Politinės partijos patenkintos Lietuvos politinio jovalo status quo, bet piliečiai tuo nėra patenkinti.

Lietuvoje daug visokių niekalų. Masinės kultūros dominavimo šalyje tai neišvengiama. Tai būdinga ne tik Lietuvai, bet ir daugumai kitų posovietinių valstybių. Atgavus politinę ir ideologinę nepriklausomybę demokratinė politinė santvarka ir liberali ekonomika jos dalyviams leidžia elgtis laisvai, pagal savo supratimą ar kovojant dėl savo interesų.

Pradėjus kurti modernią demokratiją, prieš ratifikuojant pirmąją pasaulyje JAV konstituciją, tuometėje JAV spaudoje jos komentarus rašę federalistai Aleksandras Hamiltonas, Jamesas Madisonas ir Johnas Jay jau prieš daugiau nei du šimtus metų perspėjo, kad žmonės yra godūs ir savanaudžiai, net ir pats tobuliausias teisinis dokumentas nėra rimta kliūtis veikti prieš valstybės ir kitų piliečių interesus. Visada galima rasti būdų, kaip net ir tobulais įstatymais naudotis prieš kitų žmonių ar visos visuomenės interesus. Jei visuomenė ir ypač jos lyderiai nėra subrendę demokratijai ir konstitucijai, demokratija yra brokuota, o konstitucija – tik popierius.

Taigi gyvenimas demokratijos sąlygomis savaime nesukuria nei gerovės, nei teisingumo. Kuo visuomenė toliau nuo konstitucinio standarto, kuo labiau jos nariai yra linkę rūpintis savo interesu ir išnaudoti visuomeninį interesą, tuo demokratija palankesnė sukčiams, o ne sąžiningiems piliečiams. Tokių reiškinių kasdien matome ir Lietuvoje.

Gyvenimas tokioje brokuotoje demokratijoje sukelia rimtų pasekmių. Viešajame gyvenime pradeda kurtis visokie niekalai. Tie niekalai viešosios popkultūros pavidalu paralyžiuoja žmonių sąmonę ir atima ne tik brangų laiką, bet ir gebėjimą kritiškai mąstyti. Vieni jų, tokie kaip įvairūs „garsių“ žmonių televiziniai šokių ar dainų bei realybės šou projektai, sukurti piliečiams

linksminti, yra akivaizdūs kultūriniai niekalai, padaryti taip, kad atstotų piliečiams tikrąją, vertingąją kultūrą.

Kiti, tokie kaip A.Zuoko judėjimas „Taip“, neseniai persiregistravęs į politinę partiją, kuriami kaip rimtos ir viltingos politikos darymo pilietiniai įrankiai, bet iš esmės yra tie patys niekalai, nes sukurti ne kam nors realiai nuveikti, o prieš ateinančius Seimo rinkimus keliui į valdžios Olimpą nusitiesti. Taip masinės kultūros verslininkai kuria piliečių kultūrinio švietimo ir bendrojo lavinimo, o politikai – šalies politinio gyvenimo modernizavimo ir vedimo teisingu keliu iliuzijas.

„Sakome „partija“, o galvoje turime Zuoką, sakome „Zuokas“, o galvoje turime partiją“, – taip galima perfrazuoti garsųjį sovietmečio posakį apie partiją ir Leniną. Nepaisant to, kad A.Zuokas siūlo ir gerų bei argumentuotų idėjų, nuo to jo judėjimas netampa rimta politine darbotvarke. Dauguma jo idėjų nėra nei originalios, nei realiai įgyvendinamos.

Siūlymas mažinti Seimo narių skaičių iki 101 nario, grindžiant tuo, kad Lietuvą po Konstitucijos priėmimo paliko 700 tūkst. piliečių, yra logiškas ir pagrįstas. Tokiam konstituciniam sprendimui reikia absoliučios Seimo daugumos, kuri nei A.Zuokui, nei kitoms politinėms partijoms nėra įmanoma. Piliečiai savo balsus trupina vis didesniam partijų skaičiui ir visi mūsų politiniai rinkimai pasibaigia dideliu klausimu – tai kas laimėjo rinkimus? Politinės partijos dėl savanaudiškų paskatų tokius sprendimus blokuos. Ir A.Zuoko pažadai nebus įgyvendinti. Vadinasi, tai naujojo judėjimo populistiniai šūkiai.

Racionalus ir kitas A.Zuoko raginimas politikams skaityti knygas apie atsakomybę. Mūsų politikams tai tikrai praverstų, ypač pačiam A.Zuokui, vienam iš nedaugelio Lietuvos politikų, kuriems nepavyko už savo „atsakingą“ politiką išvengti baudžiamosios atsakomybės. Kita vertus, kodėl mes negalime išsirinkti tokių, kurie jau būtų tas knygas perskaitę ir pakankamai išsilavinę? Ar politikai turi tapti mamomis ir tėčiais vieni kitiems?

Dėl daugiapartiškumo, kuris nesiremia nei realiu piliečių interesų grupių atstovavimu, nei politinių sprendimų kokybės didėjimu, esame įklampinami į nesibaigiančias politines rietenas, sprendžiant tik vieną ir tik partijoms svarbų klausimą – kas valdys Lietuvą.

Tai, kas atsitiko Seime susimovus balsuojant dėl politinių partijų finansavimo, yra tiesus kelias į dvipartinę sistemą. Negalint mažoms ar naujoms partijoms sukaupti lėšų savo partinei veiklai finansuoti, tikėtina, labiau sustiprėtų didžiausios partijos – Lietuvos socialdemokratai ir Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai bei liberalų partijos, šioms susivienijus. Jų dominavimas visuomenėje būtų panašus į JAV ar Didžiosios Britanijos tradicinę dvipartinę sistemą, kuri jų politinio gyvenimo nenuskurdina. Draudimas juridiniams asmenims finansuoti politines partijas užkirstų kelią į politiką įvairiems „atidirbinėtojams“ ir politiką kaip verslą suvokiantiems asmenims. Tai Lietuvos visuomenei būtų naudinga.

Visiškai akivaizdu, kad reikalavimas, norint įkurti partiją, turėti tik vieną tūkstantį steigėjų yra kvailystė ir neatspindi realios konstitucinės partijų veiklos atsakingumo visuomenei turinio. Kam atstovauja tūkstančio asmenų vedlys? Dažnas provincijos krepšinio klubas turi gerokai daugiau sirgalių. Ar mes esame pasirengę tokiai menkai asmenų grupelei leisti jaukti šalies politinį gyvenimą?

Pakėlę partijų steigėjų ir veikiančių politinių partijų privalomą narių skaičių bent iki penkių tūkstančių, turėtume naujos kokybės partijų atstovavimą visuomenei. Tai užkirstų kelią ateityje prieš rinkimus drumsti ramybę visokioms naujoms partijėlėms ir judėjimams, kurie iš esmė negali nieko naujo pasiūlyti, bet pasinaudoję rinkodariniu naujumo efektu geba sudrumsti rinkėjų protus ir rinkimuose laimėti nemažai viltį praradusių piliečių balsų.

Savaime suprantama, tai padarytų mūsų politinį gyvenimą nuobodesnį, bet jis būtų stabilesnis ir labiau prognozuojamas. Naujų ir juolab kvailų arba realiai neįgyvendinamų idėjų būtų pasiūlyta mažiau.

Tą partinio gyvenimo nuobodumą galėtų atsverti vienmandatėse apygardose galintys balotiruotis nepartiniai piliečiai. Jų rinkimų finansavimo klausimas turėtų būti sprendžiamas mokesčių mokėtojų pinigais.

Politinės partijos yra patenkintos Lietuvos politinio jovalo status quo, bet piliečiai nepatenkinti. Kol dar visuomenėje yra likę nesusitaikančiųjų su politinių partijų neatsakingu dominavimu, yra vilties ką nors pakeisti.