Jei Lietuvoje šilumos energija būtų gaminama iš biokuro, šalies biudžetas kasmet pasipildytų keliais milijardais litų, būtų sukurta apie 10 tūkst. darbo vietų, o šildymas gyventojams būtų pigesnis. Tačiau tuo nesuinteresuoti rusiškų dujų importuotojai.

Įsivaizduokite, kad vieną dieną kas nors jums pasiūlytų įsigyti geresnę, kokybiškesnę ir naudingesnę prekę už daug mažesnę kainą nei ta, kurią kasdien mokate. Ar ilgai svarstytumėte, pirkti ar nepirkti? Tikriausiai ne. Kam mokėti daugiau už tai, kas duoda mažiau naudos?

Tačiau Lietuvos valdininkams atrodo priešingai.

Nenumaldomai artėja terminas, kai Lietuva Europos Komisijai turės pateikti nacionalinę energijos vartojimo efektyvumo didinimo programą. Formalus jos tikslas – skatinti ir didinti šalies ūkyje suvartojamos energijos gamybą naudojant atsinaujinančius energijos išteklius. Paprasčiau tariant, Lietuvoje plėtoti biokuro rinką. Dar paprasčiau – surinkti daugiau pinigų į biudžetą, palengvinti mokesčių už šildymą naštą gyventojams, mažinti priklausomybę nuo Rusijos, kurti naujas darbo vietas. Atrodytų, kaip galima to nenorėti?

Tačiau akivaizdu, kad valdininkai entuziazmu netrykšta: nepaisant visokeriopos naudos ir sąnaudų studijų bei tyrimų, ši strategija tebelaikoma ne nauda, o nemalonia prievole, ir jau daugelį metų šiuo klausimu nepajudinamas nė pirštas.
Juk tikslas skatinti biokuro rinką buvo numatytas dar 1991 m. patvirtintoje Lietuvos nacionalinėje energetikos strategijoje. Tačiau gražūs tikslai praktiškai nebuvo įgyvendinti – jokios realios paramos šilumos energijos gamintojai nesulaukia iki šiol.

Pavyzdžiui, Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos (LŠTA) duomenimis, 1999–2008 m. Lietuvos šilumos energijos tiekimo įmonės biokuro rinkos plėtrai iš viso skyrė per 192 mln. Lt nuosavų lėšų, o iš valstybės ir savivaldybių biudžetų ar jų inicijuotų paramos fondų biokuro rinka iš viso tesulaukė 20 mln. Lt.

Lygiai taip pat Lietuvai nepavyko laiku įgyvendinti nacionalinėje energetikos strategijoje numatyto tikslo iki 2010-ųjų pastatyti modernią jėgainę, kuri energijai gaminti naudotų komunalines atliekas.

Neišnaudojama milijardų verta galimybė

Tad kiek naudos jau esame praradę dėl to, kad biokuro rinka stovi vietoje? Viena vertus, pirkdami dujas iš Rusijos, o ne gamindami savo biokurą šeriame Rytų kaimynės rinką. Lietuvos energijos konsultantų asociacijos (LEKA) direktorius Martynas Nagevičius aiškina, kad dabar per metus Rusijai už dujas sumokame apie milijardą litų. Padidinus biokuro naudojimą, daugiau nei pusė šios sumos pasiliktų Lietuvoje, nes būtų sumokėta vietos gamintojams – Lietuvos ūkininkams ir miškų savininkams.

LEKA prezidentas Valdas Lukoševičius skaičiuoja dar tiksliau: biokuro rinkos plėtra esą reikštų, kad iš visų dabar energijos ištekliams išleidžiamų pinigų Lietuvoje pasiliktų ir į vidaus rinką būtų investuota nei daug, nei mažai – apie 600–800 mln. Lt per metus.

Ir tai visiškai įmanoma, jei biokuro rinka centralizuoto šildymo ūkyje sudarytų ne 19 proc. kaip dabar, o tolygiai didėtų. Idealiomis sąlygomis biokuro panaudojimas centralizuoto šilumos tiekimo rinkoje galėtų sudaryti 70 proc. ar dar daugiau. Pavyzdžiui, Švedija šiuo metu jau 80 proc. visos šiluminės energijos gamina iš atsinaujinančių energijos šaltinių.

Apskritai biokuras – tai pats pigiausias ir paprasčiausias būdas Lietuvai vykdyti ES reikalavimus, susijusius su efektyviu energijos panaudojimu. Kitos alternatyvios energijos sritys – saulės energija ar vėjo jėgainės – kainuoja daugiau, o atsiperka lėčiau.

M.Nagevičius priduria, kad tai net ne mažiausios sąnaudos, o apskritai nauda Lietuvos ūkiui. Pirmiausia – dėl papildomų darbo vietų.

Įvairios sąnaudų ir būsimos naudos studijos bei tarptautinė praktika rodo: viena teravatvalandė energijos, gautos iš biokuro, papildomai sukuria tūkstantį darbo vietų. Juk reikalingi specialistai, kurie nustato išteklius, atlieka mokslinius tyrimus, pagaliau kerta mišką, veža biomasę, gamina biokurą, vėliau jį transportuoja, sandėliuoja, degina. O kur dar deginimo įrenginių gamyba, montavimas ir priežiūra.

Lietuvos šilumos ūkio sektoriuje per metus pagaminama apie dešimt teravatvalandžių šilumos energijos, vadinasi, didžiąją gamtinių dujų dalį pakeitus biokuru būtų sukurta apie 10 tūkst. naujų darbo vietų.

Kitas svarbus aspektas – energetinės priklausomybės nuo Rusijos mažinimas. “Tai garantuotas saugumas – nebereikėtų drebėti, kad Rusijai netikėtai nutraukus dujų tiekimą visa Lietuva viduržiemį liks be šildymo, – įsitikinęs V.Lukoševičius. – Be to, niekas nesuskaičiavo, kiek kainuotų, jei Rusija žiemą iš tiesų nutrauktų dujų tiekimą. Bet kuriuo atveju tai būtų didžiuliai nuostoliai Lietuvai, o jį padengtų tie patys šilumos vartotojai”, – paaiškina pašnekovas.

Už šildymą mokėtume mažiau?

Prakalbus apie šilumos kainas reikia pasakyti, kad biokuras – gerokai pigesnis už dabar naudojamas dujas. Tarkime, vietoj jau minėto milijardo, kuris kasmet išleidžiamas brangiam iškastiniam kurui pirkti, Lietuva 2009-aisiais būtų išleidusi tik 400 mln. Lt, jei 80 proc. šilumos būtų gaminusi iš biokuro.

Be to, diversifikuojant šilumos gamybos žaliavas būtų mažinamas dujų tiekimo monopolis, o tai tiesiogiai irgi prisideda prie šilumos, pastaruoju metu brangusios iš esmės vien dėl nuolat brangstančių dujų, kainų mažinimo.

Tuo galima įsitikinti pažvelgus į Energetikos ministerijos tinklalapį: didžiausiuose šalies miestuose, kuriuose šilumos kaina tiesiogiai priklauso nuo brangstančių gamtinių dujų, šilumos energija nuolat brangsta. O pigiausiai – iki trečdalio pigiau nei didžiuosiuose miestuose – šiluma gyventojams kainuoja tuose miestuose ir rajonuose, kuriuose šilumai gaminti plačiai naudojamas vietinis biokuras.

Ši tema labai aktuali ir Vilniui, šiuo metu šilumai gaminti naudojančiam milžinišką kiekį nuolat brangstančių rusiškų gamtinių dujų. Siekiant mažinti šilumos kainas ir atitikti ES aplinkosaugos reikalavimus, svarstoma galimybė sostinėje daugiau naudoti biokuro ir taip radikaliai sumažinti dujų poreikį – 250 mln. kub. metrų, arba 310 mln. Lt per metus.

Nauda aplinkai

Dar vienas labai svarbus, nors Lietuvoje dažnai pamirštamas biokuro privalumas – mažesnė aplinkos tarša. Tarkime, kūrenamas biokuras nuo 40 iki 80 proc. mažiau taršesnis už importuojamą iškastinį kurą – gamtines dujas ar mazutą.
Be to, galima teigti, kad deginant biokurą į atmosferą visai nepatenka anglies dioksido: biokurui gaminti naudojami augalai absorbuoja tą patį anglies dvideginio kiekį, kurį išskiria degdami.

Net ir tuo atveju, jei neskaičiuotume, kiek anglies dvideginio absorbuoja augalai, biokuras ekologiniu požiūriu vis tiek tris kartus lenkia gamtines dujas. Tarkime, Lietuvoje šilumos gamybai naudojant dujas per metus išskiriama apie 2 mln. tonų anglies dvideginio. Dujas pakeitus biokuru, anglies dvideginio būtų išmetama tris kartus mažiau – iki 0,6 mln. tonų per metus.

Tai būtų didelis privalumas Lietuvai mažinant bendrą išmetamų teršalų kiekį. Juk vien tos Lietuvos šilumos tiekimo įmonės, kurios biokuru kūrenamų katilinių skaičių didina savo lėšomis, per pastaruosius šešerius metus į atmosferą išmetamų teršalų kiekį sumažino apie 30 proc.

Kaišioja pagalius į ratus

Nors dėl biokuro naudos lyg ir niekas nesiginčija, ši rinka Lietuvoje plėtojasi vėžlio žingsniu. Kaip tikina Lietuvos energetikos instituto mokslininkas dr. Arvydas Galinis, Lietuva nuolat bėga iš paskos nuvažiuojančiam traukiniui. “Tiek moksliniai tyrimai dėl biokuro atliekami per vėlai, tiek investicijų ieškoti suskumbama pavėluotai”, – aiškina mokslininkas. Tačiau pabrėžia, kad pagalius į ratus kaišioja biokuro naudojimo plėtros priešininkai. “Nenoriu politizuoti, nes esu mokslininkas, bet spekuliacijų yra daug, gal yra suinteresuotų asmenų, kurie siekia vienokio ar kitokio tikslo”, – svarsto A.Galinis.

O suinteresuotų asmenų tikrai yra. Akivaizdu, kad biokuro rinkos plėtra reiškia rusiškų gamtinių dujų rinkos traukimąsi. Tuo nesuinteresuoti nei garantuoto šimtamilijoninio pelno prarasti nenorintys dujų verslo atstovai, nei savo įtakos Baltijos šalių energetikos sektoriuje mažinti neketinantys Rusijos politikai.