Albinas Pugevičius
Tarpusavio santykiai. „Ar dar galite nugyventi dieną su tuo pačiu žmogumi? O gal jau nemiela žvelgti jam į akis?“ – įprastai po atostogų grįžusių sutuoktinių teiraujasi Aleksandro Stulginskio universiteto (ASU) Filosofijos, psichologijos, profesinės edukologijos katedros lektorius, šeimos edukologas Albinas Pugevičius.
Psichologo nuomone, per mažai laiko leisdamos drauge, poros ne tik atitolsta, bet ir nebemato reikalo stengtis dėl artimo žmogaus. Tuomet santuokos griūtis neišvengiama.
VEIDAS: Mūsų šalis pasižymi didžiausiu skyrybų skaičiumi Europoje (išsiskiria 60 proc. susituokusių porų, o Europos vidurkis – 50 proc.). Ko trūksta lietuviams, kad būtų išsaugotos šeimos?
A.P.: Sutuoktiniai dažnai nesugeba pasakyti, kas jiems nepatinka, ir kaltina vienas kitą nemokėjimu skaityti minčių. Santykių pradžioje per daug tylima, o paskui beriama tiek kritikos, kad maža nebeatrodo… Labai svarbu bėgant metams neprarasti domėjimosi vienas kitu, sakyti komplimentus ir nepertraukti kalbančiojo. Vyrams kai kada sunku klausytis nesibaigiančių antrosios pusės pasakojimų, bet reikia džiaugtis, kad norima jiems atsiverti. Labai daug laimi poros, nekaupiančios nuoskaudų, o tiesiog išsakančios savo lūkesčius ir norus. Kaip žinome, kantrybė – lyg guma, kuri palengva tempiasi ir vieną dieną nutrūksta. Dėl šios priežasties geriau pasakyti, kas būtent jus erzina ir žeidžia, o ne kaltinti dėl to kitą.
VEIDAS: Vartotojiškos visuomenės nariai daug negalvoja – jie tiesiog ima ir vartoja. Matyt, dėl šios priežastis vis daugiau iššūkių tenka patirti santuokiniam ryšiui?
A.P.: Kas traukia vyrą prie moters tarpusavio santykių pradžioje? Aistra, tačiau laikui bėgant ji slopsta. Todėl išlaikyti ją visą gyvenimą – menas (kai kurios poros artimos išlieka ir iki 80-ies). Taigi kol neprasidėjo lytinio poros gyvenimo atšalimas, labai svarbu tapti draugais. Tuomet nebus sunku vienam dėl kito stengtis, rodyti nuoširdų rūpestį ir dėmesį. Vadinu tai nauju santykių lygmeniu: žmonėms gera būti drauge, nes jie draugai. Taigi, net ir retėjant lytiniams santykiams (seksualinė trauka sumažėja, nes mūsų liaukos išnaudoja visus resursus ir nebesukelia pirminio jaudulio), būti drauge gera. Sutuoktinius sieja pasitikėjimas, vaikai, bendri pomėgiai ir pan. Žinoma, pasitaiko ir krizių, ir trauka nebe tokia kaip santykių pradžioje, bet jei pora vis dar miega po ta pačia antklode, santykius išgelbėti visada galima.
VEIDAS: Sutuoktinių, kuriems vedybinis gyvenimas nusisektų iš pirmo karto, Lietuvoje ne tiek jau daug. Ką darome ne taip, kad mums nepavyksta?
A.P.: Devynis skyrybų pareiškimus iš dešimties atneša moterys. Vyrai šiuo atveju mažuma. Jei palygintume, kokių lūkesčių prieš santuoką turi jie, ir kokių moterys, pamatytume, kad vyrai apsibrėžia vos trimis punktais, o moterys rastų jų iki dvidešimties. Taigi kuo didesni lūkesčiai, tuo greičiau nusiviliama. Jausdamos nepasitenkinimą ir neradusios to, ko tikėjosi santuokoje, moterys linkusios skirtis. O vyrai, jei tik jų neveja lauk, joje ir gyvena.
Kitas momentas, kad dažna moteris už vyro nori jaustis saugi kaip už sienos, tačiau neleidžia jam būti tikru vyru: demonstruoja savo nepasitenkinimą šaukdama. Ne veltui Biblijoje esantys žodžiai primena, kad moteris turėtų paklusti savo vyrui, o šis turėtų ją mylėti. Tai ir yra tarpusavio santykių esmių esmė – klausytis ir mylėti.
VEIDAS: Įtempti ir aktyvūs darbai, individualūs pomėgiai ir šiuo metu išpopuliarėjusios atostogos atskirai, matyt, irgi neprisideda prie santuokinio ryšio išsaugojimo?
A.P.: Dažna pora tik per bendras atostogas suvokia, kad nebemoka būti kartu. Išgyventi dieną nuo ryto iki vakaro kartu jiems tampa tikru iššūkiu. Praleistos progos dažniau pabūti drauge slepia įsisenėjusias problemas. Todėl bent kartą per metus verta pasitikrinti, ar dar galite būti drauge. Visi žino, kad geriau nei bet kas kitas žmones suartina bendra veikla (tai paaiškina, kodėl gimsta darbiniai romanai), kitas momentas – vyrams reikia, kad mylima moteris nuolat šmėžuotų prieš akis. Jei mato ją tik namie, susivėlusią ir į chalatą įsisupusią, natūralu, kad meliau žvilgčioja į kitas.
VEIDAS: Įprasta manyti, kad sutuoktinio nepakeisi, taigi dažnai stengiamasi priimti jį su visais trūkumais. O gal vis dėlto verta pamėginti?
A.P.: Išmintingas žmogus daug kuo abejoja, taigi jei pastebi, kad antra pusė elgiasi geriau nei jis pats, natūraliai perima tą patirtį. Kartu gyvenantys žmonės šiek tiek keičiasi, žinoma, jei tarpusavio santykiai grįsti meile ir tarpusavio pagarba. Baime grįstas bendravimas nieko gero neduoda: antra pusė nesijaučia artima.
Šiandien tikrai per mažai diskutuojama apie šeimos reikšmę visuomenės gyvenime, o juk šeima – viena svarbiausių visuomenės išlikimo sąlygų.
VEIDAS: Nors sąlygos auginti vaikus Lietuvoje gana neprastos, reta moteris ryžtasi augina atžalą iki trejų metų: skubama grįžti į darbus, o buvimas namie traktuojamas kaip laisvės suvaržymas…
A.P.: Laisvė yra suvokta ir įsisąmoninta būtinybė. Jei motinystės pasirenkama sąmoningai, mama neturėtų jaustis nelaisva, nes tai jos pasirinkimas ir atsakomybės prisiėmimas už savo veiksmus. Jei į vaiko auginimą žvelgiama kaip į ypatingą veiklą, matoma prasmė, savijauta būna visai kitokia. Žmonijos aplinkoje vaikas – pats sudėtingiausias kūrinys. Kiekvieni tėvai įsivaizduoja, kad jų atžala bus jų gyvenimo idėjų pratęsėja, sudeda į ją visas savo viltis, lūkesčius. Taigi motinystė tuo ir nuostabi, kad tai galbūt vienintelė galimybė palikti po savęs tikrą pėdsaką, o ne tik pragyventi tenkinant kūno įgeidžius.
VEIDAS: Gana daug sutuoktinių patiria krizes ar net išsiskiria gimus pirmajam kūdikiui. Dėl kokių priežasčių suyra santuoka?
A.P.: Kartais gimus kūdikiui moteris apleidžia vyrą, o šis ne visuomet linkęs susitaikyti su antraplaniu vaidmeniu. Tiesa ta, kad vyrai primityvesni nei moterys: jie niekada nebus antri. Subrendęs sutuoktinis gal ir supras moterį, tačiau vidutinis statistinis vyras labai nusivils ir ieškos guodėjos iš šalies. Išmintingos moterys turėtų žinoti, kad gimus vaikui negalima pamiršti vyro. Tačiau dabar pastebime ir naują tendencija: kai kurios moterys tvirtina nesančios sukurtos šeimai.
VEIDAS: Anksčiau Lietuvoje, matyt, tai buvo gana reta (viengungio mokestis nuo to lyg ir apsaugodavo). O dabar dalis visuomenės nebeaugina vaikų, kitaip sakant, nekuria pridėtinės visuomenės vertės. Ar tai reiškia, kad užaugo egoistiškesnė karta?
A.P.: Man regis, kur kas didesnė blogybė, kai žmonės, nejaučiantys šeimos potraukio, nesėkmingai mėgina eiti šiuo keliu. Mėgstu kartoti, kad labai svarbu vadinti daiktus tikraisiais vardais. Jeigu individas aiškiai suvokia, kad nėra sukurtas šeimai, reikėtų tai pripažinti. Gal jo tikslas – padėti kitiems? Daryti didesnius ir svarbesnius darbus bendruomenei ir visuomenei? Juk ir tarpukariu ne visos mokytojos, pagal paskyrimus iš miesto nusiųstos į priemiesčius, sėkmingai ištekėdavo. Dalis jų likdavo senos panelės, tačiau dėl to jų vaidmuo visuomenės gyvenime nesumenko. Nesukūrusios šeimos vietinės bendruomenės gyvenimui jos atidavė panašiai tiek, kiek atiduoda kunigai. Netgi statistika rodo, kad beveik 15 proc. visuomenės narių negali gyventi šeimoje, jie tam paprasčiausiai neskirti. Žinoma, dalis tiesiog nesistengia.
VEIDAS: Ar pritartumėte minčiai, kad vyrai ir moterys šiandien vis labiau keičiasi vaidmenimis?
A.P.: Šie pokyčiai iš tiesų vyksta. Atkreipkite dėmesį, kad pakito vyriškų ir moteriškų darbų samprata (gana dažnai vyrams tenka griebtis ir vaikų priežiūros, ir namų tvarkymo). Moterims dar kitaip: kas antra, patyrusi skyrybas, turi atstoti vaikams ir tėvą, ir motiną, taigi natūralu, kad elgesys kinta. Tarkime, Skandinavijos šalyse jau kurį laiką jaučiamas didesnis lyčių supanašėjimas.
Antra vertus, jei moteris viską gali ir sugeba, vyrui, kaip džentelmenui, nebėra kur pasireikšti. Mums, vyrams, svarbu moterimi pasirūpinti, padėti, parodyti dėmesį, o jos turėtų gebėti tai priimti. Iš kitos pusės, jei berniuką augina viena mama ir šeimoje nėra vyro pavyzdžio, nereikėtų stebėtis, kad jis užauga moteriškesnis.
VEIDAS: Kiek kuriant tarpusavio santykius svarbus ir reikšmingas iš tėvų šeimos atsineštas bendravimo modelis?
A.P.: Kiekvienoje šeimoje, lyg atskiroje valstybėje, galioja savos taisyklės. Pastebėta, kad jei abiejų sutuoktinių šeimoje dominavo tėvas, žmona labai natūraliai pasiduos vyro įtakai; lygiai taip pat nutiks ir dėl motinos dominavimo. Kiek sunkiau porai, kurioje šeimos suvokimo modelis išsiskiria (vieno šeimoje dominavo tėvas, o kito – motina). Įprastai pirmus metus tokios poros kariauja mėgindamos atsidalyti joms priklausančias teritorijas (aiškinamasi, kokie darbai kam priklauso, kartais pareigas tenka susikurti dirbtinai – šiuo atveju procesas ilgesnis ir ne visuomet sėkmingas). Kai kada nematę savo šeimoje gero pavyzdžio žmonės bando jį susikurti patys, tačiau pabėgti nuo vaikystėje tėvų primesto bendravimo modelio ne taip paprasta.
VEIDAS: Ko reikia, kad moteris šeimoje jaustųsi laiminga, išsiskleistų jos moteriškumas?
A.P.: Psichologiniais tyrimai įrodyta, kad labai daug lemia priklausomybė nuo ekonominės padėties, kitas momentas – vyro patikimumas. Kas antra šeima augina tik vieną atžalą, nes moteris kenčia nuo sutuoktinio girtavimo, neištikimybės ir pan. Jei šeimoje nors kartą kažkas panašaus įvyko, moteris nesijaučia saugi, dvejoja savo sutuoktinio patikimumu. Taigi nuo vyro šeimoje labai daug kas priklauso.
Antra vertus, į ką kitą, jei ne į vaikus, galime dar projektuoti savo ateitį? Juk visa kita gyvenime išnyks, o vaikai susilauks savų atžalų, kuriems ir tėtis, ir senelis bus svarbus. Vien tai, kad jie gyvens, bus mūsų nuopelnas. Tačiau jei nesukursime reikiamų sąlygų, ateities tiesiog nebus.
VEIDAS: Kartkartėmis tenka girdėti sakant, kad meilę pribaigė buitis. Kodėl poros leidžia tam įvykti, nesistengia išsiveržti iš kasdienybės gniaužtų?
A.P.: Gana dažna situacija šeimoje: suplanavus romantišką vakarą atžala staiga prisimena, kad mokykloje reikės spalvoto popieriaus, mat laukia darbelių pamoka. Taigi viską atidėję vykstame į parduotuvę, kyla įtampa ir nepasitenkinimas. Žinoma, galime taikyti natūralios pasekmės dėsnį (kadangi neinformavo anksčiau, teks vykti į mokyklą be šių priemonių) ir paprašyti, kad netrukdytų žiūrėti filmo. Bet nerimas jau pasėtas, taigi romantiškas vakaras atidedamas.
Siekiant gražių tarpusavio santykių šeimoje tenka apgalvoti begalę dalykų. Pavyzdžiui, grįžus namo labai svarbu tinkamai pailsėti, atgauti jėgas, kad kitą dieną vėl būtume aktyvūs ir darbingi, taigi abu sutuoktiniai turėtų pasidalyti darbus. Bet gyvenime matome ką kita: po darbų moteris namie sukasi lyg bitė, o vyras, užsikėlęs koją ant kojos, palaiko kompaniją televizoriui. Liūdna, ber toli gražu dar ne visi suvokia, kad būtina padėti mylimam žmogui.
VEIDAS: Kaip manote, kiek procentų vyrų sutiktų su šiuo jūsų teiginiu?
A.P.: Pagal Lietuvoje vyraujančią skyrybų statistiką (LR gyventojų registro tarnybos statistikos duomenimis, per šių metų pirmąjį pusmetį susituokė 8230 porų, o išsiskyrė 5022 poros), akivaizdu, kad klaidų neišvengiame. Dažnas vyras nežino, kaip būtent turėtų elgtis su moterimi. Antra vertus, iš kur jam žinoti, jei jį augino tik mama? Šiuo atveju verta prisiminti amerikiečių posakį, kad laiminga moteris reiškia laimingą šeiminį gyvenimą. Taigi vyro atsakomybė – dėmesingumas ir nuoširdi meilė žmonai. Jei šalia žmonos būtent toks sutuoktinis, ji jausis gerai: spinduliuos meile ir parodytas dėmesys bei įdėtos pastangos vyrui sugrįš su kaupu.
Turėtume suvokti, kad vyrui šeima daug labiau reikalinga nei moteriai. Jei tuo netikite, pasižiūrėkite, kaip gyvena išsiskyrusios moterys (jos tvarkosi nepalyginti sėkmingiau nei išsiskyrę vyrai). Matydamos prasmę vaikuose ir anūkuose jos nuolat užsiėmusios ir aktyvios, o išsiskyrę vyrai susikoncentravę tik į save ir žalingus įpročius, todėl kur kas dažniau kenčia nuo kepenų cirozės, žudosi ir pan.
Taigi vyro išgyvenimo sąlyga – šeima ir jo moteris. Likęs vienas jis labai greitai sugriūva.
Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė