Neseniai Lietuvos Konstitucinis Teismas pateikė išvadą dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo teisėtumo. Lygiai taip pat įdomu ir naudinga būtų išgirsti, ką Konstitucinis Teismas pasakytų apie kai kurias Lietuvoje taikomas pridėtinės vertės mokesčio lengvatas.

Bet koks Lietuvoje priimtas įstatymas gali būti Konstitucinio Teismo vertinimo objektas. Pastaruoju metu Konstitucinis Teismas pateikė išvadą dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo teisėtumo – neproporcingai mažinant valstybės tarnautojų atlyginimus buvo pažeista konstitucinė teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą. Šią problemą Vyriausybė žada išspręsti jau kitais metais, tačiau įdomių ir sudėtingų klausimų Konstitucinis Teismas sulaukia vis daugiau.
Praėjusią savaitę šis Teismas priėmė ir prašymą ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja Nekilnojamojo turto įstatymo nuostata, neleidžianti fiziniams asmenims pretenduoti į šio mokesčio lengvatą, dėl to, kad lėšos įskaitomos ne į savivaldybės, o į valstybės biudžetą. Tačiau tokia nuostata atrodo kaip labiau techninio pobūdžio problema, o ne nusižengimas esminiams Konstitucijos principams. Daug įdomiau būtų išgirsti, ką Konstitucinis Teismas pasakytų apie kai kurias Lietuvoje taikomas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) lengvatas, pavyzdžiui, šildymo lengvatą.
Prašymą ištirti įstatymo konstitucingumą pateikti gali tik Vyriausybė, teismai arba Seimo narių grupė, apimanti ne mažiau kaip penktadalį visų Seimo narių. Gavęs tokį prašymą, Konstitucinis Teismas turėtų įvertinti, ar pridėtinės vertės mokesčio lengvata centralizuotai teikiamai šildymo paslaugai ir karštam vandeniui nepamina nė vieno Lietuvos Respublikos Konstitucijos principo. Vertinant būtent šią lengvatą pirmiausia kyla abejonių dėl lygiateisiškumo, atsakingo valdymo, teisėtų lūkesčių, laisvos konkurencijos ir socialinio solidarumo principų. Ar nė vienas iš šių principų nėra pamintas pridėtinės vertės mokesčio lengvatą taikant tik centralizuotai teikiamai šilumai?
Visų pirma tokia pridėtinės vertės mokesčio lengvata neabejotinai diskriminuoja necentralizuotu šildymu besinaudojančius gyventojus. Šios lengvatos autoriai turbūt sakytų, kad tai socialinis solidarumas, – reikia paremti brangiausiai už šilumą mokančius gyventojus. Tačiau dažniausiai didmiesčio senamiestyje ar kituose prestižiniuose rajonuose šildosi ir lengvatą gauna gerokai didesnių pajamų gyventojai, nei kaimo trobą malkomis šildantis ir jokios lengvatos negaunantis asmuo. Vadovaujantis idėja, kad brangus daiktas, kurio ne visada gali atsisakyti, savaime prašosi pridėtinės vertės mokesčio lengvatos, ją būtų galima taikyti ir, pavyzdžiui, vestuviniams žiedams.
Akivaizdu, kad didžiausią pridėtinės vertės mokesčio lengvatos, taikomos šildymui, naudą gauna didžiausius butus turintys gyventojai. Todėl tokia lengvata yra regresinė – didesnė finansinė nauda suteikiama turtingesniems gyventojams. Solidarumo čia ne per daugiausia.
Be jokios abejonės, yra daug butuose gyvenančių gyventojų, kurių išlaidos už šildymą neproporcingai didelės net ir taikant aptariamą PVM lengvatą. Tačiau tokią problemą reikia spręsti didinant pastatų energetinį efektyvumą (turbūt ne be valstybės pagalbos) ir suteikiant asmenines kompensacijas už šildymą – o tai Lietuvoje jau daroma.
Be to, kaip paaiškinti tokią ekonominę ir socialinę politiką, kai mažesniame miestelyje ar kaime, kuriame nėra centrinio šildymo paslaugos, gyvenantis asmuo neturi galimybės gauti šildymo lengvatos? Mažesniuose miesteliuose yra ir mažų daugiabučių, kurie šildomi dujomis ar kietuoju kuru, o juose gyvena tikrai ne turtingiausi šalies gyventojai. Ar taip nėra paminamas lygiateisiškumo principas?
Skeptikai pasakys, kad kietuoju kuru namus šildantys gyventojai pridėtinės vertės mokesčio už malkas apskritai nemoka – patys kerta mišką arba perka juodojoje rinkoje. Tačiau diskriminacinės mokesčių politikos negalima pagrįsti mokesčių vengimo ir šešėlinės ekonomikos egzistavimo faktu.
Iš tiesų – kaip šios pridėtinės vertės mokesčio lengvatos atrodo nediskriminavimo, laisvos konkurencijos ir teisėtų lūkesčių principų kontekste? Ar žmogus (arba daugiabučio bendruomenė), investavęs į įrangą, kuri leidžia panaudoti geoterminę šilumą arba pašildyti vandenį naudojant saulės energiją, gali pasinaudoti PVM lengvata? Ar tokios įrangos gamintojai ir tiekėjai gali laisvai konkuruoti su centrinio šildymo paslaugos teikėjais? Ar į aplinką tausojančias technologijas investavęs žmogus negali turėti teisėto lūkesčio, kad jis bent jau nepatirs diskriminuojančios mokesčių naštos? Juk tai, kad kažkada žmogus turėjo pinigų tokioms investicijoms, dar nereiškia, jog ir ateityje jo pajamos išliks didelės ir jis galės toliau mokėti didesnius mokesčius.
Be jokios abejonės, tokios pačios ar net griežtesnės kritikos verta ir primygtinai siūlyta ir dar rudenį dėmesio sulauksianti pridėtinės vertės mokesčio lengvata mėsai ir mėsos produktams. Didžiausia nauda iš jos būtų didesnes pajamas gaunantiems ir mėsą dažnai valgantiems gyventojams (ir, beje, šių produktų gamintojams), o skurdžiausiai gyvenantieji ir vegetarai jos apskritai nepajustų.
Laisvos konkurencijos principą tokia lengvata turbūt taip pat pamintų – dėl jos taikymo žuvies produktus gaminančioms įmonėms konkuruoti būtų sunkiau, tačiau jokio teisinio ir ekonominio pagrindo tam surasti būtų neįmanoma.
Klausimas, ar kai kurios pridėtinės vertės mokesčio lengvatos neprieštarauja mūsų šalies Konstitucijai, būtų tikras galvos skausmas Konstituciniam Teismui. Tačiau Konstitucinio Teismo atsakymas greičiausiai būtų ne mažesnis galvos skausmas Vyriausybei.
O galbūt priešingai – pagaliau atsirastų ne tik galimybė, bet ir pareiga atsisakyti diskriminuojančių, neefektyvių ir kartais tiesiog žalingų mokesčių lengvatų.

Klausimas, ar kai kurios pridėtinės vertės mokesčio lengvatos neprieštarauja mūsų šalies Konstitucijai, būtų tikras galvos skausmas Konstituciniam Teismui. Tačiau Konstitucinio Teismo atsakymas greičiausiai būtų ne mažesnis galvos skausmas Vyriausybei.