Netrukus knygynuose pasirodys nauja rašytojo Liudviko Gadeikio knyga “Juodojo kelio istorijos”. Paskutiniame “Veido” metų numeryje su “Skaitinių” rubrika kaip tik ir norėtume pasiūlyti ištrauką iš šio verslo romano.

Nuo tokios pradžios Gediminas jau buvo atpratęs. Paprastai kai jis prisistatydavo, anam ryšio gale net sulinksėdavo: “O taip, labai malonu, kuo galime padėti?” Čia viskas priešingai – tai šefo nėr, tai jis užsiėmęs. Pavardės tarsi negirdėtų.
Tačiau jei jis būtų taip lengvai atstumiamas, nebūtų tas, kas šiandien yra.
Kai tas aukštas, žilstelėjusiais smilkiniais, tiesaus stoto vyras įžengė į priimamąjį, Gabrielė taip ir įbedė akis. Pati nesuprato, ar dėl jo išties įsidėmėtinos išvaizdos, ar dėl to, kad vos pasisveikinęs jis antru sakiniu pridūrė:
– O, kaip čia pas jus gražu. Ir kaip jūs čia tinkate… Jūsų šefui pasisekė.
Tik tada prisistatė, kas esąs ir kokiu reikalu.
– Malonu. Pranešiu direktoriui, – kažkodėl pasirodė, kad taip geriau nei telefonu. O verdama duris pasijuto galvojanti: tikras ponas, tokiam tik rūmuose vaikščioti. Ir tą pat akimirką susigėdo – Simonas… jis toks jautrus, geras, pažeidžiamas. Ir aiškiai matyti, kad aš jam patinku. Pastaroji mintis Gabrielei kėlė malonų šiurpuliuką, nors ir nevengdavo tuo žinojimu pasinaudoti.
– Pas jus Sotas – kaip tarėtės, – kažkodėl nutaisiusi kuo oficialesnį toną ištarė Gabrielė.
– Tegul užeina.
Tik išvydęs atėjūną Simonas sumirksėjo akimis ir iškart pasigailėjo, kad taip nerimtai pažiūrėjo į šį susitikimą. Nepasidomėjo, kas tas Sotas – būtų iškart prisiminęs.
Tuo tarpu anas jau tiesė platų glėbį:
– Labas, Simonai, nebeprisimeni manęs? Koks tu prakutęs! Džiaugiuosi. Bet ar kitaip galėtų būti – su tokia patirtim ir įžvalga. Atsimeni, kaip tu man patarei ieškotis kito darbo? Aš tada dar buvau žalias ir kvailas, įsižeidžiau: ką anas tauškia? O tu jau tada kiaurai permatei. Kaip laikaisi?
Simonas pasistengė greitai įveikti savo nustebimą.
– Sveikas, sveikas. Nė nežinojau, kad tu verslininkas. Nors, tiesa, buvau kažką girdėjęs. Bet kadangi mūsų keliai nesusikerta, ir primiršau. Kokie vėjai atpūtė į mūsų kaimą?
“Ir dar kaip susikerta”, – pagalvojo Gediminas, bet balsu tai suformulavo kitaip:
– Matau, dvarininkas pasidarei. Gal jau ir popierius susiradai?
– A, tiesa, sekretorė minėjo, kad tu čia dėl dvarelio. Kaip suprasti?
– Na, kam taip skubiai, Simonai? Pasišnekėkim, prisiminkim senus laikus, juk tiek vandens nutekėjo.
– Kodėl ne. Tik sekretorė minėjo, kad tu nori dvarelį pirkti. O aš niekaip neprisimenu, kad būčiau kam minėjęs norįs jį parduoti.
Susitvardęs po pirmojo sumišimo, Simonas nusprendė, kad reikia vienu kirčiu užbaigti šį reikalą. Prieš tai manė, kad čia šiaip koks senienų mėgėjas tikisi įkalbėti parduoti. O čia, pasirodo, senas pažįstamas Sotas. Buvo girdėjęs apie jo šuolį į verslo aukštumas, nemažai prisiklausė ir apie jo kartais beveik neribotas finansines galimybes, siejamas su prašapusiais komjaunimo ar net partijos pinigais. Tačiau nelabai į tas kalbas gilinosi – ką čia pakeisi, tik laiką gaiši, kol interesai nesusikerta, tol ir gerai.
Dabar tarsi ima kirstis, nors Simonas vis dar nesuvokė, kur ir kodėl. Ko čia tokiam stambiam verslininkui galėjo parūpti kažkoks visai neišvaizdus dvarelis? Dirbtuvės – kita šneka, tačiau nebuvo girdėjęs, kad anas domėtųsi gamyba, o ir laikas tokiems tiesmukiems perėmimams tarsi praėjęs. Šiaip ar taip, viena aišku: tokie ponai šiaip sau nevaikšto. Todėl ir nusprendė aiškiai ir kietai pasakyti: manęs nejudinkite, regiu visus jūsų žaidimus. Su tokiais, jeigu nenori likti be kelnių, reikia kietai.
Jau buvo benorįs pridurti, kad apie dvarelį baigta šneka, o apie kitką galima ir paplepėti, kai staiga toptelėjo: palauk, juk jis ir buvusio komjaunimo dienraščio akcininkas, o juk ten ir pasirodė tas žeminantis straipsnis. Ne kitaip – pureno dirvą, parodė, kad rimtai imasi reikalo.
Simonui net šilta pasidarė. Kad pašnekovas nepastebėtų, pakėlė ragelį:
– Gabriele, išvirk mums, – atsisukęs į svečią: – Kavos? Arbatos?
– Kavos, – linktelėjo Gediminas.
– Vieną kavos, o man arbatos, – ir padėjo ragelį.
Tyla užsitęsė. Vyrai skimbčiojo šaukšteliais, siurbčiojo savo gėrimus, tarsi tai būtų svarbiausias užsiėmimas. Gediminas vis įterpdavo, kaip jam smagu matyti Simoną gražiai dirbantį, bet kalbos neskubino. Tas niršo ant savęs ir kartu karštligiškai bandė nuspręsti, koks geriausias dabar būtų atsakas. Kas dėjosi Gedimino galvoj, nebuvo galima matyti. O kas labiausiai siutino – anas žvelgė taip, tarsi kiaurai skaitytų Simono mintis. Todėl galiausiai apsisprendė:
– Tai sakai nori dvarelio. Ir kam jis tau? Ar dirbtuvių – nors negirdėjau, kad būtum užsiėmęs gamyba.
– Ne, ne, gamyba manęs nedomina. Supranti, mes čia didelį projektą užsukome – atgaivinti dvarų kultūrą. Atkurti, padaryti, kad apleistuose dvaruose vėl žmonės vaikščiotų, jaustų praėjusių amžių pulsą.
– Kaip matai, ir be jūsų didelio projekto šiek tiek atgaivinau.
– Taip, išties daug padaryta. Bet sutik, Simonai, pats dvarelis tau iš tiesų nereikalingas. Kadangi buvo prielipas prie būsimų dirbtuvių, tai ir paėmei. – Kai Simonas pakėlė nustebusias akis, pridūrė: – Pasiaiškinau. Ar ne taip? Taigi va. O mums tai būtų svarbiausias dalykas – dvaras, jo aplinka, tvenkiniai. Dirbtuvės veikiausiai ir toliau galėtų likti – jos pakankamai toli, netgi sudaro savotišką tikro gyvenimo foną. Visiems būtų gerai.
Simonas jautė, kad ima dusti.
– Tai sakai, kad viską išsiaiškinai. Ir netgi straipsnelį mestelėjai, kad parodytum, kokie rimti tavo ketinimai. Ir koks tu galingas. Ne blogiau negu anais laikais, kai tu buvai viskas, o aš niekas – ir vis tiek teikdavaisi su manim kalbėtis, nes manei, kad tai tave puošia. Ir dabar ateini maloniai šnekėtis, nors jau esi numatęs, ką padarysi, jei aš nesutiksiu. Ar ne taip? Sumaišysi su žemėm, padarysi iš manęs kvailį, tol juodinsi savo organe, kol aš pats atnešiu į dantis įsikandęs tą dvarelį. Ar ne taip?
Simonas nutilo ir pasidžiaugė taip ir nepakėlęs balso.
Gediminas truputį raustelėjo – aiškiai nesitikėjo tokio kontrpuolimo, – bet susivaldė.
– Na, kam taip dramatiškai? Gal aš tau siūlau tapti verslo partneriu, juk sakiau: gamyba daro dvarą tikrą, ne butaforinį. O tu pradedi nuo įžeidinėjimų. Taip, dvarelio mums reikia, ir mes jį nupirksime. Kad ir kiek tai kainuotų. O tu net kainos nepaklausei. Gal už ją galėtum naujas investicijas planuoti, verslą plėsti. Juk ką prarandi – kad kabinetą tektų įsirengti dirbtuvės gale? Ar kad sekretorė turėtų tipenti ne parketu, o betoninėmis grindimis…
Tai jau išties skambėjo kaip pasityčiojimas, ir Simonas nebeišlaikė:
– Ne, Gediminai, nieko iš to nebus. Nors tu ir galingas, bet laikai vis dėlto pasikeitė. Dabar ne tik tu turi teisę įgyvendinti savo vizijas, bet ir aš. Gali rašinėti, ką nori, aš nesitrauksiu.
– Na, ką tu, Simonai, kam tie skambūs žodžiai. Tu dirbi savo darbą, aš savo, žurnalistai – savo. Paprasčiausiai maniau, kad galim gražiai, abiem pusėms naudingiausiu būdu susitarti. Ne – tai ne. Reikės ieškoti kitokių išeičių. – Atsistojo, padavė ranką ir, rodos, visai nuoširdžiai pasakė: – Tikrai džiaugiuosi, kad tau sekasi.
Simonas nesumojo, ką į tai atsakyti.
– Ačiū už kavą, labai skani, – išeidamas Sotas plačiai nusišypsojo sekretorei, o pats pagalvojo: “Ji čia išties velniškai tinka.”
Simonas dar tą pačią dieną liepė Gabrielei surinkti visus įmanomus duomenis apie Gediminą Sotą, nors iš anksto žinojo – nieko naujo neišgirs.
Ir neišgirdo. Keletą savaičių gyveno nuolatiniu laukimu – iš kur smogs? Pirmiausia liepė finansininkei peržiūrėti balansus ir panaikinti net “pilkosios” buhalterijos pėdsakus. Paskui ėmėsi užsakovų – ar įmanoma juos sukurstyti ieškoti kitų gamintojų? Nusprendė, kad ne, be to, ir užsakovo nė vieno neturėjo tokio, kurio netekimas galėtų jį sužlugdyti. Tiesioginio reketo nesibaimino – Gediminas Sotas to nesiims, dėl to buvo tikras.
Liko vienintelis, ir pats tikėtiniausias, ėjimas – pradėti laikraštyje jį juodinti. Juk ne kartą skaitė, kaip koks nors leidinys staiga nei iš šio, nei iš to imdavo kastis po vieno žmogaus, ar verslininko, ar politiko, pamatais: metodiškai, diena po dienos aprašinėti visus darbus, karjeros vingius, nesėkmes, nuo ryto iki vakaro sekti jo žingsnius, ką valgo, su kuo susitinka, ar neturi blogų draugų – iki pat devintos kartos, iki vaikų ir vaikaičių. Nujausdavo, ką tai reiškia, bet vis tiek dažniausiai galvodavo, kad priežastis turi būti itin rimta.
Dabar įsitikino – užtenka ir paprastos. Kad ir tokios: jis nori pirkti, o tu nenori parduoti. Ir laukė…

Box
Apie autorių ir knygą
Liudvikas Gadeikis yra Rašytojų sąjungos narys, buvęs “Veido” vyriausiasis redaktorius. Iki šiol yra išleidęs knygą “Basas” (už ją apdovanotas Žemaitės premija), jis taip pat yra leidinių “Vilniaus universitetas amžių sandūroje” ir “Lietuva: praeitis, kultūra, dabartis” bendraautoris bei kelių tremties atsiminimų knygų sudarytojas. Netrukus knygynuose pasirodys naujausias L.Gadeikio kūrinys – verslo romanas “Juodojo kelio istorijos”.
“Verslas – nepriklausomybės kūdikis. Verslūs žmonės pirmieji atsiliepė į pokyčius, pirmi ėmė raškyti laisvės vaisius – savo iniciatyva ir rizika. Tai buvo ne tik greičiausiai besiformuojantis, bet ir greičiausiai besikeičiantis sluoksnis. Čia ryškiausiai atsispindi be proto sparčiai kintančios mūsų visuomenės nuostatos ir prieštaros. Todėl verslo terpė – itin dėkinga tiems pokyčiams modeliuoti, suprasti. Ir dar. Esu tikras, kad verslas yra ta jėga, kuri judina visą mūsų gyvenimą, norime to ar ne, pripažįstame ar iš inercijos neigiame. Todėl – verslo romanas”, – paaiškino L.Gadeikis.