Prieš 115 metų gimė vienas ryškiausių Lietuvos nepriklausomybės praradimo simbolių Justas Paleckis. Kaip ir kodėl jis tokiu tapo?

Sunku rasti prieštaringesnę asmenybę nei Justas Paleckis: vieni jį prakeikė, bet buvo ir nemažai šlovinančiųjų. Net ir enciklopedijose jis aprašytas skirtingai: 1960 m. JAV išleistos Lietuvių enciklopedijos 21 tome jo biografija nupiešta iš esmės vien juodomis spalvomis, o vardas tapo kolaboravimo su sovietiniais okupantais simboliu. Praktiškai vien neigiamai apie jį buvo rašoma ir po 1990 m., atkūrus nepriklausomybę. Na, o sovietmečiu jam, žinoma, buvo kuriamos odės. jis vaizduotas kaip didis valstybės vyras.
Istorikai tvirtina, kad praeities įvykius ir jų dalyvius nešališkai, teisingai įvertinti galima tik praėjus po jų 50 metų ar net daugiau. J.Paleckis aktyvią veiklą baigė 1970-aisiais, tad dabar jau galime išsamiau panagrinėti jo vaidmenį istorijoje.

Kelias į tragiškuosius 1940-uosius

Tie metai buvo tikrai lemtingi J.Paleckio gyvenime, bet iš pradžių bent trumpai apie tai, kas buvo iki jų.
Jis gimė Telšiuose, bet užaugo ir pirmuosius 27 savo gyvenimo metus praleido Rygoje. Ten su visa šeima 1899 m. nusprendė persikelti jo tėvas – bajorų kilmės mažažemis valstietis, kokių Žemaitijoje buvo nemažai, be to, dar ir nagingas, darbštus kalvis. Motina savo sūnų tikėjosi matyti kunigu, bet šis nedaug pasimokęs metė gimnaziją – dėl svetimos aplinkos anksti pradėjo dirbti. Ir į mokslus grįžo būdamas tik 21 metų, beje, raginamas savo būsimosios žmonos Genovaitės Jurgaitytės.
Šešių klasių kursą J.Paleckis išėjo per trejus metus ir 1924 m. gavo brandos atestatą. O tuomet pradėjo mokytojauti lietuvių gimnazijoje ir tuo pat metu labai aktyviai veikė daugelyje visuomeninių organizacijų, būdamas jų valdybų narys, choristas ar vaidintojas. Nuo 1925 m. jis ėmė leisti iliustruotą žurnalą „Naujas žodis“ – kaip pats rašė, tapo savamoksliu žurnalistu, redaktoriumi ir rašytoju. Kaip tik tada pasirinko ir savo politinį šūkį „visus suprasti, visus pateisinti“, kuriam iš esmės liko ištikimas visą gyvenimą.
Tuo metu J.Paleckis ne kartą lankėsi Lietuvoje, buvo čia žinomas kaip kairiųjų pažiūrų žurnalistas, artimas liaudininkams. Todėl nenuostabu, kad vienas jų lyderių Mykolas Sleževičius, po 1926 m. Seimo rinkimų tapęs premjeru, pakvietė J.Paleckį vadovauti Lietuvos telegramų agentūrai ELTA. Šios pareigos buvo labai svarbios, todėl J.Paleckis pabandė jų atsisakyti – juk neturėjo nei aukštojo mokslo diplomo, nemokėjo ir Vakarų kalbų. Vis dėlto pagaliau sutiko ir energingai ėmėsi darbo. Tiesa, gana greitai, po 1926 m. gruodžio karinio perversmo, tą postą turėjo palikti (dėl to jis stipriai įpyko) ir vėl grįžti prie žurnalistikos, literatūrinės bei visuomeninės veiklos.
Iš pradžių J.Paleckis iki 1929 m. leido ir redagavo iš Rygos į Kauną perkeltą „Naują žodį“, 1933–1936 m. – „Laiko žodį“, daug rašė dienraščiams „Laikas“, „Lietuvos žinios“, „Kultūros“, „Jaunimo“ žurnalams, net katalikų dienraščiui „XX amžius“ įvairiais politikos, kultūros klausimais.
Nors nuo 1930 m. J.Paleckis pats savo iniciatyva užmezgė ryžius su pogrindine Lietuvos komunistų partija, vis dėlto jų idėjų spaudoje negarsino. Tiesa, 1933 m. jis parašė ir išleido knygą „SSRS mūsų akimis“ (kurioje tikrai daug propagandinių štampų), o 1938 m. – „Paskutinis caras“ (3 tomai).
Šiandien žinoma ir daugiau jo gyvenimo detalių. Pasirodo, jau nuo 1930 m. SSRS pasiuntinybė Lietuvoje J.Paleckį vadino patikimu, išbandytu ir patikrintu informatoriumi, mat jis teikdavo jai vertingą operatyvinę informaciją (beje, už pinigus).
Matyt, būtent šis slenkstis ir tapo riba, skiriančia kairiojo inteligento bravūrą nuo išdavystės. Tada logiškas ima atrodyti ir važiavimas Stalino saulės parvežti, tada imi suprasti ir kodėl jis išmušus lemiamai valandai sąmoningai nuėjo drauge su fanatiškais komunistais ir atvirais savo valstybės priešais.