“Žvaigždžių gausa ekipoje dar tikrai nėra viskas, geras treneris yra viskas” – taip galima perfrazuoti vieną garsų reklaminį šūkį.

"Veido" archyvas

Per pastaruosius septynerius metus V.Romanovas trijuose savo valdomuose klubuose pakeitė jau daugiau nei 25 trenerius. Po pastarojo atleidimo Kauno “Žalgiriui” vadovauti teko komandos kapitonui D.Šalengai, o pačiam V.Romanovui teko patirti, ką reiškia sirgalių patyčios

Tai, kad treneris yra kertinė kiekvienos komandos ašis, tampa akivaizdu tiek po neseniai pasibaigusių Eurolygos, tiek po UEFA Čempionų lygos varžybų, tiek žvelgiant į pastarųjų savaičių aktualijas, susijusias su Kauno “Žalgiriu”.

Kalbant apie krepšinį, į akis iš karto krinta tai, kad šiemet vietą finaliniame Eurolygos ketverte iškovojo prieš sezoną rimtai nevertinta Belgrado “Partizan” ekipa, kuriai sumaniai dirigavo Duško Vujoševičius, o Čempionų lygos finale susitiko komandos, kurios ten atsidūrė visų pirma dėl genialių strategų – Jose Mourinho ir Louiso van Gaalo. Apie Čempionų lygą rašėme praėjusiame “Veido” numeryje, tad dabar daugiau dėmesio skirsime krepšiniui.

Didžiausia žvaigždė – treneris

Priminsime, kad Belgrado “Partizan” krepšinio klubo biudžetas šiemet buvo vienas mažiausių iš visų Eurolygos komandų (2,5 mln. eurų), tačiau tai nesutrukdė serbams patekti tarp keturių stipriausių Senojo žemyno komandų. Paryžiuje, kuriame vyko finalinio ketverto varžybos, Belgrado krepšininkai kaip reikiant pakuteno nervus tiek Lino Kleizos atstovaujamam Pirėjo “Olympiakos”, tiek Ramūno Šiškausko Maskvos CSKA klubams. Nors iškovoti pergalės “Partizan” krepšininkams nepavyko, galvas prieš juos lenkė visos Europos krepšinio aistruoliai.

Treneris Belgrado “Partizan” gerbėjams yra tiesiog didvyris. D.Vujoševičius su Belgrado ekipa dirba jau devintą sezoną iš eilės. Po kiekvieno sezono “Partizan” netenka būrio geriausių žaidėjų, bet D.Vujoševičius, turėdamas itin ribotas finansines galimybes, kiekvienąkart sugeba suburti tokią ekipą, kuri tampa kietu riešutėliu visiems Europos grandams.

Praėjusiais metais geriausiam Eurolygos metų treneriui skirtą Aleksandro Gomelskio vardo apdovanojimą gavęs D.Vujoševičius per savo karjerą išugdė tokias krepšinio žvaigždes, kaip Vlade Divacas, Žarko Paspaljis, Predragas Danilovičius ar Alexanderis Djordjevičius. 51-erių metų strategas jaunystėje pats mėgino žaisti krepšinį, bet nieko rimtesnio pasiekti nepavyko, todėl būdamas vos septyniolikos pradėjo trenerio karjerą.

Prie “Partizan” ekipos vairo jis stojo 1985 m. Ir jau 1988-aisiais D.Vujoševičiui pavyko atvesti Belgrado ekipą į Europos čempionų taurės varžybų finalinį ketvertą. Tiesa, tuomet, kaip ir šiemet Paryžiuje, “Partizan” triumfuoti nepavyko. Bet po metų, 1989-aisiais, buvo iškovota dabar jau nebeegzistuojanti Radivojaus Koračo taurė. Įdomus faktas – iš šiųmečių finalinio ketverto dalyvių D.Vujoševičius buvo labiausiai patyręs strategas. Jo, kaip trenerio, karjera yra ilgesnė, nei kitų trijų ekipų strategų kartu sudėjus.

Verta pabrėžti ir tai, kad Serbijos pirmenybėse Belgrado ekipa pirmosios vietos neužleidžia nuo 2002 m., o Adrijos lygoje dominuoja keturis pastaruosius sezonus. Koks šios sėkmės receptas?

Viską daro iš meilės

D.Vujoševičius yra ne tik Belgrado “Partizan” treneris, bet ir didelis šios ekipos sirgalius. “Aš ne tik dirbu komandoje, bet ir esu didžiausias šios ekipos gerbėjas”, – tikina D.Vujoševičius.

Po praėjusio sezono treneriui ekipą teko burti kone nuo nulio. Po sėkmingo sezono ieškoti geresnio uždarbio išvyko tuomečiai lyderiai Novica Veličkovičius (žaidžia Madrido “Real”), Milenko Tepičius (Atėnų “Panathinaikos”), Urošas Tripkovičius (Badalonos “Joventut”), gabonietis Stephenas Lasme (Tel Avivo “Maccabi”).

“Nemanau, kad kiekvieną sezoną sunku pradėti viską iš naujo, nes tai yra iššūkis, o aš viską darau iš meilės. Kai matau žaidėją tobulėjantį ir suprantu, kad mano darbas duoda vaisių, jaučiu, jog mano vieta čia. Krepšininkai – sudėtingi žmonės. Visa jų aplinka – tėvai, merginos, agentai ir draugai linkę veikti prieš juos ir vesti neteisinga kryptimi – į savanaudiškumą. Mano darbas – atpratinti juos nuo egoizmo ir išmokyti dirbti komandoje”, – savo filosofiją dėsto D.Vujoševičius.

Aišku viena: tam, kad sugebėtum susitvarkyti su jaunomis kylančiomis žvaigždutėmis, privalai komandoje būti tikras autoritetas. O D.Vujoševičius neabejotinai toks ir yra.

Šį sezoną į krepšinio padangę jis iškėlė tokius žaidėjus, kaip 211 cm australą Aleksandrą Maričių, kuris šį sezoną per rungtynes pelnydavo po 14,6 taško ir atkovodavo po 8,4 kamuolio, Bo McCalebbą (12,7 taško ir 3,4 rezultatyvaus perdavimo) ir kitus. Prieš sezoną šie žaidėjai buvo mažai kam žinomi, o dabar tapo geidžiamiausiomis stipriausių klubų tarpsezonio prekėmis.

Tad D.Vujoševičiui pasirengimas sezonui bus įprastas – reikės ieškoti naujų talentų, galinčių pakeisti išvyksiančias žvaigždes. Vis dėlto abejoti neverta – šis treneris suburs tokius žaidėjus, kurie dėl “Partizan” aikštelėje atiduos viską. Būtent komandinis žaidimas, pasiaukojanti bei itin kibi gynyba ir maksimali drausmė viso susitikimo metu yra pagrindiniai D.Vujoševičiaus ginklai.

“Kiekvienas mūsų gimėme kurioje nors valstybėje, kurioje – nuo mūsų nepriklauso. Tai, kad Janas Vesely gimė Čekijoje, B.McCalebbas JAV, o A.Maričius – Australijoje, tėra faktas. Čia, “Partizan” gretose, visi jie tampa vietiniais žaidėjais. Nėra serbų žaidėjų, nėra užsieniečių žaidėjų. Mes žinome tik “Partizan” žaidėjus. Visi jie turi tokias pačias teises ir tą pačią atsakomybę. Jie žaidžia tam, kad įgyvendintų, ką mes jiems liepiame persirengimo kambaryje ar per treniruotes. Jie turi žengti į aikštelę ir atiduoti visą save, daryti paprastus dalykus, bet tai atlikti visi kartu. Ir aistruoliams tai patinka”, – į šiuos žodžius telpa visa D.Vujoševičiaus krepšinio filosofija.

Lietuviškas cirkas

Paklausite, kodėl iki šiol buvo verta tiek daug kalbėti apie “Partizan” trenerį D.Vujoševičių? Atsakymas paprastas – iš serbų mes galime pasimokyti. Lietuvoje, kaip ir Serbijoje, netrūksta puikių krepšininkų, jų migracija dėl mažų komandų biudžetų taip pat didžiulė, tad po kiekvieno sezono tiek vieniems, tiek kitiems tenka ieškoti, kuo kamšyti atsivėrusias spragas. Tačiau vieniems tai sekasi geriau, kitiems blogiau. Galbūt atsakyti į šį klausimą padės tas faktas, kad Belgrade komandą buria būtent treneris, o pas mus – su sportu mažai ką bendra turintys ekipų vadovai ar savininkai.

Šiųmetis LKL finalas pateikė iki šiol dar nematytą reginį – viena finalininkių, Kauno “Žalgiris”, rungtyniauja be trenerių. Vladimirui Romanovui iš komandos atleidus Darių Maskoliūną ir pasitraukus Gvidonui Markevičiui, derinius lentoje braižyti teko komandos kapitonui Dainiui Šalengai ir labiausiai patyrusiam ekipos žaidėjui Marcusui Brownui. Tačiau būtent tokių padarinių ir buvo galima laukti, nes V.Romanovas pagarsėjęs tuo, kad trenerius keičia kaip kojines.

Tą jau puikiai žino kitų V.Romanovo valdomų ekipų – Edinburgo “Hearts” ir FBK “Kaunas” sirgaliai. Skaičiuojant nuo 2003-iųjų, dabartinis FBK “Kaunas” treneris Saulius Vertelis – jau septynioliktas ekipos vairininkas. Regis, dabartiniam strategui ilgiau eiti vyriausiojo trenerio pareigas leidžiama tik todėl, kad po pernykščio demaršo, kai Kauno futbolininkai sezoną žaidė su antrosios šalies lygos komandomis, Kauno “Žalgirio” klubą įsigijęs V.Romanovas šiek tiek prarado susidomėjimą Lietuvos futbolu ir nebe taip aktyviai kišasi į ekipos valdymą.

Panaši padėtis susiklostė ir Ūkio banko savininko valdomame škotų “Hearts” futbolo klube. 2005-aisiais, kai V.Romanovas perėmė klubo valdymą ir nupirko daugybę pajėgių žaidėjų, Edinburgo ekipa, treniruojama George‘o Burley, aštuoniomis pergalėmis iš eilės pradėjo naująjį sezoną. Tačiau netrukus su strategu buvo išsiskirta. Neoficialiai kalbama, kad G.Burley tiesiog nepasidavė V.Romanovo kaprizams ir nesutiko, jog komanda būtų buriama be trenerio žinios. Tą sezoną “Hearts” futbolininkai vis dėlto baigė antri, tačiau, be jokių abejonių, prie to daugiausiai prisidėjo ankstesnio trenerio G.Burley įdirbis.

Po to iš komandos išėjo keli lyderiai, o nauji treneriai, regis, tebuvo V.Romanovo marionetės, kuriomis atsikratyta, kai tik verslininkui jos pabodo. Galima tvirtinti, kad nė vienas treneris, kuris nuo pat pradžių jautė virš galvos kabantį Damoklo kardą, taip ir netapo tikru klubo vedliu, o labiau rūpinosi savo kailiu. Akivaizdu viena: V.Romanovas negali sugyventi su treneriais, kurie yra asmenybės, turinčios savo tvirtą viziją ir valią ją apginti.

Galima spėti, kad Kauno ekipos laukia itin liūdna ateitis, jeigu jos gelbėtoju tapęs V.Romanovas nesumažins savo apetito diriguoti viskam, kas tik vyksta klube. Panaši padėtis iki Rimo Kurtinaičio buvo susiklosčiusi ir Vilniaus “Lietuvos ryto” klube – šios ekipos valdžia irgi lengva ranka kaitaliodavo trenerius.

Tiesa, yra dar viena bėda – Lietuvoje paprasčiausiai trūksta gerų trenerių ir bent vienu atžvilgiu V.Romanovas yra teisus: kai kurių strategų intelektas tik riboja komandos žaidimą. Nuo Jono Kazlausko laikų kol kas taip ir neišaugo naujas aukščiausios klasės krepšinio strategas. Belieka laukti tos dienos, kai ir mes turėsime savąjį D.Vujoševičių arba naująjį J.Kazlauską.