Konstituciniam Teismui (KT) pripažinus Seimo nutarimu patvirtintą šeimos koncepciją prieštaraujančia Konstitucijai, vėl užvirė nuožmus ginčas, ką gali ir ko negali KT. Teismas kaltinamas peržengęs suvereno – tautos valią. Ar pagrįsti tokie kaltinimai?

Politikų ir teisėjų ginčas, kas ir kokiomis aplinkybėmis yra svarbesni, senas ir gilus. Jo nepavyko išvengti ir senosioms demokratijoms. Pirmas rimtas politikų nepasitenkinimo teismų argumentacija skambutis JAV Aukščiausiajam Teismui (toliau – JAV AT) nuskambėjo dar 1930 m., Didžiosios depresijos laikais. New Deal politinis sandoris reikalavo Amerikos modernizacijos, o New Deal konstitucingumą paneigęs priimtas JAV AT sprendimas sukėlė nemažai politinių kontroversijų.

Politikai nemanė, kad tokio sprendimo reikalauja JAV Konstitucija, buvo argumentuojama, kad JAV tapo JAV AT įkaite. Garsioji JAV prezidento F.D.Roosevelto ištarta frazė, smerkianti JAV AT 1937 m.: „[...] mes, kaip nacija, pasiekėme tašką, kai turime gelbėti JAV Konstituciją nuo AT ir patį teismą nuo jo paties“, giliai įstrigo tiek politikams, tiek konstitucionalistams. Politiniuose sluoksniuose buvo raginama rasti būdą, kaip be JAV AT aiškinti Konstituciją. JAV politikoje suvešėjo radikalizmas. „Mums reikia JAV AT, kuris veiktų pagal JAV Konstituciją, bet ne prieš ją“, – reikalavo JAV prezidentas.

Patekęs į tokią ugnį, JAV AT ieškojo būdų, kaip išvengti šių politinių atakų, neigdamas savo politinę atsakomybę, perkeldamas kaltinimus JAV Konstitucijos tekstui ir teisėjų vaidmeniui valstybėje apskritai. Tačiau svarbiausias po šio momento JAV AT istorijos pokytis buvo tai, kad teismas pradėjo ieškoti naujų, visiems suprantamų, racionalių Konstitucijos interpretavimo metodų ir racionalesnės bei suprantamesnės teismo sprendimų argumentacijos. Taip kruopščiau savo sprendimus pradėję argumentuoti teisėjai išsaugojo patį svarbiausią demokratijos elementą – valdžių padalijimo principą: demokratinėse valstybėse teisės viršumo apsaugojimo funkcija patikima profesionaliems teisininkams, o šie neturi teisės kištis į politiką.

Naujojo ginčo esmė Lietuvoje: kokia yra suvereno – tautos valia ir kas ją žino. Ar tauta nori šeimos tik kaip vyro ir moters santuokos, ar jos sąvoka gali būti platesnė. Nors į tautos valios žinojimą pretenduoja kone visi viešojo diskurso dalyviai, bet ją sužinoti nėra lengva, nes tam reikia referendumo. Neakivaizdiniu referendumu galima laikyti nebent tą faktą, kad pusė visuomenės negyvena tokioje šeimoje, kokios norėtų konservatoriai.

Bet ar tik suvereno – tautos valia ir Konstitucijos teksto 38 str. saisto Teismą? Yra dar bent vienas dalykas, ko negali peržengti KT. Visų pirma tai mūsų tarptautiniai įsipareigojimai, kuriems jau yra pritaręs suverenas, stojant į ES, ir tie patys KT aršiai puolantys politikai.  KT, įsiklausydamas į tautos valią, turi galvoti ir apie tarptautines sutartis, kurios Lietuvą tiek šeimos politikos, tiek kitais žmogaus teisių klausimais įpareigoja laikytis liberalios teisinės koncepcijos.

Norime to ar nenorime, bet dėl tų pačių įsipareigojimų mūsų KT de facto yra žemesnė instancija nei Strasbūro žmogaus teisių teismas. Tai mums vaizdžiai buvo pademonstruota Strasbūre pripažinus, kad mūsų KT pažeidė nušalinto prezidento Rolando Pakso teises. Būtent Strasbūro teismas yra aiškiai suformulavęs mus įpareigojančią jurisprudenciją laikytis liberalios šeimos koncepcijos, šeima pripažinti bei vadinti ne tik vyro ir moters santuoką ir užtikrinti, kad kitokios de facto šeimos nebūtų diskriminuojamos de jure.

Ar gali ne tik KT, bet ir tauta priimti sprendimą, kuris prieštarautų mūsų ir mūsų politikų prisiimtiems tarptautiniams įsipareigojimams? Gali, bet tada turėtume pasitraukti iš tų tarptautinių organizacijų ir sutarčių, kurios mums padėjo pabėgti nuo Rytų ir patekti į trokštamus Vakarus. O gal mes nebenorime į Vakarus ar nesuprantame, kokie jie yra? Rytuose požiūris į šeimą tikrai daug konservatyvesnis. Ir Konstitucijai bei teisei apskritai ten suteikiamas menkesnis vaidmuo – jų funkcijos yra patarnauti politikai (politikams), visada „suvokiančiai“ suvereno valią.

Mes jau esame gyvenę valstybėje, kurioje teisė turėjo vienintelį tikslą – patarnauti valstybei, tiksliau, patarnauti tą valstybę valdantiems politikams ir jų nuomonei, kokia valstybė būtų geresnė joje gyvenantiems piliečiams. Viskas baigėsi tuo, kad toje „geresnėje“ valstybėje niekas nebenorėjo gyventi. Kaip prisimename, to gyvenimo „gerumu“ nebuvome patenkinti, bent jau tie, kurie norėjo būti laisvi ir savarankiški. Jiems KT reikalingas tiek pat, kiek ir parlamentarui M.Adomėnui – legitimizuoti bet kokią politiką.

Kokia Konstitucijos ir apskritai teisės paskirtis? Matyt, leisti mums būti visokiems, gyventi, kaip tai suprantame ir sugebame, jei nepažeidžiame kitų žmonių teisių, ir jaustis gyvenant savaip laimingiems.

Visa po KT nutarimo įsiplieskusi diskusija, matyt, turėtų krypti kita linkme – koks yra mūsų nacionalinės politikos ir Konstitucijos bei mūsų tarptautinių įsipareigojimų santykis.

Ar vis dėlto parlamentarai ir kiti viešojo diskurso dalyviai turi galimybių parodyti, kad jie šeimai, tik kaip vyro ir moters darniai santuokai, suteikia ypatingo reikšmingumo statusą? Žinoma, kad turi, o patikimiausias ir tinkamiausias būdas tam pademonstruoti yra jų asmeninė laikysena ir pavyzdys. Bet nelabai nori. Pabandykime suskaičiuoti, kiek yra Seimo narių, kurie gyvena tokioje šeimoje ar pirmoje santuokoje. Tokių dorų, be parlamentaro Sauliaus Stomos, pavyks suskaičiuoti tik kelis.

Tai jei patys nesugeba ir negali, gal neturėtų ir savo fariziejiško gyvenimo būdo primesti visai visuomenei.