Ekranas. Kino mėgėjus 20-ąjį kartą kviečia tarptautinis festivalis „Kino pavasaris“. Daugiau nei dešimtyje programų bus rodoma beveik 250 naujų, pripažinimo visame pasaulyje sulaukusių filmų.

Jubiliejų švenčiančio festivalio siekis – pristatyti kuo platesnę temų ir geografinę įvairovę, skirti dėmesio ir meistrams, ir debiutuojantiems režisieriams. Kovo 19 d. prasidedanti kino šventė vyks penkiuose Lietuvos miestuose – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje.

20-ąjį „Kino pavasarį“ atidarys Kanados režisieriaus Xavier Dolano filmas „Mamytė“ („Mommy“). Filmas šiais metais gavo Kanų žiuri prizą drauge su Jeano Luco Godard‘o filmu „Sudie, kalba“. X.Dolanas, kuris yra jauniausias visų laikų šio prizo laimėtojas, padėkos kalboje sakė: „Godard’as kadaise bandė iš naujo išrasti kiną. Norėčiau tikėti, kad gyvenu laiku, kai kinas įgauna kitą kryptį, ir džiaugčiausi būdamas šio proceso dalimi.“

Vos 25-erių X.Dolanas jau sukūrė penkis filmus, keliančius daug diskusijų gimtojoje Kanadoje ir šluojančius garbingiausius kino apdovanojimus. Nuolatinis Kanų kino festivalio dalyvis autobiografinį filmą „Aš nužudžiau savo mamą“ („I Killed My Mother, 2009) sukūrė dar nesulaukęs dvidešimties ir pavaizdavo jame įtemptus motinos ir sūnaus santykius. Naujajame filme grįžtama prie tos pačios temos, tačiau tai jau daug brandesnis darbas.

„Mamytė“ – istorija apie vienišą motiną Dianą (akt. Anne Dorval) ir jos maištingą paauglį sūnų Styvį (akt. Antoine’as Olivier Pitonas), nufilmuota neįprastu 1:1 ekrano kraštinių santykiu, kada vaizdas projektuojamas į kvadratą – tai tarsi leidžia maksimaliai priartėti prie personažų ir jų išgyvenimų. Vyro netekusi Diana sunkiai užsidirba pragyvenimui. Styvis turi aktyvumo ir dėmesio sutrikimą, todėl yra linkęs smurtauti. Kai berniukas išmetamas iš internatinės mokyklos, basąlygiškai mylinti, tačiau impulsyvi motina pati imasi jo priežiūros. Į audringus Styvio ir Dianos santykius įsipainioja drovi ir paslaptinga kaimynė mokytoja Kaila (akt. Suzanne Clement). Trijulė smagiai leidžia laiką, ir abi moterys mėgina grąžinti Styvį į teisingą kelią, nors neprognozuojamas vaikino elgesys bet kada gali sugriauti šią idilę.

Tai filmas apie meilę ir pasiaukojimą, apie tai, kaip motina bando padėti sūnui, o šis priešinasi jos besąlygiškai meilei ir kontrolei. Taip pat apie skirtingus sunkumus, su kuriais susiduria įvairūs žmonės. Ar pavyks veikėjams rasti vienas kito draugijoje pilnatvę ir supratimą, kurio jie siekia?

Nors daliai kritikų filmas pasirodė per daug padrikas, sentimentalus ir ištęstas, jį pamatyti tikrai verta. Provokuojanti tema, įtraukiančios atpažįstamos situacijos, personažų gyvumas, šmaikštūs dialogai, emocinis įtaigumas liudija daug žadantį X.Dolano talentą. „Mamytė“ patiks tiems, kurie mėgsta drąsius režisūrinius eksperimentus, neįprastus vaizdo bei garso sprendimus ir diskusijas keliančius filmus.

Festivalyje „Kino pavasaris“ bus rodomi ir kiti X.Dolano filmai – drama „Bet kokiu atveju Lorens“ (angl. „Laurence anyways“, 2012) ir „Tomas atvyko į kaimą („Tom a la Ferme, 2013).

Pasak „Kino pavasario“ programos sudarytojo Edvino Pukštos, šiųmečiame festivalyje žiūrovai susipažins su naujausiais, įdomiausiais ir geriausiais filmais iš viso pasaulio. Tarp jų – ne tik garsūs kino meistrų darbai, „Oskarais“ ir kitų prestižinių festivalių prizais įvertintos juostos, bet ir naujos perspektyvos, premjeros, atradimai.

„Augantis festivalis įpareigoja vis labiau stengtis. Kasmet ieškome, kuo nustebinti žiūrovą. Šiemet jam pasiūlysime išskirtinių ir unikalių saviraiškos formų, įdomių eksperimentų su kino kalba. Tai ir kvadrate nufilmuotas atidarymo filmas „Mamytė“, ir apskritime įrėmintas „Liuciferis“ („Lucifer“), ir „Chaucha“ („Jauja“), pateikiamas senoviniu televiziniu formatu, ir daugelis kitų. Nemažai filmų gilinasi į religijos, tėvų ir vaikų santykių, brendimo temas. Atrinkti tokie filmai, kurie savo stiliumi skatina ir lavina žiūrovų vaizduotę. Siekiame, kad kiekvienas festivalis būtų geresnis už prieš tai buvusį“, – sako E.Pukšta.

Paminėtas „Liuciferis“ – trečioji režisieriaus Gusto Van den Berghe religinės trilogijos dalis. Tai metaforiškas pasakojimas apie mylimiausio Dievo angelo Liuciferio (akt. Gabino Rodriguezas) kelionę iš dangaus į pragarą, kuri driekiasi per ramų Meksikos kaimelį. Vietinių katalikių svetingai sutiktas atvykėlis imasi veiklos – apsimeta stebukladariu, suvilioja merginą, vardu Marija, ir priverčia gyventojus suabejoti savo tikėjimu. Jam išvykus kaimelis panyra į apkalbų, gobšumo ir puikybės liūną. Režisierius tiria žmonijos pažinimą, leidusį nubrėžti ribą tarp gėrio ir blogio.

Religinė, filosofinė tematika vyrauja ir daugiau nei penkių valandų trukmės filipiniečio Lavo Diazo juostoje „Iš to, kas yra prieš“. Ši juosta pratęsia ankstesnį įsimintiną epą „Norte. Po istorijos“. Veiksmas vyksta nuošaliame skurdo nualintame miestelyje, kuriame pradeda dėtis keisti ir tamsūs dalykai. Tai pasėja melą, apkalbas ir nesantaiką. Tuo pasinaudodamas diktatorius Ferdinandas Markosas įveda sugriežtintą karinę padėtį. Neapsiribodamas vienos vietos istorija, režisierius nagrinėja žmonių elgesį ir nualinto krašto negandas. Visa tai lydi svarstymai, kas dėl viso šito kaltas. Filmas patiks rimto kino mėgėjams, kuriems nesvetimos moralinės dilemos ir kultūrinės atminties tema.

Juostą „Pokalbiai su dievais“ (rež. Emiras Kusturica, Bahmanas Ghobadi, Alexas de la Iglesi ir kt.) sudaro devynių režisierių nufilmuoti epizodai, kuriuose kalbama apie kultūrų skirtumus ir bendrumus. Filmų eiliškumą parinko Nobelio premijos laureatas Mario Vargasas Llosa, o garso takelį sukurti padėjo Peteris Gabrielis.

Nemaža dalis šiųmečių filmų balansuoja ties dokumentikos ir vaidybinio kino riba. Vienas tokių – Berlyno „Auksinį lokį“ laimėjęs Irano režisieriaus Jafaro Panahi „Taksi“. Tai duoklė gimtajai šaliai, kurios valdžia uždraudė jam kurti ir viešai rodyti savo filmus ar išvykti į užsienį. Sukdamasis iš šios padėties režisierius taksi įsirengia unikalią kino studiją ir kalbina savo keleivius įvairiomis temomis. J.Panahi pakeleiviai – kūkčiojanti moteris su sužeistu vyru, nelegalių DVD pardavėjas, mokytoja, svarstanti apie mirties bausmę, draugė advokatė, kuriai taip pat uždrausta verstis savo praktika. Šviesiai ir subtiliai režisierius fiksuoja modernaus Irano gyvenimą.

Beje, tai ne pirmas originalus J.Panahi sprendimas, kaip išvengti režimo cenzūros. 2011 m. jis su Mojtaba Mirtahmasbu sukūrė dokumentiką „Tai ne filmas“, išmaniuoju telefonu nufilmavęs savo kasdienybę, belaukiant teismo sprendimo.

Estų režisieriaus Martti Helde nespalvotas filmas apie tremtį „Vėjų kryžkelėje“ („Risttuules“) naujoviškai pateikia nenaują temą ir meniškai įamžina nuo sovietinio režimo nukentėjusių žmonių atminimą. Režisierius pasakoja filosofijos studentės Ernos ir jos šeimos istoriją, o fone skamba Ernos dienoraščio ištraukos. Ar Erna ir jos dukra dar kada nors pamatys nuo jų atskirtą vyrą ir tėvą? Ar jie grįš į namus? Filmui paveikumo prideda ir tai, kad kai kurios scenos nufilmuotos kaip sustingę paveikslai. Tai nepaprastai kinematografiška juosta, itin subtiliai atskleidžianti istorinę tragediją ir kelianti klausimus apie tai, kaip veikia atmintis ir koks žmogaus santykis su laiku. Beje, tai debiutinis režisieriaus filmas, jau spėjęs nukeliauti į Toronto ir Varšuvos kino festivalius.

Naujomis meninėmis priemonėmis „Baltijos žvilgsnio“ programoje į praeities traumas gilinasi ir lietuviškų šaknų turintis amerikiečių režisierius Joshua Oppenheimeris. Dokumentiniame filme „Tylos žvilgsnis“ („The Look of Silence“, 2014) jis tęsia 2012 m. plačiai nuskambėjusio filmo apie Indonezijos 1965–1966 m.  genocidą „Žudymo aktas“ temą. Tik šįkart žudynių vykdytojus kalbina ne režisierius, o netiesiogiai nuo jų nukentėjęs akių gydytojas Adis, gimęs praėjus dvejiem metams nuo vyresnio brolio nužudymo. Ar išvysime filmo herojų akyse atgailą už prieš dešimtmečius padarytus nusikaltimus, kurie gimtojoje šalyje laikomi didvyriškais?

„Dokumentikos“ programoje šiemet atsirado nauja skiltis – „Asmenybės“. Joje – filmai apie įvairių profesijų aukštumas pasiekusius asmenis: nuo futbolininko Messi („Messi“) iki Abelio Ferraros „Pazolinio“, dedikuoto neaiškiomis aplinkybėmis mirusiam skandalingam italų režisieriui. „Pabėgime iš Rygos“ sužinosite dviejų draugų, išskirtų Pirmojo pasaulinio karo ir vėliau tapusių nepaprastomis asmenybėmis, gyvenimo istorijas. Laisvamaniškoje Peterio Greenaway dramoje „Eizenšteinas Gvanachuate“ vaizduojami garsiojo Sovietų Rusijos režisieriaus nuotykiai egzotiškoje Meksikoje. O apie ilgai nežinotą garsiojo Charlie Chaplino karsto vagystę papasakos nuotaikinga prancūzų komedija „Šlovės kaina“.

Programoje „Nauja Europa – nauji vardai“ verta atkreipti dėmesį į fenomenalų pirmąjį režisieriaus Myroslavo Slaboshpytskiy ilgametražį darbą „Gentis“ („?????“, Ukraina, Nyderlandai), kuriame vaidina kurti aktoriai. Filme gestų kalba sąmoningai neverčiama į jokią kitą kalbą, o tai padeda stipriai įsijausti į šokiruojančią jo veikėjų – skurdaus internato auklėtinių – realybę. San Sebastiano filmų festivalyje šis kūrinys pateko į „Perlų“ („Pearls“) programą, į kurią debiutai patenka itin retai, sėkmingai apkeliavo apie 30 festivalių visame pasaulyje ir gavo Europos metų atradimo („European Discovery“) prizą.

Ieškantiems tikrai išskirtinio filmo rekomenduotinas „Viasat“ komedijų programos miuziklas „Nekropolio simfonija“. Tai brazilų režisierės Julianos Rojas pozityvi, melancholiška ir, kad ir kaip keista, įkvepianti odė meilei ir mirčiai. Žavi režisierės gebėjimas sąžiningai ir jautriai nagrinėti temą, kuri nėra nei patogi, nei itin maloni.

Iš komedijų dar paminėti „Šiuolaikiniai žvėrys“ ir „Mažoji mirtis“ – iš atskirų gabalų sudėlioti filmai, kuriuos sieja bendra tema ar personažas.

Besidomintiems socialine tematika vertėtų pasižvalgyti į tolimų šalių filmus. Pavyzdžiui, Pakistano drama „Duktė“ (rež. Afia Nathaniel) atkreipia dėmesį į garbės nusikaltimus, dėl kurių kasmet tūkstančiai žmonių, daugiausia moterų, netenka gyvybės nuo savo artimų žmonių rankos. „Teismas“ (rež. Chaitanya Tamhane’as, Indija) – alegorinis filmas apie tuos, kurie turi galią teisti, nors yra tokie patys mirtingieji. Režisierių domina, kokie šie žmonės būna nusiėmę teisiančiųjų mantijas.

Nuaro stiliumi pastatytas indiškas trileris „Saulėtekis“ (rež. Partho Sen-Gupta) iškelia skaudžią prekybos vaikais temą ir vieną herojų, nepabūgusį pasipriešinti abejingai sistemai.

Visuomet didelį dėmesį lietuviškam kinui skiriantis festivalis šįkart programoje „Lietuviai svetur“ pristato filmus iš visų pasaulio žemynų. Juodoji komedija „Mulas“ (rež. Angusas Sampsonas, Tony Mahony, Australija) privers permąstyti, kaip lietuviai rodomi užsienyje, kaip juos ir mūsų šalį įsivaizduoja užsienio režisieriai. „Žvaigždė“ (rež. Anna Melikyan) – naujas Rusijos „Nikos“ premijai nominuotos kylančios lietuvių žvaigždės Severijos Janušauskaitės darbas. Jei apie ją dar nieko nežinote – pasidomėkite.

Po dvidešimties metų pertraukos Lietuvos žiūrovai turės progą prisiminti ar susipažinti su kultiniu prancūzų režisieriumi ir provokatoriumi Leosu Caraxu. Jis buvo viena pirmųjų užsienio žvaigždžių, apsilankiusių „Kino pavasaryje“ dar 1995-aisiais. Šių metų L.Caraxui skirtoje retrospektyvoje pristatomi visi ilgametražiai režisieriaus filmai ir dokumentinis filmas apie jį „Ponas X“ (rež. Tessa Louise-Salome, 2014).

„Šventieji motorai“ – pats naujausias režisieriaus filmas, nominuotas „Auksinei palmės šakelei“ ir devyniems „Cezariams“. Jo veikėjas Oskaras keliauja limuzinu, keisdamas vaidmenis ir vykdydamas nematomo režisieriaus diktuojamas sąlygas. Kiekvienas filmo epizodas yra lyg atskiras filmas, turintis savo žaidimo taisykles. Kiekvienas epizodas – kaip meno kūrinys, kurį turi sukurti vis kitas Oskaro personažas. Šiame L.Caraxo filme, kaip ir daugelyje kitų, pagrindinį vaidmenį atlieka jo mūza – talentingas prancūzų aktorius Denis Lavant’as, savo karjerą pradėjęs nuo pantomimos, cirko ir teatro pasirodymų. Epizodinius vaidmenis – Michelis Piccoli, amerikiečių aktorė Eva Mendes ir Australijos dainininkė Kylie Minogue, o legendinei prancūzų aktorei Edith Scob režisierius patikėjo Oskaro vairuotojos vaidmenį. „Šventieji motorai“ – filmas apie meilę kinui, žmonių santykius, meilę ir mirtį, ištrinantis ribą tarp fikcijos ir tikrovės, filmavimo aikštelės ir gyvenimo.

Dar retrospektyvoje bus parodyti šie L.Caraxo filmai: „Vaikinas sutinka merginą“ („Boy Meets Girl“, 1984), „Blogas kraujas“ („The Night Is Young“, 1986), „Naujojo tilto meilužiai“ („Amants du Pont-Neuf“, 1991), „Pola X“ (1991). Visuose filmuose, išskyrus „Polą X“, pagrindinius vaidmenis atlieka minėtas išskirtinio talento aktorius D.Lavant’as. O „Poloje X“ vienas epizodinių vaidmenų teko lietuvių režisieriui Šarūnui Bartui.

„Kino pavasario“ organizatoriai, atsidėkodami festivalio idėjos sumanytojams ir iniciatoriams kultūros atašė Fredericui Jugeau ir Prancūzų kultūros institutui, parengė „Prancūziškų naujienų“ repertuarą. Kokių filmų nereikėtų praleisti, rekomenduoja E.Pukšta: „Vakarėlių liūtė“, Kanuose apdovanota „Auksine kamera“, pasakoja apie vieno iš filmų režisierių (Samuelio Theiso) mamą, kuri filme vaidina save. Afrikoje filmuota „Viltis“ (rež. Borisas Lojkine’as) pasakoja, kiek turi ištverti skurdūs Afrikos gyventojai, ieškantys geresnio gyvenimo. Filme rodoma jų kelionė po Sacharą. Įdomus pokalbių, prisiminimų ir nerealizuotų svajonių filmas „Sugrįžimas į Itakę“ (rež. Laurent’as Cantet) apie brandaus amžiaus sulaukusius draugus, kurio veiksmas vyksta vieną naktį. „Laukinis gyvenimas“ (rež. Cédricas Kahnas) – tikra istorija apie į laukinę gamtą pabėgusius tėvą ir sūnus, gyvenimo laisvėje grožį ir prieštaringumą. Įdomus faktas: po šios patirties broliai parašė autobiografinę knygą.

„Kino pavasario“ žiūrovų laukia ne tik filmų peržiūros, bet ir susitikimai su režisieriais, tarp jų – garsiojo rusų režisieriaus Aleksejaus Germano sūnumi Aleksejumi Germanu jaunesniuoju („Po elektriniais debesimis“, 2015) , festivalio filmo „Rami širdis“, kuriame svarstoma eutanazijos tema ir šeimos ryšiai, kūrėju Bille Augustu iš Danijos, prancūzų režisieriumi Micheliu Hazanaviciumi, žinomu iš nespalvotos dramos „Artistas“, ir daugeliu kitų.

Martyna Bražiūnaitė