Šiandien pirmasis į kosmosą pakilęs kosmonautas Jurijus Gagarinas – vieniems neabejotinas didvyris, kitiems – eilinis ir net ne pats geriausias kosmonautas, kurio “nebuvo gaila pasiųsti į kosmosą”, o treti abejoja, ar toks skrydis apskritai įvyko. Tačiau jo reikšmė yra didžiulė tiek politikos, tiek mokslo istorijai.

Eilinis kosmonautas

“Bet kuriame aviacijos pulke buvo galima surinkti dvidešimt tokių lakūnų…” – yra sakęs Jurijų Gagariną skrydžiui į kosmosą rengęs Markas Galajus, kurio įsitikinimu, J.Gagarinas toli gražu nebuvo išskirtinis, o tiesiog puikiai atitiko “techninius” reikalavimus – buvo itin mažo ūgio ir nedaug svėrė. Mat kapsulė, kuria turėjo skristi kosmonautas, buvo nedidelė, nes projektuota ne žmogaus skrydžiui į kosmosą, o termobranduoliniam užtaisui, kuris turėjo būti nugabentas į JAV.

J.Gagarino skrydį nuvainikuoja ir britų istorikas Gerardas DeGrootas. Artėjant pirmo žmogaus skrydžio į kosmosą 50-mečiui, dienraštyje “The Daily Telegraph” jis tvirtina, kad J.Gagarino skrydis buvo niekam tikęs – Sovietų Sąjunga veltui leido pinigus “pasirodymui”, nors iki skrydžio 1961-ųjų balandį žmonija esą buvo padariusi kur kas reikšmingesnių atradimų kosmoso srityje.

Beje, visai neseniai atskleista, kad J.Gagarino skrydis sėkme, o ne katastrofa pasibaigė tik per plauką: Rusijos televizija paskelbė, kad J.Gagarinas teturėjo 50 proc. šansų grįžti iš kosmoso gyvas, be to, leidžiantis kapsulė nuo jo kabinos atsiskyrė tik paskutinę akimirką, ir tik todėl, kad atmosferoje įkaito ir perdegė jungiamasis laidas.

Įdomu, kad net patys rusai J.Gagarino ir jo skrydžio į kosmosą per daug neidealizuoja. Prieš porą metų atlikta Timūro Bekmambetovo tyrimų tarnybos ir Viešosios nuomonės fondo (VNF) apklausa atskleidė, kad didvyriu J.Gagariną laiko tik 4 proc. rusų (tuo tarpu kad herojaus vardo vertas filmo “Septyniolika pavasario akimirkų” pagrindinis veikėjas Štirlicas, mano 26 proc. apklaustųjų).

Nepaisant visų abejonių, J.Gagarinas neabejotinai yra viena žinomiausių pasaulio asmenybių, o jo skrydis į kosmosą vertinamas ne tik kaip žygdarbis, bet ir kaip vienas reikšmingiausių kosmoso eros laimėjimų, užbaigusių didžiąsias SSRS ir JAV varžybas kosmose.

Siekė pranašumo

Priminsime, kad po Antrojo pasaulinio karo JAV ir Sovietų Sąjunga kaip įmanydamos varžėsi dar karo metais prasidėjusiose “kosmoso lenktynėse”. Juk kosminių raketų epocha prasidėjo 1942 m. spalio 3 d. mažame Baltijos jūros pusiasalyje prie šiaurinių Vokietijos krantų, kur Pėnemiundės poligone nacistinė Vokietija pirmąkart sėkmingai išbandė artilerijos raketą A-4, vėliau pavadintą V-2. Vėliau V-2 buvo pradėtos gaminti masiškai, išnaudojant greta esančios Nordhauzeno koncentracijos stovyklos kalinių darbą. Tūkstančius šių raketų karo pabaigoje A.Hitleris pasiuntė į Londoną ir kitus Pietų Anglijos miestus.

Raudonoji armija vokiečių raketų poligoną užėmė 1944 m. rugsėjį. Rusams pavyko surasti V-2 variklį, o po dvejų metų sovietų specialistai kartu su vokiečių inžinieriais atstatė V-2 gamybos liniją ir pagamino apie dešimt raketų.

Tuomet vienuolika metų kosminėse varžybose nebuvo jokių didesnių laimėjimų, kol 1957 m. spalio 4 d. į kosmosą buvo paleistas pirmasis “Sputnikas”, rusų dirbtinis Žemės palydovas.

Beje, per tris mėnesius pagamintas “Sputnikas” buvo ne didesnis už krepšinio kamuolį, tačiau nušveistas iki blizgesio, kad geriau atspindėtų saulės spindulius ir neperkaistų. Be to, šis palydovas tik pypsėjo – nieko daugiau jis nesugebėjo. Tačiau politinis “mažylio” signalų, kuriuos galėjo priimti kiekvienas radijo mėgėjas, poveikis buvo triuškinamas. Vien faktas, kad “Sputnikas” periodiškai vis praskirsdavo virš JAV, labai erzino Amerikos vyriausybę.

Atsakant į šį rusų akibrokštą 1957 m. gruodį buvo paskubomis surengtas JAV palydovo startas. Tačiau jis baigėsi nesėkme – aparatas vos pakilęs nuo žemės užsiliepsnojo. Pagal anglišką žodį “flop”, reiškiantį žlugimą, Didžiosios Britanijos dienraštis “London Daily Herald” šį palydovą savo antraštėje net pavadino “flopniku”.

Jungtinėms Valstijoms pavyko pakartoti SSRS laimėjimą tik 1958 m. vasario 1 d., kai jos paleido antrą dirbtinį žemės palydovą “Explorer-1″. Tuo tarpu rusai kelis mėnesius prieš tai, tai yra 1957 m. lapkričio 3 d., į kosmosą iškėlė pirmą gyvūną – šunį Laiką, ir vėl mėgavosi sėkme.

Praėjus metams JAV buvo įkurta Nacionalinė aeronautikos ir erdvės tyrimų agentūra (NASA). Atsakydama į tai SSRS 1961 m. į kosmosą pasiuntė pirmąjį žmogų – J.Gagariną. Tai buvo dar vienas, daugelio manymu, didžiausias, Jungtinių Valstijų pralaimėjimas.

J.Gagarino “smūgis” amerikiečiams

Pirmas į kosmosą pakilęs kosmonautas leitenantas J.Gagarinas ir kiti sovietų kosmonautai atrodė didvyriai viso pasaulio akyse. Amerikiečiams su tuo susitaikyti buvo labai sunku. Iškart po J.Gagarino skrydžio JAV prezidentas Johnas Kennedy pareiškė, kad per dešimtmetį JAV nusiųs savo kosminę ekspediciją į Mėnulį ir sugrąžins ją atgal į Žemę. Pasitelkusi galingiausią raketą NASA sugebėjo tą pažadą tesėti netgi greičiau – per septynerius metus. Kai astronautas Neilas Armstrongas 1969 m. rugpjūčio 21 d. išlipo Mėnulyje, lenktynės dėl kosmoso “užkariavimo” praktiškai baigėsi.

Vis dėlto pirmaisiais kosmoso užkariautojais visada bus laikomi rusai ir J.Gagarinas. Beje, į kosmosą jis skrido būdamas vos 27-erių, o po trejų metų paslaptingai žuvo per lėktuvo bandymus. Prieš ketverius metus Kremlius uždraudė atnaujinti tyrimą dėl jo žūties, tačiau šiemet, 50-ųjų skrydžio į kosmosą metinių minėjimo proga, Rusija ketina šiek tiek praskleisti paslapties šydą ir išslaptinti kai kuriuos tiek su skrydžiu, tiek su J.Gagarino žūtimi susijusius dokumentus.

Ištrauka iš 50-osioms J.Gagarino skrydžio metinėms skirtos Jamie Dorano ir Pierso Bizony knygos “Starman” (“Žvaigždžių žmogus”)

Balandžio 12 d. Likus valandai iki skrydžio, inžinierius Sergejus Koroliovas telefonu pakalbino kapsulėje jau sėdintį Jurijų Gagariną.

– Jurijau Aleksejevičiau, kaip mane girdi? Turiu tau kai ką pasakyti.

– Girdžiu garsiai ir aiškiai.

– Primenu, kad po to, kai bus paskelbta, jog iki pakilimo liko minutė, iš tiesų bus šešių minučių prastova, nesijaudink.

– Supratau. Visiškai nesijaudinu.

– Šešios minutės visokiems techniniams reikalams, žinai.

Tuomet priėjo kosmonautas Pavelas Popovičius.

– Ar žinai, kas kalba?

– Žinoma, “Pakalnutė”.

– Jurijau, ar tau ten baisiai nuobodu?

– Jei grotų kokia muzika, būtų smagiau.

Norėdamas pasirūpinti kiekviena menkiausia detale, šio reikalo asmeniškai ėmėsi S.Koroliovas. Jis paprašė technikų surasti kelis įrašus ir paleisti juos J.Gagarinui. Po kelių minučių jis paklausė, ar muzika jau girdėti.

– Dar ne, – atsakė Jurijus.

– Prakeikti muzikantai. Bimbinėja ir viską pasako pirmiau, nei padaro.

– O, dabar jau groja. Uždėjo man meilės dainą.

– Sakyčiau, geras pasirinkimas.

Be devyniolikos devynios J.Gagarinas pajuto, kad raketos durys užtrenkiamos, o degalų žarnos ištraukiamos.

Dar po dešimties minučių muzika nutilo. Žemas ir šį kartą jau labai rimtas S.Koroliovo balsas pranešė: liko 15 minučių.

Tai buvo ženklas J.Gagarinui užsidėti pirštines ir šalmo dangtį. Paskutinėmis minutėmis prieš skrydį NASA stiliumi publikai buvo transliuojamas skaičiavimas: 5, 4, 3, 2, 1. Raketa turėjo pakilti 9 val. 6 min. Maskvos laiku.