BFL

"Veido" archyvas

Bene didžiausią nuostabą kelia Kauno ir Šalčininkų santykis su savo praeitimi

Kaunui šiemet sukanka 650 metų, Šalčininkams – 700, Šilutei – 500, o dar visai jaunas Neringos miestas minės pirmąjį savo 50-metį. Tačiau vieniems miestams tai svarbu, o kitiems – buvę nebuvę.

Bene didžiausią nuostabą kelia antrojo Lietuvos miesto – Kauno santykis su savo praeitimi. Pastaraisiais metais įvykdytas precedento neturintis viduramžių pilies pavertimas viduramžių ir modernios architektūros hibridu, regis, tėra simptomas, atskleidžiantis šio miesto valdančiojo elito požiūrio į savo istoriją problemas.

Priminsime, kad pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Kaunas paminėtas 1361 m. vasarą, kada, kaip rašo Vokiečių ordino kronikininkas Vygandas Marburgietis, maršalas Heningas Šindekopfas “paskyrė žygį iš Įsruties į Kauną ir atnešė stabmeldžiams visokių nelaimių”. Žygis buvo surengtas kunigaikščiui Kęstučiui esant kryžiuočių nelaisvėje ir turėjo padėti pasiruošti kitais metais planuojamam Kauno pilies puolimui: Ragainės komtūrui Henrikui Šioningenui buvo pavesta “su prisiųstais jam meistrais išžvalgyti ir nustatyti Kauno pilies ir mūrų storumo, gilumo ir aukštumo, ir pastatyti mašinų, sienodaužių ir t.t. bei pranešti tų duomenų magistrui”. Kitais metais po atkaklios kovos Kauno pilis iš tiesų buvo sugriauta, o ją gynęs Kęstučio sūnus Vaidotas pateko į kryžiuočių nelaisvę.

Tad Kauno istorijos pradžia – lietuvių kovų su kryžiuočiais sūkuriuose. Negalima sakyti, kad ši istorija niekam neįdomi. Dar 1995 m. išleistoje Jurgio Okso knygelėje “Kaunas karo su kryžiuočiais epochoje” bei pernai pasirodžiusioje prof. Zigmanto Kiaupos “Kauno istorijoje” šiems įvykiams skirtas deramas dėmesys. Trūksta iš esmės tik Kauno politikų ir valdininkų dėmesio.

Šiemet solidų jubiliejų galintis švęsti Kaunas pritraukė nemažą užsienio svečių būrį – nuo 1998 m. švenčiama Miesto diena buvo sutapatinta su gegužės 19–22 dienomis Kaune vykusių 31-ųjų Tarptautinių Hanzos dienų renginiais. Rotušės aikštė mirgėjo nuo dešimčių įvairiausių Hanzos miestų atstovų palapinių, kuriose šie miestai buvo pristatomi, dalijama informacinė literatūra.

Tačiau, skersai išilgai išvaikščioję visą šventiniais renginiais šurmuliuojantį Kauno senamiestį, neradome nė menkiausios užuominos apie šiemet švenčiamą 650 metų Kauno jubiliejų. Tik virš savivaldybės pastato buvo iškeltas įrašas, kad Kauno savivaldybei sukanka 603 metai… Nieko apie jubiliejų neužsiminta ir šventine proga keliomis užsienio kalbomis (bet ne lietuviškai!) išleistame “Kauno gide”. Jo tekste, tiesa, 1361-ųjų data bent paminėta, nors ir neminint jubiliejaus, o Hanzos dienų programoje neatsirado nė tokių užuominų.

Šventės proga atidaryta suniokota Kauno pilis lyg pasityčiojimui kvietė lankytojus išilgai sienos įrengtais moderniais laiptais kopti tik į moderniąją dalį, išvengiant bet kokio kontakto su senąja Kauno pilimi. Atkakliausi lankytojai, tiesa, galėjo nusileisti ir į istorinius pilies bokšto aukštus, bet apačioje rasdavo uždarytas pilies dalis ir būdavo priversti lipti atgal į “mikšiapilį”, kaip modernų antstatą jį sukūrusio architekto vardu praminė kai kurie kauniečiai. Čia, moderniame “stiklainyje”, įsikūręs turizmo informacijos centras net turėjo savotiškos informacijos apie pačią pilį, išspausdintos spausdintuvu ant A4 popieriaus lapo.

Besižvalgydami pilies apylinkėse, Santakoje pastebėjome savotiškų modernaus meno pavyzdžių – iš suniokotų knygų sulipdytų “meno kūrinių” (vienas buvo iš knygų sustatyti stulpai, mirkstantys nuo pavasarinio lietaus šuorų, kitas iš tolo atrodė kaip šiukšlina pieva, iš tikrųjų prismaigstyta dažais išterliotų knygų). Išniekintos knygos šalia išniekintos pilies – ar gali būti geresnis barbarybės simbolis?

Žinoma, tuo nenorime pasakyti, kad visoje šventėje nebuvo nieko, verto dėmesio. Šiuo atveju kalbu tik apie oficialiojo miesto istorinę amneziją. Kauniečiai galėjo raudonuoti žvelgdami net ir į svečių iš Smolensko paviljoną. Šis miestas tik 2013-aisiais rengiasi minėti savo pirmojo paminėjimo 1150 metų jubiliejų, tačiau jau dabar į Kauną atvežtoje medžiagoje šis jubiliejus akcentuojamas ir populiarinamas. Tuo tarpu Kaunas gausiems užsienio svečiams pasirodė kaip miestas be istorinės atminties.

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad Kauno savivaldybei nepriklausanti įstaiga – Vytauto Didžiojo karo muziejus parengė parodą “Kauno pilis amžių tėkmėje”, skirtą Kauno paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose 650-osioms metinėms, Vytauto Didžiojo universitetas surengė miesto jubiliejui skirtą mokslinę konferenciją, o Lietuvos paštas išleido šiai sukakčiai skirtą trijų pašto ženklų bloką. Kol kas bent tiek…

Šalčininkams sava istorija per sena?

Nuo Kauno istorine užmarštimi neatsilieka ir 700 metų jubiliejų pasitinkančių Šalčininkų savivaldybė. Šiuo atveju, regis, viskas suprantamiau. Lenkų rinkimų akcijos valdoma savivaldybė istorinės atminties požiūriu yra įstrigusi dvidešimtmetyje tarp 1919 ir 1939 m., kai šiame krašte šeimininkavo Lenkijos kariuomenė ir administracija. Šios savivaldybės kiekvienoje seniūnijoje nepamirštama paminėti Lenkijos nepriklausomybės dienos, o tolimieji viduramžiai, kada krašte dar niekas nekalbėjo lenkiškai, šios savivaldybės politikams tiesiog neįdomūs.

Kaip ir Kaunas, Šalčininkai iškyla kovų su kryžiuočiais laikotarpiu. 1311 m. liepos 2 d. į Šalčininkų valsčių įsiveržę kryžiuočiai sudegino čia tris pilis. Tai buvo pirmas Prūsijos kryžiuočių įsiveržimas į patį Lietuvos valstybės centrą.

Šalčininkų jubiliejumi, jei kažkiek ir rūpinamasi, tai ne savivaldybės pastangomis. Kol kas, regis, tik Poškonių bendruomenės centras paskelbė Šalčininkų miesto vardo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose 700-osioms metinėms skirtą piešinių ir rašinių konkursą “Upytėlė teka, upytėlė plaukia… – Valstybingumo gyvasties šaltiniai”.

Šilutė rodo pavyzdį

Ne visur padėtis tokia liūdna. Kaip jubiliejų turi švęsti save gerbiantis miestas, ryžosi parodyti Šilutė. Nors Šilutės (Šilokarčemos) istorijos pradžia nesusijusi su jokiais dramatiškais istorijos įvykiais, šilutiškiai savo miesto 500 metų jubiliejų nusprendė paminėti ne menkiau nei Lietuvos tūkstantmetį.

Žinoma, Šilutė galbūt išsiskiria tuo, kad priklauso tai nedidelei Lietuvos miestų grupei, kuri žino ne šiaip savo pirmojo paminėjimo, o tikrąją įkūrimo datą. Mat būtent taip galima suprasti 1511 m. vasario 22 d. privilegiją, kuria Klaipėdos komtūras Michaelis Švabas suteikė Jurgiui Talaičiui privilegiją “laikyti šile karčemą”, aplink kurią ir išaugo Šilokarčemos – Šilutės miestelis.

Savo jubiliejaus proga Šilutė išsirūpino Lietuvos kultūros sostinės titulą ir parengė išties įspūdingą kultūrinių renginių programą, apie kurią informuojama specialioje interneto svetainėje www.silute500.lt. Čia rado vietos ir modernios, ir etninės kultūros renginiai, ir iškilmės, ir mokslinės konferencijos. Išties yra ko pasimokyti istorinės užmaršties kamuojamoms savivaldybėms!

Įvairialypės istorinės atminties zona

750 metų jubiliejų besiruošianti švęsti Utena remiasi 1261 m. rugpjūčio 7 d. Mindaugo aktu, kuriame Vokiečių ordinui užrašoma Sėlių žemė. Čia paminėta ir Utena. Deja, vertinant šį šaltinį moksliniu požiūriu, nekyla abejonių, kad tai XIV a. pabaigoje kryžiuočių pasidarytas falsifikatas. Seniausias patikimas Utenos paminėjimas tėra 1373 m. žinutė Hermano Vartbergės Livonijos kronikoje. Tačiau uteniškių istorinėje savimonėje šiuo metu tvirtai įsišaknijusi 1261-ųjų data.

Paties Utenos savivaldybės mero vadovaujamas jubiliejaus organizacinis komitetas pagrindinius šventinius renginius planuoja rugsėjo mėnesį. Ketinama išleisti senosios ir dabartinės Utenos nuotraukų albumą, sukurti filmą apie Uteną. Gerai ar blogai, kad taip švenčiama moksliškai nepagrįsta sukaktis? Bet kuriuo atveju galbūt tokia istorinė atmintis geriau negu jokios…

Priešingą pavyzdį rodo Palanga, kuri šiemet galėtų švęsti net 850 metų jubiliejų, nes, pasak XV a. Kuršo vyskupų kronikos, danai 1161 m. birželio 15 d. puolė Palangą. Šia žinia dalis istorikų abejoja, nors tos abejonės ir ne taip akivaizdžiai pagrįstos, kaip dėl Utenos. Vis dėlto 1999 m. išleidę solidžią mokslinę “Palangos istoriją”, palangiškiai nusprendė pasikliauti ten išdėstyta šios datos kritika ir 2003 m. jau atšventė savo miesto 750 metų jubiliejų, skaičiuojamą nuo beveik šimtmečiu vėlesnio antrojo Palangos paminėjimo (1253 m.).

Tuo tarpu vienas jauniausių Lietuvos miestų Neringa, iš penkių Kuršių nerijos gyvenviečių sudarytas 1961 m., šiemet rengiasi švęsti savo 50-metį ir dėl istorinių šaltinių problemų neturi. Juk miesto įkūrimą dar prisimena ne vienas vyresnis neringiškis. Nors tai dar nesena istorija, Neringos savivaldybė neketina prisidėti prie savo istoriją užmirštančių savivaldybių.

Nedidelė Lietuva, o istorinės atminties kultūra taip skirtingai suprantama ir vertinama atskiruose jos miestuose! Yra ko savivaldybėms pasimokyti vienai iš kitos, yra galbūt ir valstybei ką veikti. Galbūt jau metas pagalvoti apie valstybės koordinuojamą regionų istorinės atminties politiką?