teisminė mediacija Lietuvoje taikoma tik civiliniame procese. O mediacija iki teismo plačiai taikoma baudžiamojoje justicijoje. Apie organizuojamą aukos ir nusikaltėlio mediacijos įgyvendinimą probacijos tarnybose Lietuvoje sužinojau konferencijoje, kurią organizavo M.Romerio universitetas. Nusprendžiau pabandyti sudalyvauti atrankoje. Pavyko. Reziumuojant reikėtų pasakyti: kas ieško, tas randa.

− Ir ką suradai?

− Metams pagal Lietuvos-Norvegijos projektą „Mediacijos įgyvendinimas probacijos tarnybose“ (MIPT) įsidarbinau Klaipėdos apygardos probacijos tarnyboje. Šį darbo pasiūlymą priėmiau kaip iššūkį. Dar nelabai galėjau suprasti, kokia prasmė iš to, kad taikinamasis tarpininkavimas vyksta po teismo nuosprendžio. Juk, rodos, teismas viską nusprendė.

− Prisimeni pirmą darbo dieną?

− Gal pirmoji darbo diena nebuvo labai jauki. Pradžia buvo sunki, nes mediacijos šalys nelabai suprato, ko iš jų noriu. Bet turėjau palaikymą iš vadovybės, tai skatino judėti į priekį ir nekreipti dėmesio į skeptiškas nuomones. Be to, labai nustebino, kad Lietuvoje yra tiek geranoriškų žmonių.

− Žmonės suprato mediacijos naudą?

− Beveik pusė nukentėjusiųjų nuoširdžiai sutinka dalyvauti procese. Praktika parodė vieną idomų dalyką. Mediacijai tinka net tokie atvejai, kai konflikto šalys yra susitaikiusios teisme. Neretai pasikalbinus kaltininką, paaiškėja, kad jis nėra įsisąmoninęs kaltės, o nukentėjusysis visgi jaučia nuoskaudą, manydamas, kad teisme jo atsiprašė vien dėl to, kad sušvelnintų bausmę. Mediacijos metu gvildenami tokie aspektai, šalys patys nusprendžia, kaip jų konfliktas turėtų būti išspręstas. Žinoma, neperžengiant teismo sprendimų.

Neretai pasikalbinus kaltininką, paaiškėja, kad jis nėra įsisąmoninęs kaltės, o nukentėjusysis visgi jaučia nuoskaudą.

Pagal vieną iš teorijų, konfliktas yra jo šalių nuosavybė, todėl, geriausia, kai viską sureguliuoja pačios šalys, nes kai įsikiša advokatai, teismai, antstoliai, viskas neretai pasidaro dar sudėtingiau. Bet tai nereiškia, kad padarius bet kokį nusikaltimą, galima susitaikyti ir mediacijos būdu sušvelninti bausmę ar visai jos išvengti.

Mediacija netaikoma sunkiems nusikaltimams. Tai lankstus procesas, matydamas, kad viena iš šalių yra vedama savanaudiškų paskatų, mediatorius gali jį nutraukti.

− Kokia yra mediatoriaus kasdienybė?

− Mėgstu raštu planuoti darbotvarkę. Rutininiai darbai yra skaityti bylas, atrinkti atvejus, tinkamus mediacijai, susisiekti su šalimis. O dar bendradarbiavimas su policija, teismais, prokuratūra, įvairaus pobūdžio ataskaitų rengimas. Dirbu ne tik Klaipėdoje, vykstu taip pat į rajoną, kartais prisitaikydama prie šalių poreikių važiuoju į jiems artimesnę vietovę. Ne kartą esu organizavusi mediacijos sesijas klebonijoje, šeimos centre ir pan.

− Pasitaiko įdomių atvejų?

− Kartą į mane tiesiogiai, dar neįvykus teismo procesui, kreipėsi du nukentėjusieji, kuriuos sumušė trys kaltininkai. Mediacijos metu vienas iš trijų bendrininkų nutarė žalą atlyginti tiek, kiek prašo nukentėjusieji. Sudarėme susitarimo protokolą su sąlyga, kad bendrininkai dėl žalos atlyginimo dalies susitars tarpusavyje, o nukentėjusiesiems pavyko gauti atsiprašymą ir turtinės bei neturtinės žalos atlyginimą – tiek, kiek prašė. Mediacija įvyko vasarą, o teismo sprendimo, mano žiniomis, dar nėra.

Taip pat turime sėkmės atvejų, kai buvo išspręsti smurto artimoje aplinkoje klausimai.

Kitą kartą kreipėsi kaltininko giminaitis. Nepilnametis padarė nusikaltimą, suniokojo kito žmogaus turtą. Mediacijos metu šalys išsiaiškino visus rūpimus klausimus, susitarė dėl žalos atlyginimo dydžio ir iš karto sumokėjo pinigus. Nukentėjusysis jau kitą dieną galėjo sutvarkyti tai, kas buvo sugadinta.

Įdomių atvejų pasitaiko ir po teismo. Kartais kaltininkas, sužinojęs, kokių nuostolių patyrė nukentėjusysis, pasiūlo daugiau pinigų nei buvo priteisęs teismas. Svarbiausia, kad tai nėra vien žodžiai, įsipareigojimų yra laikomasi.

Buvo atvejų, kai nukentėjusysis dovanojo žalos atlyginimą, pasižadamas ateityje nereikšti pretenzijų, o kaltininkas atsiprašė, pasižadėjo daugiau nenusikalsti. Tai labai svarbu ne tik nukentėjusiajam, bet ir visai visuomenei.

Ir neva blogiausiais atvejais galime gauti puikių rezultatų. Antstoliams būna sunku išsireikalauti pinigų, kai žmogus dirba neoficialiai, o mes tai galime pasiekti. Taip pat turime sėkmės atvejų, kai buvo išspręsti smurto artimoje aplinkoje klausimai. Tėvas konflikto metu nestipriai sužaloja vaikus, nuteisiamas, prasideda įtampa šeimoje. Mediacijos metu išsiaiškiname, kokios to priežastys, šalys viena kitos atsiprašo, susitaiko.

− Ko galime pasimokyti iš kitų valstybių?

− Mums labai svarbus tarptautinis bendradarbiavimas. Esu tikra, kad mediacijos modelį suformavę mokslininkai ir ekspertai patirties sėmėsi iš užsienio. Skandinavų šalyse mediacija labai gerai veikia, jau minėjau, kad mūsų projektą remia Norvegija. Projektui pasibaigus Lietuva įsipareigojo mediacijos įgyvendinimą tęsti dar penkerius metus.

− O kokia iš viso to nauda tau?

− Šis darbas mane keičia kaip asmenybę. Praplėčiau savo tolerancijos ribas, susipažinau su daugybe įdomių žmonių, pasimokau − juk taip daro protingi žmonės − iš kitų klaidų. Tačiau apie karjeros perspektyvas kalbėti dar ankstoka. Turi būti išspręstas darbo užmokesčio klausimas, aprūpinimas darbinėmis priemonėmis. Šiandien naudoju asmeninį automobilį, nešiojamąjį kompiuterį, mobilųjį telefoną ir t.t. Tikėtina, kad 2017 metais bus įgyvendinta privaloma mediacija civiliniame procese – šeimos bylose, smulkiuose civiliniuose ginčuose ir kt. Tada lauktume dar stipresnio mediacijos proveržio Lietuvoje.