Praėjusią savaitę į Vilnių suvažiavo pusė šalies merų. Jie atvyko į “Veido” organizuotą renginį pagerbti geriausiais 2010-aisiais pripažintų kolegų. Po oficialiosios dalies teko pabendrauti su daugeliu iš jų. Pokalbiai nuteikė ir maloniai, ir liūdnai. Maloniai todėl, kad paaiškėjo, jog Lietuvos savivaldos valdžios viršūnėje turime daugiau nei dešimt tikrų šviesulių, tikrų lyderių, kurių galvos tiesiog pramuštos idėjų. O liūdna pasidarė todėl, kad gerų merų pavydu kitiems regionams, kitoms savivaldybėms. Matant, kiek visko vyksta Druskininkuose, Klaipėdoje, Ignalinoje, Kaune ar Radviliškyje, šiems miestams ir rajonams tikrai galima baltai pavydėti gerų merų ir gerų jų komandų.

Pagal naujų projektų skaičių, pagal idėjų novatoriškumą, pagal elementarų tvarkymąsi, pagal palankius žmonių vertinimus atrodo, kad Lietuvos sostinė yra Druskininkai arba Klaipėda, bet tikrai ne Vilnius. Na, nesiseka tikrajai sostinei su merais. Per pastarajį dvidešimtmetį gal tik porą trejetą metų merai stebino gerąja, o ne blogąja prasme. Pilkąjį periodą išgyvenome ir pastaruosius trejus metus. Nors gal ir ne visai pilką, bent vienoje srityje mūsų sostinė žengė tikrai stulbinamą žigsnį, už kurį Vilnių galima paskelbti skolų sostine. Juk bendros Vilniaus skolos jau pasiekė 1,2 mlrd. Lt. Na, tiek to, esame visiškai prasiskolinę, tai gal nors šimtai projektų, šimtai naujų statybų Vilniuje pradėta?

Deja. Nei originalių projektų, nei novatoriškų idėjų. Vietoj to tik kone pusmetrio storio ledu padengti šaligatviai, kas antra gatvėse deganti lempa ir pasibaisėtinas tarnautojų abejingumas arba korumpuotumas. Na, galbūt naujasis meras Raimundas Alekna bus tas proveržis, tik kad jam iki rinkimų nebedaug laiko liko. Be to, ir tikslus jis visai kitokius dabar turi kelti: ne kaip Vilnių įstumti į klestinčių miestų lygą, o kaip išsrėbti bent kiek milijonų skolos ir patvirtinti biudžetą, kuris miestui leistų bent jau išgyventi.

Todėl ir pavydime kitiems miestams ir rajonams jų valdžios ir merų. Jie juos turi jau keletą metų ar visą dešimtmetį, ir šiuose regionuose progresas vyko visus pastaruosius metus, tad jie ėjo ir nuėjo. Tarkime, tie patys Druskininkai. Prieš dešimt metų tai buvo viena labiausiai atsilikusių, tiesiog apgailėtina savivaldybė, o šiandien – pavyzdinis klestintis regionas. Vadinasi, užtenka vos dešimtmečio taip stulbinamai pakeisti gyvenimo kokybę. O jei tai būtų vykę visoje Lietuvoje, būtų kažkas nerealaus. Bet nėra. “Ar nesinorėtų bent idėjomis ar patarimais padėti kilti ir kitiems regionams”, – klausiu Druskininkų mero Ričardo Malinausko ir Klaipėdos mero Rimanto Taraškevičiaus. “Norisi, – atsako abu, – tik kad nelabai kam tų mūsų patarimų reikia. Jei ką nors siūlai, dar įsižeidžia.” Taigi ir žengia kiekvienas rajonas skirtingu keliu, o jų gyventojai išbando šių eksperimentų ar elementaraus neveiklumo rezultatus. O juk galėtų būti kitaip.