Neretai sulaukiame priekaištų, kad rubrikoje „Skaitiniai“ per mažai dėmesio skiriame Lietuvos autoriams. Taigi, šį kartą pabandome užpildyti šią spragą ir pristatome naujausią L.Jastramskienės romaną „Juokingos moters agapė“.

Kelias suka vingiais aukštyn, status ir varginantis. Ronko grindinį liečia pirmieji vakaro saulės spinduliai, lydintys du keliautojus it archajiški šešėliai iš praeities. Girdisi paukščių čiulbėjimas, kaip susimokiusios mimozos linguodamos kiša purias galvas iš už akmeninių namų sienų, stebėdamos Glenus, atsibeldusius tūkstančius kilometrų pabūti ten, kur gyveno Remarkas, išvysti vaizdus, kuriuos mylėjo didžiausias kada nors gyvenęs žemėje nuodėmingas teisuolis, aprašęs išgyventą dviejų dvidešimto amžiaus karų pragarą ir patirtą meilę, trapią kaip šio vakaro sekundė, kuri, štai, jau praėjo, ją vejasi kita, ir taip nuolat, nesustodamos.
Paulė baltų džinsų kišenėje nešasi tris akmenukus iš Grand San Bernaro perėjos. Kapinių ji nemėgo nuo mažens. Po to, kai palaidojo tėvą, slogus jausmas neapleido jose lankantis, kapinės jai priminė didelį bendrabutį su skurdžiomis ar prabangiomis durimis – antkapiais, kurių gyventojai nieko nebeįsileidžia, nes svetingumas – ne mirusiųjų bruožas. Ji ėjo, nes nenorėjo nuliūdinti Edgaro. Mieliau būtų pasilikusi prie ežero ar viešbučio kambaryje, kuriame suskaičiuotos valandos tirpo ne jos naudai: čia geistų gyventi metus, o skirtos tik kelios dienos.
– Tu matei jo kapo nuotrauką kada nors?
– Bandydavau įsivaizduoti. Iškildavo atmintyje Vavelyje esančių sarkofagų didybė. Labiausiai tuomet išgąsdino didysis Adomas Mickevičius. Toks kovotojas, o kapas rūsyje prilygsta kokiam nors godžiam turčių karaliui. Pompastika mane krato.
– Manai, Remarkas irgi bus didingai apipaminklintas?
– Ne. Nors nežinau. Man įdomu, ar kūręs laisvo tragiškoje nelaisvėje – koncentracijos stovykloje ir kare – žmogaus paveikslus jis pats liko laisvas, ar pasidavė didybei. Remarkas buvo turtingas, galėjo nusikaldinti paauksuotą sarkofagą. Tik, visąlaik pagalvodavau, toks pasirinkimas jį patį būtų prajuokinęs.
– Aš irgi manau. Taip kaip tu.
Status kelias rangėsi aukštyn, pasirodė kapinių vartai.
– Pardavėjas sakė kapinėse į kairę, – Paulė praleidžia Edgarą, šis dairosi.
– Čia labai gražu, nesitiki, kad tai kapinės. Kurorto žalias kampelis.
Nuo kapinių atsiveria visas Madžorės grožis – didelis ežeras raibuliuoja kaip ant delno.
– Edgarai, aš jau matau. Ten, aukščiau, rašytojo Remarko abu vardai ir pavardė.
Kartu jie apsuka ratą ir pakyla siauru taku tarytum į antrą kapinių aukštą. Tankiai sužydusios raudonos smulkiažiedės begonijos praskyrusios žolės taką prie akmeninės paminklinės sienos, kurioje nėra epitafijos, sparnuotų užrašų apie amžinybę. Iškaltos baltos raidės ERICH MARIA REMARQUE ir skaičiai 1898–1970 pilkšvoje stačiakampio formos lentoje tarsi akmenų sienos lange su nedidele pailga palange, ant kurios padėtas žibintas ir daugybė akmenėlių. Įrėmintas tarp rusvų, baltų, juodų, pilkų – ramių žemės spalvų akmenų langas žvelgia į Madžorę, jo dešinėje pritvirtintas nedidelis juodas kryžius, ant kurio pakabintas iš šimtų gėlių žiedų supintas didelis baltas gėlės žiedas.
Jie susikimba rankomis ir stovi nuščiuvusiose kapinėse, atsidavusiose vakarui ir ramumai. Paulė ištraukia iš kišenės tris akmenėlius.
– Iš šventojo Bernardo aukštumų. Tokia mūsų dovana rašytojui, – padeda šalia žibinto.
– Atspėjai, kas puošia jo kapą? Nežemiška nuovoka.
– Jo kapas labai kuklus. Begonijos tokios, kokias mama sodina tėveliui kiekvieną pavasarį. Paprasčiausios begonijos. Paulettė ir jos motina čia palaidotos, matai, viena iš dešinės, kita – iš kairės.
– Paskutinė kompanija. Tu, aišku, neskaitei apie jo laidotuves. Jose nedalydavo joks rašytojas, joks valdžios atstovas, susirinko visas Ronko kaimelis, kepėjai ir jų padėjėjai, užeigų savininkai ir kirpėjai. Visi labai gailėjo pono, tačiau po laidotuvių sakė nė vienas net neįtaręs, kad laidoja įžymų rašytoją. Jam turėjo būti labai gera čia. Ir jis čia niekam netrukdė. Bandysim surasti jo vilą prie ežero, Monte Tabor, nors gali nepavykti, jeigu ją nusipirkęs nekūrybiškas dujų ar naftos ertmes valdantis dėdė.
– Edgarai, dabar nieko nesakyk ir nenustebk. Paprasčiausiai pažvelk aukščiau, šiek tiek, virš akmenų sienos, už paminklo, į dangų pakelk akis, – Paulės veidas spindi kaip vestuvinis žiedas.
Edgaras spusteli jos ranką. Ši būtybė baltomis kelnėmis ir žydra palaidine yra gyvas pasaulio džiaugsmas, mintyse sako jis. Pažvelgia nurodyta kryptimi.
Virš kapo sienos stiebiasi vakaro saulės spindulių nušviesti mimozų krūmai. Šią akimirką jos suglaudusios šakas it rankas, liečia viena kitą atsargiai ir jautriai, nusvarinusios geltonas kekes, įleidusios šaknis Remarko ir Paulette paskutiniame sode.
– Jų kvapas man primena tave. Tą dieną, kai sugrįžai iš ligoninės, namuose pasklido išminties, meilės ir saldžių uogų aromatas. Tada supratau, kad be tavęs būčiau vienišas ir netikras, tu mane prikeli, kai užsimirštu, kai nebenoriu būti atidus ir atlaidus žmonėms, kai pradedu žvėrėti, tu mane sulaikai ir sugrąžini į save.
– Mes turime savo praeitį, dabartį ir ateitį, kuri po dviejų minučių, dviejų valandų ir dienų, ir mėnesių mus pasiima neatsiklaususi. O man jų kvapas primena medžio, sakų ir medaus. Toks praeities istorijos kvapas.
Po valandos jie leidžiasi keliu į Porto Ronką ieškoti rašytojo vilos Monte Tabor. Ji turėtų būti netoli ežero, kelių aukštų, su didele terasa ir sodu. Paulė klausia sutiktų žmonių, kur galėtų rasti rašytojo Remarko vilą, visi jie kaip susitarę tvirtina, kad čia tokios nėra, kad tai tik privatūs namai, kurių teritorijoje vaikščioti pašaliniams uždrausta. Darosi nejauku ir jie nutaria sugrįžti į viešbutį. Tokio objekto, pasirodo, čia nėra, apie jį neužsimena turistiniai Ronko lankstinukai, niekada čia negyveno ir nekūrė šis rašytojas. Čia Tičino kantonas, Šveicarija ir, jeigu pageidaujate, pasiūlo Paulei senyvas čiabuvis, sukite į pliažą, ten jūsų laukia šilti Madžorės vandenys, o pakeliui dar ir žuvų turgus, gurmanai nepraleidžia tokios progos, ką? C‘est ça, merci, Madame et Monsieur, à tout à l’heure… – vaiposi Paulė pokalbių klounadoje.
– Suprast turėtum: jie nori ramybės, rašytojų muziejai ją drumstų
– Lietuvoje tokia vila būtų nutupėta menininkų ir istorikų. Čia paslėpta. Nesiderina čiabuvių šaltis su įkaitusia nuo grožio gamta.
– Visai kaip Amerikoje, – sako Edgaras ir nelaukdamas klausimo pats paklausia. – O iš kur aš žinau, kaip Amerikoje?
– Bet iš tiesų, iš kur žinai?
– Teodora patirtim pasidalijo. Pasakojo, kad ten visi šypsosi, į svečius kviečia, bet pamiršta ir trauko pečiais, kai primeni, „nieko nežinome, nieko negirdėjome“…
– A… Jai čia labai patiktų. Kada nors visi atvažiuosime.
– Visi neatvažiuosime, Teda užaugo.
Viešbutyje į juos žiūrėjo šiek tiek įtariai. Paulė net apsičiupinėjo, ar kartais neišsipurvino baltų kelnių. Neaptikusi dėmių, pakeitė jas džinsais, į krepšį įsimetė naują maudymosi kostiumėlį, dar šį tą. Pasiūlė Edgarui šį vakarą nusileisti prie ežero, į paplūdimį išsimaudyti, tokiu laiku jis turėtų būti tuščias.
Leisdamiesi keliu Madžorės link sutiko aukštyn kylančius poilsiautojus. Pakili šypsena ir buon džiorno, buona sera – Paulė įsismagino sveikintis pirmoji, ši tendencija, nepastebėta Vilniuje ir jos gimtajame mieste, kai nepažįstamieji vienas kitam linki labos dienos, atitiko jos išsiilgusią socialių ryšių su visais, o ne vien su išrinktaisiais pažįstamais, dvasią. Ji ėjo pasišokinėdama, strykčiodama.
Paplūdimyje margavo keli išskleisti skėčiai, žmonių nebebuvo. Ji pliūkštelėjo į ežerą, taškėsi į visas puses sukryžiavusi kojas, kurios iškildavo į paviršių tarsi undinės uodega, sukosi purslais taškydamos viską aplinkui, nors čia nebuvo nieko. Tik ežeras, tolumoje panirę vakariniuose apmąstymuose kalnai, besižiebiantys žiburėliai ir krante stovintis Edgaras. Jis nieko nesakė sveikai kuoktelėjusiai žmonai, nenorėdamas keliom padalom sumažinti jos džiaugsmo. Palaukė, kol Paulė išsimaudys, tuomet paniro jis, plačiais mostais irdamasis į ežero gilumą. Ir taip kelis kartus jie keitėsi, nenorėdami palikti savo kuklių daiktų, nes net neįtarė, kad čia, itališkoje Šveicarijoje, niekas svetimų daiktų nesigviešia ir kaimuose žmonės nakčiai durų nerakina.
Sėdėjo ant kranto susisupę į didelį Edo megztinį. Iš krepšio Edgaras ištraukė raudonojo vyno.
– Oho! Nepatikėčiau, Edgarai, koks tu nuovokus ir praktiškas… – iš nuostabos Paulė užsikirto. – Net oda pašiurpo, pažiūrėk, kokie pūkeliai nuo tavo staigmenos.
– Prašau, madame, – Edgaras ištiesia pilną plastikinį puodelį. – Vietinis „Merlot“, turėtų būti skanus, rubino spalva ir merlot vynuogės, sunokusios Madžorės pakrantės šlaituose.
– Labai skanus, – lyžtelėjusi sako Paulė, – gersiu lėtai, mėgausiuosi, kol sutems. Čia mums, – ji patiesia siuvinėtą staltiesę ir ant jos padeda gelsvą sūrį. – Fontina, itališkas skanėstas, riešutų skonio.
– Mūsų piknikas natūraliai estetiškas, – Edgaras kramto sūrį neatsistebėdamas Paulės sumanumu. – Apie tokią smulkmeną tu pagalvoji, niekada nešautų į galvą net panaši mintis…

Apie autorę ir knygą
Loreta Jastramskienė (g. 1963 m. Alytuje) 1986 m. Vilniaus universitete baigė žurnalistikos studijas. Dirbo regioninėje ir nacionalinėje žiniasklaidoje (1987–2009 m.). Šiuo metu dirba Seimo kanceliarijoje. Išleido romanus „Vanduo nemoka kalbėti“ (2008 m.) ir dabar – „Juokingos moters agapė“.
Knygoje „Juokingos moters agapė“ atskleidžiami moters ir vyro, tėvų ir vaikų, pavaldinių ir šefų santykių ypatumai šiuolaikiniame gyvenime. Romano įvykiai klostosi antrąjį atkurtos Lietuvos nepriklausomybės dešimtmetį. Pagrindinė romano veikėja Paulė dėl ypatingo gebėjimo mylėti ir atjausti yra tarsi iškritusi iš praktiškos visuomenės traukinio, kuriuo smagiai rieda aplinkinis pasaulis. Viskas pasikeičia, kai vyras Edgaras staiga netenka darbo. Paulė šiurkščią tikrovę bando užglostyti kantrybe, tikėjimu gerais žmonėmis, ištikimais draugais ir tikra meile. Ar tai dar egzistuoja dvidešimto ir dvidešimt pirmojo amžių sandūroje?