Kodėl vis daugiau lietuvių sunkiai užtarnautų savaitgalių poilsį noriai keičia į brovimąsi pro brūzgynus, braidžiojimą po dumblą, skaudžiai nutrintas ar nudaužytas kojas?

Vaiva SAPETKAITĖ

Saulėtą ir šiltą rugsėjo 19-ąją surengtas trečia­sis birutiečių žygis, skirtas Didžiosios kunigaikštienės Birutės vardo ulonų batalionui suteikimui paminėti, nebuvo išimtis. Maž­daug 500 iš visos šalies į Alytų susirinkusių žy­gei­­­vių bandė savo ištvermę ir skausmo ribas 26 ir 40 kilometrų trasose. Pirmuoju atveju tai yra tas pats, kaip iš Vilniaus pėsčiomis nueiti į Tra­­kus, o antruoju – kaip iš Lazdijų nukeliauti į Ma­­­rijampolę.Nors vargiai pamatysi taip keliaujančiųjų iš Vi­l­niaus į Trakus, nemažai daliai lietuvių tai bū­tų juokas. Tik rudenėjančio miško keliukais ir ža­lumos dar nepraradusiais laukais eiti kur kas maloniau nei asfaltu. Kai žygeivis ne žygeiviui pasako, kad ruošiasi įveikti 30 ar 50 kilometrų trasą, dažniausiai su­lau­kia skeptiško žvilgsnio ir klausimo, kam to rei­kia, perfrazuoto iš „Ar tu kvailas?“ Juk iš taš­ko A patekti   į tašką B yra ir paprastesnių būdų.

Iš tiesų, kodėl tiek daug įvairaus amžiaus, pro­­fesijų ir fizinio pasirengimo žmonių ryžtasi tokiam laisvalaikiui? Reikia pripažinti, kad žy­giuojantieji pirmą kartą dažnai nestokoja naivumo ir savo jėgų pervertinimo. Žvelgiant iš šono vaikštinėti po gražią gamtą su daugybe potencialių draugų, kartu neretai paminint kokią nors Lie­tuvos istorijai svarbią datą, atrodo šaunu. Ta­čiau kai po keleto kilometrų sunkios kuprinės petnešos skaudžiai įsirėžia į pečius, o batai nu­trina pirmąsias pūsles, dažniausiai nuo to pa­sveiks­tama.Dažną labiau patyrusį žygeivį kaip tik motyvuoja valios ir fizinės ištvermės išbandymas. Vis dėlto nemenkas iššūkis nueiti porą dešimčių ki­lo­metrų, kai ant kojų veriasi žaizdos arba nuo sau­lės svaigsta galva.

Kita viliojanti priežastis – pės­čiųjų žygiai yra puiki galimybė išlįsti iš savo ribotų pasaulėlių ir geriau pažinti Lietuvą. Retas kuris šiaip sugalvotų trenktis į Alytų, kad pasivaikš­čiotų po jo apylinkes, dėl atsiveriančios pa­noramos į Nemuno vidurupio slėnį kartųsi į Aly­taus piliakalnį ar prisėstų pažiopsoti į Baltosios rožės miesto fontanus. Pastaraisiais metais šalies miestai atsinaujino ir išgražėjo, tad Lietuvoje paganyti akis yra į ką. Ne mažiau traukia ir socialinis aspektas bei vienijantis bendruomeniškumo jausmas. Netgi už­simezga ne vienus metus gyvuojančios žygių draugystės, t.y. su kai kuriais bičiuliais susitinkama, kartu keliaujama tik pėsčiųjų žygiuose.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-38-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.