pykstasi

Manote, kad pyktis – tik blogas įprotis, kurio derėtų atsikratyti? Klystate. Pykti ne tik galima, bet ir reikia. Svarbiausia tai daryti apgalvotai.

Garbės kareivis

Pyktis – ne iš tų emocijų, kurias norėtumėte išgyventi: kaip ir kitos neigiamos emocijos, malonumo jis neteikia. Tačiau jis gali duoti naudos, jei tik mokėsite ją iš pykčio išpešti. Mat pyktis, kaip drąsus kareivis, saugo ir gina jūsų savigarbą.
Jūs juk neįnirštate be priežasties, tiesiog šiaip sau. Pykstate tada, kai jus kažkas įžeidžia, sukelia fizinį ar moralinį skausmą. O kai žmogus įžeistas, jame staiga užsidega savisaugos lemputė, pranešanti: “tai neteisinga”, “taip neturėtų būti”. Būtent tokios reakcijos mums padeda išlaikyti saugų atstumą palaikant tarpusavio santykius su visais žmonėmis – tiek artimaisiais, tiek nepažįstamais. Tai praneša jiems, kaip su jumis galima elgtis, o kaip – ne.

Pyktis leidžia mums pasistatyti aplink save nematomą savisaugos sieną: štai iki šios ribos dar galiu išlikti kantri, bet toliau – nė žingsnio!

Kentėti ir tylėti?

Jei sudavė per dešinį skruostą, atsukite ir kairįjį. Dalis žmonių vis dar tiesmukai vadovaujasi šia bibline idėja: jie neleidžia sau pykti, o jei supyksta, savo jausmus slepia. Jie mano, kad parodydami pyktį įžeis kitą žmogų, o santykių gadinti nenori, nes labiau už viską vertina taiką ir ramybę, o pyktis prie taikos esą visai nedera.

Tačiau tokia taika – sintetinė, dirbtinis ramybės pakaitalas. Mat neišlietas pyktis, kaip ir kitos neigiamos emocijos, kaupiasi tol, kol galiausiai vienu didžiuliu sprogimu sugriauna visą iki tol puoselėtą ramybę.

Įsivaizduokite tipišką šeimyninę situaciją. Jūsų vyras amžinai išmėto kojines po visus kampus, o jūs metų metus einate jam iš paskos, jas kantriai rinkdama ir nešdama į skalbinių dėžę. Jūsų susierzinimas vis didėja, o mylimasis apie tai nė nenutuokia. Ir štai vieną gražią dieną, ant kilimo pamačiusi dar vieną kojinę, sviedžiate ją į sutuoktinį, pradedate rėkti ir apipilate priekaištais iš serijos “tu sugadinai man gyvenimą”. Vargšui vyrui tokia audra iš giedro dangaus visiškai nesuprantama, juk iki tol niekada nesiskundėte.

O štai kitas pavyzdys: jūsų paauglys sūnus vis leidžia sau pasikuisti po jūsų kišenes. Vieną dieną pasigendate dešimties, kitą – dvidešimties litų. Viduje siuntate, tačiau pasikalbėti su sūnumi apie vagystes kažkodėl nesiryžtate. Bet jūs šitaip tik skatinate vagiliavimo įpročius: sūnus žino, kad nepagautas – ne vagis.
Sąžiningą pyktį išreikšti būtina, antraip jis sukels tik dar daugiau bėdų.

Jokių karštakošiškų ginčų

Pyktis paveikia mūsų mąstymą: jis beviltiškai supaprastina mūsų matomą pasaulį. Viskas atrodo tik juoda arba balta, pavyzdžiui: “aš gera, o tu blogas”, “aš teisi, o tu klysti”. Todėl jei bandysite kalbėti įniršusi, galite išrėžti tokią kalbą, dėl kurios gali tekti gailėtis visą gyvenimą…

Tuo pykčio nelogiškumas nesibaigia. Ši emocija verčia mus keiktis, rėkti, mėtyti daiktus ar net muštis. Sakote, kad šitaip išliejate savo pyktį? Priešingai, taip tik dar labiau jį sustiprinate. Todėl prieš pradėdama ginčytis pirmiausia pažvelkite į veidrodį: ar jūsų veidas neatrodo pajuodęs iš pykčio? Jei ne, vadinasi, galite pradėti.

Išreikškite savo pyktį tik tada, kai fiziologinė organizmo reakcija jau nurimo. Kai rankos nebedreba, o mintyse nebesisuka visi žinomi keiksmažodžiai. Mat konstruktyvus pyktis apsieina be rėkimo, antausių ir lėkščių daužymo. Tai ramus ginčas, sprendžiantis konfliktą, o ne žeminantis jo dalyvius.

! Jei nemokate ginčytis ramiai, pirmiausia išmokite nusiraminti.

Kiekvienam nusiraminti padeda skirtingi dalykai: gilus kvėpavimas, joga, juokas. Svarbu atrasti savąjį būdą išlaikyti orumą ir nepasiduoti karštakošiškoms emocijoms.

Tačiau nusiraminti – nereiškia užsimerkti prieš jus supykdžiusią situaciją. Jūs turite teisę pykti, bet neprivalote leistis pykčio užvaldoma.

Jei rodote pavyzdį, tebūnie jis geras

Ypač atidžiai save turėtų stebėti tėvai, turintys mažų vaikų: kokiu tonu kalbėsite su jais, tokiu ir jie vėliau kalbėsis su jumis. Jeigu vaikai nuo vaikystės matys mamą ir tėtį rėkiantį vienas ant kito, patys bus tokie pat. Juk atžalos seka tuo pavyzdžiu, kokį jiems parodote.

Kita vertus, jei šeimoje perdėtai vertinamas santūrumas, o jausmų niekas nerodo, vaikai gali nuspręsti, kad pyktis kategoriškai uždraustas, todėl visas neigiamas emocijas ims slėpti.

Aukso viduriukas yra kažkur tarp šių dviejų kraštutinumų. Pirmas žingsnis šio aukso vidurio link – tai elgesio ribų nubrėžimas. Atvirai pasikalbėkite apie tai, kas leistina, o kas ne. Jums artimas žmogus turi žinoti: jei nesilaikysi savo pažado – supyksiu, nes suprasiu, kad tavimi negalima pasitikėti. Jei ši riba peržengta, jūs turite teisę pykti. Tačiau nepamirškite, kad tas, ant kurio pykstate, turi teisę atsiprašyti ir pasiaiškinti. Ginčas turi būti diskusija, o ne pasikeitimas įžeidimais.

Pykčio funkcijos

Psichologų teigimu, pyktis naudingas tiek, kiek konstruktyvių (apgalvotų) funkcijų atlieka. Pyktis sudaro galimybę:

• kiekvienam konflikto dalyvių išsakyti savo nuoskaudas ir atvirai apsvarstyti nepasitenkinimą vienas kitu. Sąžiningai išreikštas pyktis – kaip įbrėžimas odoje. Jis nurodo skausmingą tarpusavio santykių vietą ir padeda rasti vaistų;

• iškelti į paviršių giliai glūdintį konfliktą. Pradėjus ginčytis išryškėja nuomonių skirtumai, kurių kitais būdais nebūtumėte išsiaiškinę. Galbūt jūsų ginčas, prasidėjęs dėl to, kad draugas pavėlavo į susitikimą, iš tiesų yra ginčas dėl to, jog jūs laikote draugą neatsakingu. Ligą įveikti lengviausia šiai vos prasidėjus. Išspręsti nesutarimus dėl skirtumų taip pat lengviausia tol, kol jie nepradėjo ardyti santykių;

• rasti tikruosius konflikto kaltininkus. Pavyzdžiui, jei mama pastaruoju metu nuolat aprėkia vaikus dėl neva prasto jų elgesio, jie visai nenutuokia, kad tikroji tokio jos pykčio priežastis – visai ne jie, o tėtis, nuklydęs į kairę.