BFL

3 klausimai Vilniaus vicemerui Gintautui Paluckui

– Su čigonų bendruomene dažnas visuomenės narys yra linkęs sieti socialines ir nusikalstamo pobūdžio problemas. Ar gausi ji Vilniaus mieste?

– 2011 m. gyventojų surašymo duomenimis, Vilniaus mieste gyvena apie 2 100 čigonų, iš kurių 400 glaudžiasi vis dar didžiausiame ir seniausiame šalyje Kirtimų tabore, o 70 atlieka bausmę įkalinimo įstaigose. Lietuvoje ši problema nėra tokio masto, kaip dažnas linkęs įsivaizduoti. Tačiau visuomenės nuostatos ir stereotipinis mąstymas lemia, kad integracijos programos sunkiai priimamos. Dalis žmonių mieliau nusiųstų buldozerį nugriauti taboro statinių, jiems tai būtų lyg pasąmoninis kerštas čigonų bendruomenei už tai, kad ji sėja narkomanijos ir nusikalstamumo sėklas. Tačiau reikėtų suprasti: čigonai nėra genetiškai užprogramuoti būti nusikaltėliais ar narkotikų prekeiviais. Šiuo atveju kalbame apie socialinį paveldimumą. Ne per dieną jie tokie tapo. Kita vertus, ne vien Lietuvai ši problema aktuali. Visoje Europos kyla panašių sunkumų, tik tiek, kad kitose šalyse sėkmingiau taikomos čigonų integracijos į visuomenę programos.

– Ėmėtės iniciatyvos vadovauti čigonų integracijos komisijai. Kokių priemonių žadate imtis dabartinei situacijai keisti?

– Didžiausią dėmesį žadame skirti čigonų vaikams. Labai svarbu, kad jie įgytų išsilavinimą, sugebėtų baigti mokyklą. Vienas kitas socialinių pedagogų etatas ugdymo įstaigose ir organizuotas vaikų užimtumas dienos centruose, mokyklinis transportas išties galėtų kai kurias problemas išspręsti. Šiandien matome, kad išsilavinimo neįgiję jų tėvai prekiauja narkotikais, įtraukdami jau ūgtelėjusius vaikus. Mūsų uždavinys – nutraukti šią grandinę.

– Nebijote būti apkaltinti lėšų švaistymu? Akivaizdu, kad iki šiol taikytos priemonės nepasiteisino. Kodėl šįkart turėtų būti kitaip?

– Ligšiolinės priemonės apsiribodavo daugiau materialine pagalba: malkomis, anglimis ir pan., tuo metu mes imamės integracijos projekto. Žadame svarstyti penkių žingsnių programą, kurioje numatomos priemonės, apimančios čigonų švietimą, apgyvendinimą, įdarbinimą, kovą su narkotikais. Lietuvoje nėra populiaru skirti lėšų integracijai. Mūsų politikai neturi valios, todėl šios programos netvirtinamos. Gal todėl ir visuomenė tokia susiskaldžiusi. Kodėl turėtume švaistyti pinigus čigonų reikalams, kai apstu savų bėdų? Tačiau toks mąstymas netoliaregiškas ir tiesmukas, nekeičiantis bendruomenės struktūros: nedaugėja išsilavinusių, darbus susiradusių, turinčių gyvenamąją vietą čigonų. Apskaičiuota, kad įvertinus jų nusikaltimus visuomenei, integracijos programos atsiperka su kaupu. Taigi čigonams, kurie įsipareigos pasitraukti iš taboro ir sutiks dalyvauti platesnio masto programoje, Vilniaus miesto savivaldybė yra pasirengusi pasiūlyti gyvenamąjį plotą.