Ar daug bylų pralaimi garsiausi civilinių bylų advokatai? Ar tai reiškia, kad jie dažniausiai imasi ginti teisius asmenis? Tai, suprantama, ironija, o ne klausimai, į kuriuos kas nors nežinotų atsakymo. Jei esate eilinis ne daugiau nei vidutinių pajamų pilietis, nekiltų fantazija kreiptis į prestižiškiausias advokatų kontoras, nes teisinės išlaidos dažnu atveju viršytų ieškinio sumą. Galima moralizuoti apie teisingumo pirmenybę, bet galima ir taip pasakyti – už kvalifikuotą darbą reikia ir daugiau mokėti.

Tokia aiški ir paprasta teisinio teisingumo schema: varžytis teismuose įmanoma tik savo kategorijos kovose, tai yra jei ir jūsų oponentas neturi pinigų tikrai aukštos kvalifikacijos, vadinasi, ir brangiam, advokatui. Net jei ne jūsų vieno, bet ir panašaus likimo brolių teises pažeidė didelė korporacija, piniguočius ar valstybė, dažniausiai laukia ilga donkichotiška kova su vėjo malūnais. Ar yra kokia išeitis, kad teisingumas “atpigtų”?

Kiek kainuoja ginti savo teises

“Jei pavienis pareigūnas bandytų bylinėtis, jis būtų pasmerktas nesėkmei”, – nė kiek neabejoja Nacionalinio pareigūnų profesinio susivienijimo (NPPS) tarybos narys Vladimiras Banelis. Tam reikia ir nemažų pinigų, ir laiko. Štai šiuo metu NPPS administruoja 205 bylas, kuriose 523 pareiškėjai kovoja, kad jiems valstybė grąžintų nesumokėtą užmokesčio dalį už viršvalandžius. Nors Konstitucinis Teismas priėmė verdiktą, kad Seimo priimtas įstatymas jų nemokėti yra antikonstitucinis, teisminiai ginčai tebesitęsia, ir nei kiek tai dar truks, nei kiek kainuos, suskaičiuoti nelengva.

V.Banelis vardija vidutines sumas: pirmos instancijos teisme pirminio skundo parengimas kainuoja apie 1200 Lt, o skundo tikslinimas – 400–1200 Lt. Yra bylų, kuriose skundą tekdavo tikslinti net po kelis kartus. Advokato atstovavimo teisme viena valanda kainuoja apie 160 Lt, tiek pat ir pasirengimo bylai. Jei teisininkui tenka vykti į kitą miestą, atitinkamai prisideda išlaidų, vien už kelionę bent jau 80–160 Lt. Tad pirmos instancijos teismas atsieina apie 1500–3000 Lt.

Jei teisminiai ginčai tęsiasi antros instancijos teisme, skundo parengimas apeliacijai kainuoja apie 1600 Lt, atsiliepimas į atsakovo apeliacinį skundą – apie 1200 Lt, pasirengimas posėdžiui (ne mažiau kaip dviejų valandų) – 300 Lt ir daugiau, dalyvavimas teismo posėdyje – 160 Lt valanda. Viską sudėjus antroji instancija kainuoja 3000–4500 Lt. Vadinasi, bendras procesas gali siekti ir apie 7500 Lt.

Bylinėjimosi išlaidos, jei pareigūnai kovotų pavieniui, gali būti net didesnės nei suma, kurią kai kurie jų siekia susigrąžinti. Tai būtų didelės išlaidos ir panašaus likimo piliečiams – vaikus auginančioms mamoms ar pensininkams, taip pat pasiryžusiems teisme susigrąžinti, ką valdžia iš jų atėmė. Vienas būdų jiems padėti realiai ginti savo teises taupant pinigus, tačiau kartu išgalint pasitelkti kvalifikuotą gynėją, būtų kolektyvinis ieškinys. Bet Teisingumo ministerija tokį savo pačios užsakymu (tiesa, dar buvusios Vyriausybės) Vilniaus universiteto teisės specialistų atliktą taikomąjį mokslinį tyrimą paslėpusi stalčiuose jau antri metai. Tiesa, žada rugsėjį šių ieškinių reglamentavimo koncepciją pagaliau pateikti viešam derinimui.

Taupiau, greičiau, teisingiau

Vienas šio tyrimo autorių, Civilinio kodekso tėvu vadinamas prof. Valentinas Mikelėnas, dabar dirbantis advokatu, neabejoja kolektyvinio ieškinio instituto privalumais. Tai leistų racionaliau panaudoti ir piliečių, ir valstybės išteklius, nes vietoj kelių šimtų ar net tūkstančių būtų viena byla, tad iš karto atkristų tokios problemos, kaip šaukimo įteikimas kiekvienam bylos ieškovui, būtų taupomas ir laikas, ir lėšos. Tiesa, ir dabar galima apie bylos nagrinėjimą paskelbti žiniasklaidoje, bet jei ieškovų keli šimtai, visuomet gali atsirasti tokių, kurie nepastebės skelbimo. Sutrumpėtų civilinių bylų procesas, būtų užtikrinta vienoda teismų praktika tų pačių ieškinių atžvilgiu.

Kooperuodamasi grupė asmenų įstengtų samdytis kvalifikuotą teisininką. Pavyzdžiui, advokatas V.Mikelėnas sako, kad mielai tam suburtų komandą, nes čia ne vieno advokato darbas, ir imtųsi tokių bylų.

Daug metų JAV gyvenusi Vijolė Arbas pasakoja, kaip prieš kelis dešimtmečius ji pati išbandė kolektyvinio ieškinio privalumus. Susibūrę šimtai, gal net tūkstantis vienišų motinų pasisamdė gerą advokatą ir laimėjusios bylą išsaugojo teisę į išmokas net pradėjusios dirbti. Moteris pasakoja, jog advokatas tokiose bylose turi labai stengtis ir tikėti, kad laimės, nes pagrindinis jo atlyginimas – sėkmės mokestis. Tiesa, turtingesnės pareiškėjų grupės surenka ir pradinę įmoką, o kai pareiškėjų tiek daug, ir maža suma išauga į solidžią.

Suprantama, egzistuoja ir neigiamų tokio ieškinio padarinių. Pavyzdžiui, gali padaugėti nepagrįstų ieškinių, tai gali tapti nesąžiningos konkurencijos įrankiu ar net sukelti verslo bankrotą, jeigu susikooperuotų didelė grupė ieškovų. Tačiau privalumų neabejotinai daugiau.

Beje, grupės ieškinys ir šiuo metu yra įtvirtintas Civilinio proceso kodekse, tačiau tik vienu sakinuku, ir to, teisingumo viceministro Gyčio Andrulionio nuomone, aiškiai nepakanka, siekiant šį institutą taikyti praktikoje. “Jį reikia plėsti ir skatinti taip, kad jis taptų efektyviu teisių gynimo mechanizmu. Toks kolektyvinis interesų gynimo būdas leistų ne tik viena byla išspręsti daug vienarūšių reikalavimų, bet ir jie įgytų didesnį svorį, negu tai darant individualiai, nes sudėjus net ir nedideles prašomų atlyginti žalų sumas bendras ieškinys gali tapti įspūdingas. Į tai atitinkamai reaguoja ir bylos atsakovai, o jie gali būti didelės kompanijos, kurioms atskiri ieškiniai nebūna tokie reikšmingi. Tai savotiškas viešojo intereso gynimo įrankis”, – mano viceministras.

Teismai grupių ieškinių nenori

“Instrumentas yra, bet juo naudotis – jau kitas dalykas. Kiekvienas teismas turi prerogatyvą spręsti, ar priimti grupės ieškinį. Pavyzdžiui, teismas motyvuoja, kad tai vilkins procesą, nes jei 90 žmonių paduoda ieškinį ir pritrūks nors vieno iš jų kokios pažymos, procesą teks stabdyti, visi kiti 89 lauks to vieno dokumentų. Tačiau praktiškai rengiant grupės ieškinį juk stengiamasi surinkti visų ir visus dokumentus. Teismai tokias bylas linkę išskirti, kad neva procesas greitėtų, tačiau iš tiesų procesai negreitėja, o teismai skundžiasi jiems tenkančiu nepakeliamu bylų skaičiumi”, – sako V.Banelis.

Kęstutis Čilinskas, Seimo nario mandatą iškeitęs į nestereotipinio advokato, ginančio paprastus piliečius nuo stambių verslininkų ar valstybės antiįstatyminių veiksmų, iš asmeninės patirties sako, kad nors dabartiniame Civilinio proceso kodekse ir nėra reglamentuojamas ieškovų skaičius, tais atvejais, kai iškyla ieškinys prieš valstybę, valstybė ima įrodinėti, kad taip negalima.

Jis neslepia, kad iš pačių teisėjų lūpų yra girdėjęs: “Įstatymai, Konstitucija – gerai, tačiau svarbiausia – koks bus politinis sprendimas. Kai eina kalba apie valstybei keliamus reikalavimus, teismai vadovaujasi politiniais sprendimais, nes jie rūpinasi savo karjera, nedrįsta naudotis įstatymu”.

Advokatas vardija receptus, kaip kitos šalys bando teisėjus padaryti labiau nepriklausomus. Kai kuriose valstybėse aukštesnių teismų teisėjai, kaip ir kiti aukšti pareigūnai, yra renkami. Tada teisėjams nėra baimės ginti žmonių teises ir vykdyti teisingumą. Kitas instrumentas – tarėjų institutas. Prie to dar pridūrus aiškiai reglamentuotą kolektyvinio ieškinio galimybę, jau būtų galima tikėtis šiokių tokių poslinkių.

Beje, teisėjų gildijos atstovų nuomonės apie kolektyvinio kreipimosi galimybių išplėtimą gauti nepavyko, nors, kaip aiškėja iš K.Čilinsko ar V.Banelio patirties, nuomonė nekokia. Vieni atostogauja, kiti patarė ieškoti kitų pašnekovų, o Aukščiausiajame Teisme, po to, kai nepavyko jokiais telefonais, net mobiliaisiais, prisiskambinti viešųjų ryšių specialistei, Civilinių bylų skyriaus pirmininkės telefonu atsiliepusi moteris ne tik informavo, kad pirmininkė atostogauja, bet dar ir pagėdino: nejaugi aš mananti, kad va taip paskambinsiu ir su manimi šnekėsis tokio rango vadovė?

Toks susireikšminimas, deja, turbūt nenustebintų nė vieno, turėjusio reikalų teismuose.

Kolektyviniai ieškiniai pasaulyje

Šie ieškiniai dėl savo specifikos pasaulyje dažniausiai leidžiami srityse, kuriose dažniausiai susiduriama su masiniais žmogaus teisių pažeidimais, – vartotojų, aplinkos apsaugos, konkurencijos santykių, akcininkų (investuotojų) apsaugos ar darbo santykių.
Grupės ieškinio modelis bene plačiausiai taikomas JAV, Kanadoje, Australijoje. Grupės ieškiniai įtvirtinti ES narėse – Prancūzijoje, Vokietijoje, Norvegijoje, Nyderlanduose, Jungtinėje Karalystėje ir kitose, tačiau skiriasi jų parinkti modeliai, nustatytos taikymo sritys.
Beje, kaip pabrėžia prof. V.Mikelėnas, užsienio šalyse tokiose bylose atsakovas dažniausiai būna ne valstybė, kaip kad dabar būtų Lietuvoje, o didžiulės korporacijos – tabako, chemijos pramonės, farmacijos, statybinių medžiagų (prisiminkime garsiąją asbesto bylą, kai buvo nustatyta, kad jis kenkia žmonių sveikatai).
Beje, V.Mikelėno pastebėjimu, labai daug bylų baigiasi taikos sutartimi, nes nė viena rimta kompanija niekada nenorės atsidurti teisme. Štai dabar rengiami verslininkų, užsiimančių žvejyba, turizmo verslu Meksikos įlankoje, ieškiniai dėl nuostolių po “British Petroleum” gręžinio avarijos. Prognozuojama, kad byla gali ir nepasiekti teismo, jei bendrovė sutiks mokėti dideles kompensacijas.